Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Matotaupa apžvelgė palapines, upelio krantus, pievas, nuožulnias kalvas arti ir tolumoje, daugybę arklių ir žmonių pėdų apie stovyklą. Harka, kaip ir tėvas, stengėsi įsidėmėti visas smulkmenas. Itin akylai jie žvilgčiojo į tą palapinę, kurioje lig šiol gyveno jaunoji dakotė; tai buvo trečioji palapinė, skaičiuojant nuo naujojo Matotaupos būsto, paskutinio pietiniame kaimo gale. Kadangi vienas kito mintis juodu suprato be žodžių, tėvas dabar tik tiek tepasakė:

— Jeigu šnipas dar kartą pasirodytų, jis ateitų prie tos trečios palapinės, kurioje žino gyvenant merginą, ir ji turėtų jam palikti kokį ženklą. Bet aš manau, kad tas dakotas, kuris kartą čia buvo, daugiau neateis. Mat sykį pasikalbėjęs su mergina, jis jau pakankamai žino, ir jo broliai gali spręsti, kokia padėtis kaime. Nelabai tikiu, kad šnipas ateitų antrą kartą, daugiau bijau užpuolimo.

— Argi siksikų ir dakotų vadai prieš tris dienas nerūkė taikos pypkės?

— Vadas Degantis Vanduo, kurio palapinėse mes svečiuojamės, po mūšio rūkė taikos pypkę su tuo palapinių kaimo vadu, kurio nelaisvėje buvo Juodasis Dūmas. Tačiau tu žinai, kad dakotų genčių ir giminių daug. Mergina iš Tašunkos Vitko palapinių stovyklos atėjo čia ne gera valia. Tad netrukus gali pasirodyti Pasiutęs Arklys su savo kariais, norėdamas mus užpulti ir atsiimti savo giminės dukterį.

Mergina, apie kurią jie ką tik kalbėjosi, išėjo iš naujosios Matotaupos palapinės atsinešti iš upelio vandens. Matotaupa su Harka galėjo ją stebėti, einančią ten ir atgal. Ji nė karto nesustojo, nenumetė nieko žemėn, nieko nepaliko, tik prisisėmę indą vandens ir nusinešė į palapinę, tai buvo viskas. Eidama nežvilgtelėjo nei į kairę, nei į dešinę ir vėl dingo jiems iš akių.

Pievoje į rytus nuo kaimo sėdėjo du jauni kariai ir grojo fleitomis. Tai buvo paprasta melodija, skirta merginoms, kurias jie mylėjo ir norėjo pasikviesti į pasimatymą. Tačiau seneles, visur budriai miegančias, ir siksikų palapinėse buvo nelengva apgauti.

— Dabar tu eik gulti, — pasakė Matotaupa Harkai. — Aš užsuksiu pas vadą ir kol kas pabūsiu ten. Gali pasakyti Šiaurinei Žvaigždei, kad nieko daugiau nevalgysiu, nes esu pakviestas pas vadą ir ilgai ten užsibusiu. Tegul ji gulasi. Tu taip pat eik gulti ir apsimesk kietai miegąs. Jei Šiaurinė Žvaigždė iš tikro laukia šnipo, tai juodu šita tariama gera proga būtinai pasinaudos, o aš neliksiu vado palapinėje ir visą naktį seksiu, ar nebando kur prasiveržti priešas.

— Koks mūsų ženklas?

— Aš būsiu kojotas, tu — šuo. Norėdami vienas kitą perspėti, turime suloti tris kartus. Kilus pavojui, pradedame skalyti visa gerkle.

— Hau, tėve.

— Šautuvus nunešime į vado palapinę, nes šnipas, įsmukęs į palapinę pas merginą, gali juos pavogti. Tu vienas juk negalėsi jam pasipriešinti. Tu turi tik klausytis, ką kalbės mergina.

— Hau.

Abu nuėjo prie naujosios palapinės. Saulės kamuolys jau buvo pasislėpęs už horizonto, ir tamsa, kurioje pavojus žmogui ir gyvuliui padidėja, pamažu klojo žemę. Dauguma palapinių jau buvo aklinai uždangstytos. Iš lauko atrodė, kad jos skendi tamsoje. Tačiau pro kai kurių palapinių plyšius dar buvo galima įžvelgti šviesą; vado palapinėje irgi dar degė laužas. Ten nužingsniavo Matotaupa, o Harka nunešė šaunamuosius ginklus. Po to jis vėl nubėgo prie palapinės pietiniame kaimo gale.

Jos viduje buvo gana tamsu, nes žarijas jau buvo aptraukę plėnys. Mergina tyliai sėdėjo nuošaliai, susidėjusi rankas, nes nebuvo kas veikti, kol palapinės šeimininkas nedavė kokio naujo darbo. Harka pasakė, ką buvo liepęs Matotaupa, ir jaukiai įsitaisė savo migyje. Mergina irgi nusirengė, atsigulė ir užsiklojo. Harka greitai užmigo, nutaręs pirmas nakties valandas skirti miegui. Nežinia, kas paskui gali atsitikti! Apie vidurnaktį manė pabusiąs, nes tvirtai pasikliovė savo valia.

Bet ne taip viskas klojosi, kaip tikėjosi berniukas. Po kokio pusvalandžio kieto miego jis pradėjo sapnuoti jaunesniąją seserį, kurią labai mylėjo. Kartą jis netgi pabudo, bet neatmerkė akių ir pasistengė vėl užmigti. Tada jį ėmė kankinti tikri siaubo sapnai. Tolumoje matė stovinčią seserį, ši šaukėsi jo pagalbos, tačiau jis negalėjo jai padėti, nes kojos buvo priaugusios prie žemės.

Pabudęs antrą kartą, jis susimąstė, kodėl sapnavo tokius blogus sapnus, paskui ėmė dairytis. Iš pradžių tik klausėsi. Išgirdęs lygų merginos kvėpavimą, kuris rodė, kad ji miega, Harka atmerkė akis, apsiprato su tamsa ir pamažu ėmė kai ką įžiūrėti. Palapinėje niekas nebuvo pasikeitę. Sunku buvo pasakyti, ar ilgai jis miegojo, nes neturėjo nei laikrodžio, nei girdėjo naktinio sargybinio signalo, nei galėjo pro bizono odas pažvelgti į žvaigždes.

Šiaip ar taip, tėvas dar nebuvo grįžęs. Harka neturėjo jokio noro užmigti trečią kartą ir vėl pradėjo mąstyti. Nakties tyloj ir tamsybėse buvo labai lengva nugrimzti į svajas. Atrodė, kad jis vėl girdi tą vardą: Tašunka Vitko. Dakotai nedaug turėjo tokių burtininkų ir vadų, kurie garsėtų už savo palapinių kaimo ribų ir būtų žinomi plačiau. Tarp to nedaugelio buvo burtininkas Tatanka Jotanka ir vadas Tašunka Vitko. Abu buvo iš tų dakotų giminių, kurios gyveno vakarinėse prerijose, ir be abejonės vienas kitą pažinojo. Tatanka Jotanka dalyvavo tame Lokės giminės karių tarybos susirinkime, kur Matotaupa buvo pripažintas kaltu ir išvarytas iš kaimo. Šito Matotaupa juodakojų burtininkui nepasakė, tačiau taip buvo. Tatanka Jotanka žinojo apie Matotaupą ir Harką, tad ir Tašunka Vitko tikriausiai apie juodu žinojo. Matyt, ir mergina, kuri dabar čia miegojo, prieš patekdama į nelaisvę buvo girdėjusi apie Matotaupą ir Harką. Ko gero, ji ir pas ją atėjusiam dakotų šnipui pasakė, kad Matotaupa ir Harka dabar čia gyvena. Mergina sujudėjo po savo apklotais, bet tik kaip miegantis žmogus.

Harka prisiminė tėvo spėliojimus. Iš tiesų buvo neįtikėtina, kad toks drąsus žvalgo žygis į patį siksikų stovyklos vidurį būtų pakartotas antrą kartą, jeigu pirmąkart gerai nusisekė. Greičiau reikėjo tikėtis užpuolimo arba bent bandymo išlaisvinti merginą.

Šiaurinė Žvaigždė aiškiai pradėjo sapnuoti. Ji ėmė blaškytis ir netgi kažką murmėti pro miegus. Harka pastatė ausis, stengdamasis suprasti, ką ji ten šneka. Tačiau mergina tik murmėjo. O dabar — ar tai nebuvo vardas? Bet ji nepasakė Tašunka Vitko. Ko gero, prieš patekdama į siksikų nelaisvę, Uinona mylėjo kokį jauną dakotų karį, kuris norėjo ją parsivesti į savo palapinę. Atrodo, kad sapnas jau baigėsi. Mergina kelis kartus labai giliai atsiduso, paskui jau gulėjo ramiai ir vėl lygiai alsavo.

Harka supyko pats ant savęs. Šita mergina galėjo miegoti, o jis, berniukas, ne. Kokia gėda! Bet prieš pradėdamas vėl migdytis, Harka dar turėjo sužinoti kuri valanda. Nenorėdamas pabudinti merginos, jis tyliai nusimetė antklodę, nušliaužė prie palapinės sienos, atsargiai išklibino kuoliuką, iškišo galvą iš po odų ir buvo bepažiūrįs į žvaigždes, tačiau nepavyko.

Kažkokia ranka sugriebė jį už gerklės ir taip suspaudė, kad negalėjo nė cyptelėti. Jis stvėrė už priešo rankos pirštų, norėdamas juos po vieną atlenkti, bandė įsispirti į ką nors kojomis, tačiau palapinės pala, po kuria buvo pakišęs galvą, jam labai trukdė. Jį sugriebė ir už kojų ir, nors jis stipriai priešinosi, surišo per kulkšnis. Pirštų, užgniaužusių gerklę, negalėjo atplėšti. Jį sugriebęs žmogus buvo stiprus. Harka pajuto baisią smaugiamojo baimę, ir jo galūnės pamažu suglebo. Kurį laiką jis nieko nejautė, o pamažu atsigavęs, negalėjo pasakyti, ar ilgai buvo be sąmonės. Pirmiausia pabandė giliai įkvėpti, bet neįstengė. Tada pajuto baisų šleikštulį ir suprato, kad burna užkimšta. Jis vos begalėjo kvėpuoti. Tik kai lėtai ir ramiai ėmė traukti orą pro nosį, dusinantis šleikštulys praėjo, ir Harka liko gyvas. Pabandė pajudėti, bet rankos buvo surištos už nugaros, o kojos supančiotos. Jis buvo belaisvis, atsidūręs apgailėtinoje būklėje, tegalįs sekti, kas dedasi aplink.