Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Harka sukrykštė iš džiaugsmo, nes prisiminė, kaip tėvas kartą buvo nugalėjęs lokį. Dabar pergalė buvo Matotaupos rankose, tuo berniukas buvo tikras. Tačiau atskubėję juodakojai kariai negalvojo apie Matotaupos triumfą, jiems labiau rūpėjo, kad ši dvikova per ilgai užsitęsė ir kad ją reikia kuo skubiausiai baigti. Pietuose visus jau kvietė juodakojų vado švilpukas. Tad visi penki šoko Matotaupai į pagalbą. Šiuo momentu Tašunka Vitko buvo vėl beišslystąs iš pavojingo Matotaupos glėbio. Jis spyrė jam į pakinklius, tačiau parversti priešininko nepajėgė. Tu metu įsikišo penketas siksikų, kova kaipmat buvo baigta, ir Tašunka Vitko surištas išsitiesė žolėje.

Tuo pat metu Harka dantimis atsirišo pančius ir pašoko ant kojų.

Juodakojai kariai, paklusę vado šauksmui, nuskubėjo į pietų pusę. Kai šis penketas atsiskyrė nuo saviškių ir kartu su Matotaupa nubėgo ten, kur plyšojo Harka, dakotų reikalai pasitaisė, ir dabar mūšio lauke buvo skubiai reikalingas kiekvienas juodakojų karys.

Matotaupa perpjovė Harkai rankų pančius ir padavė jam Tašunkos Vitko peilį su kuoka. Jis susimąstė, ar reikėtų tuoj pat lėkti į kovą, ar likti čia ir pirma pasirūpinti įžymiuoju belaisviu. Nutaręs viską iškart sutvarkyti, užsimetė surištąjį ant pečių ir skubiai nužingsniavo prie palapinių, kurios buvo čia pat. Jis atnešė belaisvį į vado palapinę ir numetė ant žemės; nustebusi šeimininkė tuo tarpu pakurstė ugnį, kad viduje nebūtų tamsu.

— Lik čia ir budėk! — skubiai pasakė Matotaupa Harkai. — Pasišaukit dar kokį seną karį, kad nebūtumėte vien moterys ir vaikai.

Taip taręs, jis vėl išlėkė į pagalbą kariams.

Išskyrus Harką ir belaisvį, palapinėje niekas negalėjo suprasti Matotaupos žodžių. Vertėjos dabar nebuvo. Taigi Harka pats išėjo atsivesti kokio senio. Jis jau buvo pastebėjęs, kad kaimynų palapinėje toks yra. Kaime niekas nemiegojo, visi buvo apsirengę, turėjo po ranka ginklus, kad galėtų gintis, jeigu priešai imtų veržtis į stovyklą. Kai Harka įėjo į kaimynų palapinę ir pamojo ranka, senis tuoj pat sutiko eiti kartu. Harka nuvedė jį į vado būstą.

Viduje senis, be abejo, apstulbo, radęs belaisvį, tačiau to neparodė, žodžio netaręs atsisėdo netoli palapinės angos ir neįkyriai, bet įdėmiai ėmė apžiūrinėti surištąjį. Jo kirvis gulėjo po ranka.

Harka pagalvojo, kad ir jis turi būti pasiruošęs kovai, ir nusprendė pasiimti savo geriausią ginklą — dvivamzdį šautuvą, slapta trokšdamas, kad belaisvis pamatytų, jog būdamas tik berniukas, jau turi tokį tarp vakarų dakotų ir juodakojų retą ginklą.

Surištasis gulėjo taip arti ugniakuro, kad buvo visas apšviestas. Vado žmona ir duktė sėdėjo palapinės gilumoje, o sūnus tupėjo prie sužeistojo ir kažką sapaliojo savo kalba. Harka negalėjo suprasti nė žodžio. Jis buvo nutaręs taip pat atsisėsti šalia belaisvio, kurį, tėvo nurodymu, turėjo saugoti. Tačiau jam atėjus juodakojų genties berniukas atsistojo ir paniekinamai spyrė sužeistajam. Belaisvis dėjosi nieko nepastebėjęs ir su apsimestu abejingumu spoksojo į žemę.

Harkos krūtinėje kovojo priešingi jausmai. Jam jau ir taip buvo nelengva, kad reikia saugoti šitą surištą dakotą, o kai juodakojų genties berniukas tam įspyrė, jis visai įniršo.

Jis atsistojo priešais juodakojų genties berniuką, pasirėmė į savo šautuvo vamzdį ir, iš aukšto nužvelgęs jį, pasakė:

— Negražu, kai iš drąsių surištų vyrų pradeda šaipytis vaikai.

Juodakojų berniukas, žinoma, nesuprato šių žodžių, bet suvokė, jog Harka nori jį sudrausti. Tai jam labai nepatiko, nes buvo nepratęs, kad kiti vaikai jam ką sakytų. Jis buvo stipriausias ir vikriausias iš visų kaimo vaikų. Mielai būtų tuoj pat šokęs ant Harkos, tačiau už peštynes palapinėje ir dar tokiu metu juodakojų vadas savo sūnaus tikrai nebūtų pagyręs.

Todėl turėjo susitvardyti, nors jam buvo ir labai sunku. Jis vėl lėtai atsisėdo, tačiau ne šalia Harkos, o kitoje belaisvio pusėje.

Palapinėje buvo tylu, tik degdamos spragsėjo šakos. Abu berniukai sėdėjo nejudėdami lyg statulos. Jie galvojo ir apie vienas kitą, ir apie belaisvį. Sprendžiant iš išdidžių, griežtų surištojo veido bruožų, nors ir be erelio plunksnų ar ginklų, jis atrodė esąs žymus vyras ir karys.

Juodakojų vado sūnus pats ant savęs niršo, kad ne taip, kaip reikia, sutiko narsų priešą. Jis galvojo, kaip kitomis aplinkybėmis pasirodys geriau už Harką, kuris jam davė pastabą, ir privers jį vėl su juo skaitytis.

Šis svetimas berniukas juodakojų vado sūnų itin domino, nors šiuo momentu jis ir tarėsi negalįs jo pakęsti. Iš tiesų jis būtų mielai su juo susidraugavęs, tačiau Harka buvo toks nesavas ir dar turėjo paslaptingą ginklą. Jis buvo kitoks negu visi vaikai. Ir, matyt, nieko kito neliko, kaip parodyti, kad Harka jam visai nerūpi ir kad juodakojai taip pat ne iš kelmo spirti.

Harka sujudėjo. Jis išsiėmė šautuvą iš apvalkalo, užtaisė, užsklendė saugiklį ir pasidėjo šalia. Jis buvo labai patenkintas, pastebėjęs, kad belaisvis slapta žvilgtelėjo į jo brangų ginklą. Bet Harka apsimetė nieko nematęs.

Lauke viskas nutilo. Karo šūksnių nebebuvo girdėti. Kovojančios pusės, matyt, buvo išsiskyrusios, tačiau siksikų kariai dar liko mūšio lauke, kad galėtų nedelsdami atremti priešus, jei šie dar kartą užpultų.

Staiga belaisvis pasuko galvą, — tai buvo vienintelis judesys, kurį jis dar galėjo padaryti, — pažvelgė į Harką ir prabilo:

— Harka Kietasis Akmenie Nakties Akie Vilko Nugalėtojau Bizono Persekiotojau Lokio Medžiotojau! — pasakė jis savo kalba, kurią suprato tik Harka. Tai, kad jis žinojo visus Harkos vardus, rodė, kaip smulkiai jam buvo viską papasakojęs Tatanka Jotanka. — Tu esi drąsus. Tačiau ar tau ne gėda išvien su tais juodakojais kojotais kaip išdavikui eiti prieš savo giminės karius?

Harka išsigando ir išbalo. Čia esantys siksikai nesuprato, ką pasakė surištasis, tačiau kaip tik tai, kad jis kreipėsi į Harką nežinoma kalba, galėjo jiems sukelti įtarimą, ypač po dakotės belaisvės išdavystės. Harka negalėjo išversti, ką pasakė Tašunka Vitko, tačiau jeigu ir būtų galėjęs, tai jokiu būdu būtų nevertęs. Ir belaisviui jis neketino atsakyti, nes šio atsakymo siksikai nebūtų supratę ir tik pagalvoję, kas nereikia.

Todėl Harka atsistojo, griežtai nužvelgė surištąjį ir atsisėdo su užtaisytu šautuvu prie palapinės angos šalia senojo kario. Toliau visi tylėjo ir laukė. Nebyli ir varginanti sargyba tęsėsi iki aušros.

Kai saulė pagaliau patekėjo, pradėjo grįžti pirmieji kariai, tuoj po jų susirinko ir visi kiti. Harka girdėjo juos lauke bėgiojant ir kalbantis.

Į palapinę įžengė vadas su Matotaupa. Kiekvienas turėjo po du skalpus su ilgais juodais plaukais ir skiautę odos nuo sprando. Abu šiuos pergalės trofėjus atidavė vado žmonai. Skalpai turėjo būti išdžiovinti, o jau paskui moterys, šokdamos skalpo šokį, numaldys kritusiųjų karių dvasias.

Dulkini, suprakaitavę ir suplėšytais drabužiais, susivėlusiais plaukais, įkritusiais skruostais ir giliai įdubusiomis akimis vadas ir pats Matotaupa tarytum bylojo, koks sunkus buvo ką tik pasibaigęs mūšis. Ir jų mintys tikriausiai sukosi ne apie šlovę, kurią turėjo atnešti drąsus puolimo atrėmimas ir laimėti skalpai, o apie išsimaudymą upelyje ir saldų miegą. Todėl abu nieko neklausinėjo ir vadas nedavė jokių naujų nurodymų. Apžvelgęs, kas dedasi palapinėje, jis tik paprašė puoduko taukų ir, gavęs jį iš dukters, kartu su Matotaupa vėl išėjo į lauką.

Žiūrint į belaisvį sunku buvo suprasti, ką jis galvoja. Harkos veidas taip pat buvo neįžvelgiamas. Tačiau jis džiaugėsi, kad jo tėvas kovoje neatsiliko nuo juodakojų vado.