Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Dakotai nebuvo išsidažę karo spalvomis. Siksikas įsižiūrėjo, kaip išsiuvinėti vyro mokasinai ir diržas. Raštas buvo nepažįstamas. Galbūt tiedu indėnai, kuriuos iš elastingų kuokų ir sklastymu perskirtų plaukų jis palaikė dakotais, vis dėlto nepriklausė toms gentims, su kuriomis kovojo šis siksikas ir jo broliai. Galbūt jie ir apie tą kovą nieko nežinojo. Galbūt jie buvo nukakę prie sienos, įsigijo šiuos šaunamuosius ginklus ir dabar vėl skubėjo prie savo palapinių. Bet jie turėjo matyti, kad siksikas, gulįs prieš juos žolėje ir vis dar tebelaikąs savo ramentą dešinėje rankoje, išsidažęs karo spalvomis.

Dakotų karys kažką pasakė. Sužeistasis siksikas suprato vos kas trečią žodį, bet iš gestų suvokė, ko buvo klausiamas: kuo esąs vardu ir ar norėtų būti nugabentas prie savo palapinių.

Šis klausimas jam pasirodė keistas ir dėl savo žmogiško paprastumo per daug įtartinas, kad į jį be niekur nieko būtų galima atsakyti: „Taip“. Ko reikia dakotams siksikų kaime? Galbūt jie šnipai ir kaip tik ši proga jiems atrodo pati geriausia netrukdomiems prasibrauti į siksikų kaimus ir jiems pakenkti?

Sužeistasis galvojo. Bet jeigu iš tikrųjų taip yra? Tada jis būtų išgelbėtas, o tiedu dakotai patektų į juodakojų karių nelaisvę ir turėtų tupėti ten tol, kol paaiškės pikti jų kėslai. Bet kas, jeigu tiedu dakotai ne vieni, jeigu jie šnipai didesnio karių būrio, kuris kur nors tyko pasislėpęs ir pasiruošęs sekti iš paskos iki palapinių ir ten užpulti siksikų moteris ir vaikus? Galbūt tiedu dakotai juo rūpinasi todėl, kad jis gali jiems parodyti kelią prie juodakojų palapinių. Geriau, jeigu jis su tais dviem indėnais neprasidės. Bet tada jam liks vien žūti šioje nykioje stepėje, nes kai tik bandys slinkti savo palapinių link, dakotams bus visai nesunku jį pasekti.

Supykęs, nes manė, kad šiedu raiteliai savo pasirodymu ir neprašytu dėmesiu atėmė paskutinę viltį išsigelbėti, jis pamojo ranka, kad jie pasišalintų ir kad jis nenorįs jų pagalbos.

Jie tarytum šitai suprato, nes apsisuko, netarę nė žodžio, sėdo ant arklių ir nujojo šalin. Tačiau sužeistasis nežinojo, ar atitolę tiek, kad jis negalėtų jų matyti, raiteliai nepasuks į šoną ir padarę lanką nepradės vėl jo sekti. Ir jis tvirtai nusprendė, kad liks čia gulėti ir geriau numirs iš troškulio arba leisis suėdamas vilkų, negu nuves prie savo genties palapinių priešus. Kad broliai ir draugai būtų išėję jo pasitikti ar ieškoti, jis taip pat nesivylė. Mat buvo pakliuvęs į nelaisvę ir gentainiai turėjo jį laikyti mirusiu.

Tačiau dakotai, kurių bejėgis sužeistasis jau negalėjo matyti, elgėsi visai kitaip, negu jis įsivaizdavo. Vos tik nutolę tiek, kad jis negalėtų jų nei girdėti, nei matyti, jie tuoj sustojo. Augusis vyras nušoko nuo arklio, berniukas taip pat, ir abu susėdo į žolę.

— Ką tu manai apie tą karį? — paklausė vyras berniuką.

— Tai siksikas karo take. Jis pabėgo nuo savo priešų, bet nusilaužė dešinę koją. Mes matėme jo paliktą šliūžę. Jis slenka į šiaurės vakarus, ten turėtų stovėti jo brolių ir tėvų palapinės. Taip sunkiai sužeistas beginklis žmogus vingių nedarys.

— Hau. O ką darysime mes? Ką tu siūlai, Harka Kietasis Akmenie Vilko Nugalėtojau?

Į tai tryliktus metus einantis berniukas, ištįsęs ir rimtas ne pagal amžių, atsakė šitaip:

— Jokime į šiaurės vakarus ir suraskime siksikų palapines, reikia duoti žinią sužeistojo kario tėvams ir broliams, kur jie galėtų jį rasti.

— Tačiau ir palapinių kaimo žmonės palaikys mus priešais, kai tik sužinos, kad mes dakotai.

— Taip, palaikys. Tačiau ar mano tėvas Matotaupa mano, kad dėl to turėtume slėptis?

— Aš taip nemanau, Harka. Mes jau seniai nutarę keliauti pas siksikus. Jau tuo metu, kai baigėsi vasara, kai pagelto žolė ir turėjo snigti bei prasidėti šalčiai, mudu abu taip nutarėm, ir aš pasakiau, kad siksikų vyrai yra narsūs kariai ir kad sunku būti priimtam į jų gretas. Jei mes jau rudenį tai žinojome, tai negi pavasarį vėl pradėsime bijoti. Aš pasakiau, hau.

Tėvas pakilo, ir jo pavyzdžiu tuoj pat pasekė berniukas. Abu vėl užsėdo ant arklių ir nujojo per stepę šiaurės vakarų link, pakaitomis leisdami arklius tai šuoliais, tai žingine, kaip paprastai daro raiteliai, pripratę apsieiti be balno. Dangus išsigiedrijo, prerijas nušvietė saulė. Žeme šliaužė vienišų, vis dar vėjo genamų debesų šešėliai. Kadangi dakotai rytą jau buvo šiek tiek užkandę ir pripratę valgyti tik vieną kartą per dieną, per pietus nesustojo ir jojo toliau. Lig šiol matė tik antilopių, elnių ir briedžio pėdsakus.

Trečią valandą dienos jau aptiko žmogaus buvimo ženklus. Tai buvo didelė, labai aiški šliūžė, ją indėnai jau iš tolo pastebėjo. Jie paragino savo mustangus, prilėkė artyn, nusėdo žemėn, nesugadinę pėdsakų, ir greitai pririšo arklius, kad tie galėtų pasiganyti, bet nenutrūktų, paskui kiekvienas atskirai pradėjo lakstyti aplink pėdsakus, skaitydami juos lyg kokį raštą. Kai jiedu vėl susiėjo, tėvas paklausė:

— Na? Ką tu pasakysi?

Berniukas buvo pripratęs, kad, prieš pasakydamas savo nuomonę, tėvas visuomet klausdavo, ką galvoja jis. Tai buvo mokykla, kurią išeidavo kiekvienas indėnų berniukas.

— Tai palapinių kaimas žygyje, tėve. Jie keliauja tuo pačiu būdu, kaip ir mes. — Sakydamas „mes“, berniukas turėjo galvoje dakotų gentį ir savo gimtąjį palapinių kaimą. — Moterys su vaikais joja ilga vora viduryje, ir prie jų arklių kabinami valkčiai.

Kadangi indėnai nežinojo, kas yra ratai, ir nepradėjo jais važinėti, pamatę pas baltuosius, tai savo palapines, mantą ir mažus vaikus gabendavo senovišku būdu — prie arklių prikabinamais valkčiais. Dvi ilgos pušinės kartys buvo sukryžiuojamos plonaisiais galais arkliui virš nugaros, o storieji galai vilkdavosi žeme. Tarp besivelkančių galų buvo ištempiama antklodė, ant kurios sukraunama manta ir sodinami vaikai. Valkčiai labai patogūs keliaujant be kelio ir takelio.

— Moterų vilkstinei iš kairės ir dešinės, taip pat priekyje ir gale jojo kariai ir berniukai. Aš manau, kad tai kokių dvidešimties palapinių kaimas.

— Hau. O kiek laiko tai šliūžei?

— Tikriausiai kokia diena. Tie žmonės negali būti toli nuo čia, nes moterys su valkčiais joja žingine.

— Eime.

Abu dakotai atsivedė arklius ir užsirito ant jų. Tačiau nepaleido jų šuoliais, kaip buvo numatę, o it dvi statulos sustingo vietoje. Vakarų pusėje, per atstumą, kur ką nors įžiūrėti galėjo tik medžiotojo akis, abu vienu metu pamatė raitelius. Tai buvo nedidelė septynių raitelių grupė, besivejanti antilopes. Dakotai matė, kaip du gyvuliai buvo pašauti, o kiti nubėgo toliau. Raiteliai susirinko prie nudėtų antilopių, nebemedžiodami kitų. Atrodė, kad grobis juos mažai domina, nes išsirikiavo į vieną eilę.

— Jie pastebėjo mus! — tarė Matotaupa, leisdamas savo sartį žingine svetimųjų raitelių link. Harka su savo širmiu nusekė tėvo pėdomis.

Svetimieji raiteliai, matyt, buvo sušaukę trumpą pasitarimą. Jo rezultatų ilgai laukti neteko. Du žmonės čiupo nušautas antilopes ir nujojo šiaurės vakarų pusėn; tikriausiai nugabeno grobį namo. Penki kariai šuoliais leidosi prie Matotaupos ir Harkos. Taip pat ir šie nepažįstami raiteliai, sėdėję ant mažų, greitų, puslaukinių mustangų, buvo indėnai; ir jie nešiojo tik kelnes, diržus ir mokasinus, buvo vienplaukiai ir iki pusės nuogi. Jų plaukai buvo ne perskirti per vidurį kaip dakotų, o lygiai sušukuoti aukštyn. Priekyje jojantis indėnas į kuodą buvo įsismeigęs erelio plunksną. Dešinėje rankoje jis laikė tokį didelį kovos kirvį, kokio Harka dar nebuvo matęs.