Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Iš toli atsklido piktas riksmas. Tai buvo karo šūkis, dakotų karo šūkis ataidėjo iš pietų, jį Harka puikiai prisiminė iš tėviškės laikų. „Hi jip jip jip hi jaa!“

Kiek kartų tėvas, būdamas Lokės giminės karo vadas, pirmas taip surikdavo. O dabar taip šaukią buvo Harkos priešai, ir jis mieliau klausėsi, kaip rėkia ir riaumoja siksikai, kurie, iš visko sprendžiant, toli prerijose kovojo su dakotais. Harka buvo vėl įtrauktas į palapinę. Čia prieš save jis pamatė liekną vyrą, o šalia jo merginą, jau atsikėlusią ir apsirengusią. Vyras taip kalbėjo:

— Uinona, dakotų dukra! Dabar tu laisva ir grįši pas mus. Raudonoji Strėlė, kuris tave myli, kartu su mūsų kariais kaunasi prerijose su nusususiais siksikais. Visi kariai iš siksikų palapinių mūšyje. Mes apgavome tuos smirdėlius. Mūsų kariai puolė iš pietų pusės, o aš užuolankomis atėjau tavęs pasiimti iš šiaurės. Tu teisingai man pranešei. Matotaupa yra čia, tai jis pastebėjo mūsų karius ir perspėjo kaimą, todėl mes per anksti susidūrėme su tais suskretusiais kojotais. Tačiau mes laimėsime, ir Matotaupa gaus galą nuo mano rankos. Ar girdi mūsų karo šūkį?

— Hi jip jip jip hi jaa! — vėl atsklido iš prerijų šaižus klyksmas.

— Hai ja jiep, — atsakė siksikai.

— Eime, Uinona. Šitą surištą berniuką mes pasiimsime. Jis yra dakotų vaikas ir priklauso mums. Hau!

Vyras dviem šuoliais atsidūrė prie Harkos, susupo jį į bizono odos antklodę, užsimetė ant pečių kaip kokį sumedžiotą gyvulį ir kartu su mergina puolė iš palapinės. Harka nieko nematė, nes ir ant jo galvos buvo antklodė. Sunkiai gaudydamas orą, jis dar girdėjo karo šūksnius, tačiau atrodė, kad Tašunka Vitko, pasigrobęs berniuką ir išlaisvinęs merginą, skubėjo ne į kovos vietą, o visai į kitą pusę, kur, matyt, tikėjosi pasislėpti.

Harkai tiek trūko oro, kad jis negalėjo galvoti ir suprato vien tai, jog trūksta oro, oro! Jis nežinojo, nei kur nešamas, nei ar ilgai tai truks, be to, manė tuoj uždusiąs, tad jam ir atrodė, kad jį neša be galo ilgai.

Numestas ant žemės nesusitrenkė ir iš paskutiniųjų pabandė nusitraukti nuo veido antklodę, kuri jam dabar dar labiau trukdė kvėpuoti, ar visai iš jos išlįsti. Jis pradėjo raitytis kaip koks kirminas, bet ir vėl bergždžiai, tik galutinai nusiplūkė. Tačiau greit odinė antklodė buvo nutraukta ne tik nuo veido, bet ir nuo viso kūno, ir vėsus nakties oras ėmė glostyti kūną, išpiltą šalto baimės prakaito. Harka atmerkė akis ir vėl pabandė ramiai kvėpuoti, tik ramiai, visai ramiai, tai buvo vienintelė išeitis. Jis išvydo žvaigždėtą dangų, o šalia liekną Tašunką Vitko, kuris jį čia buvo atitempęs, išvydo merginą, viską tamsoje, nakties šešėliuose, nes mėnulio nebuvo, o žvaigždės vos spingsojo. Kovos garsai, skardūs šūksniai, nors ir nutolę, buvo dar girdimi. Nenuaidėjo nė vienas šūvis. Matotaupa, matyt, buvo išėjęs į žvalgybą be šaunamųjų ginklų, ir dabar šie gulėjo vado palapinėje. Juodakojai turėjo būti gerokai pastūmėję puolančius dakotus į pietus. Harka galvojo apie tėvą. Jis tikriausiai buvo tarp kovojančių karių ir nežinojo, kur per tą laiką buvo nutemptas jo sūnus, negalįs jam duoti net ženklo.

Tašunka Vitko kažką pasakė merginai. Jis kalbėjo pašnibždomis, tačiau Harka klausėsi ausis pastatęs, nes visa, kas dabar vyko, buvo labai svarbu. Kad gyvybei pavojus negrėsė, jau žinojo, tačiau sprendėsi jo likimas. Jis nebebus Matotaupos sūnus ir taps jaunesniuoju Tašunkos Vitko broliu. To Harka nenorėjo, todėl dakoto, kalbančio su mergina, klausėsi kaip kokio pikčiausio priešo.

— Tie suskretę šunys stumia dakotų vyrus atgal. Aš turiu padėti savo kariams ir negaliu likti su tavim, Uinona. Bėk! Tu žinai, kur bėgti ir kaip rasti mūsų palapines. Bėk! Bėk!

Mergina nedelsdama paklausė Tašunkos ir greitai kaip stirna nurūko prerijomis pietų link, su savim turėdama tik peilį. Jos giminės palapinės negalėjo būti arti. Merginai tas kelias buvo be galo sunkus, bet pasirinko jį nesvyruodama.

Tašunka Vitko pasilenkė ir išėmė Harkai iš burnos kaištį. Berniukas ėmė godžiai gaudyti orą ir prisitraukė jo pilnus plaučius. Tada suriko ir pagalvojo, kad už tai Tašunka Vitko jį tuoj pat nudurs arba vėl užkimš burną, bet dakotų vadas visai nepaisė berniuko riksmo. To Harka negalėjo suprasti, tačiau galvoti nebuvo kada. Jis turėjo perspėti tėvą, kur esąs. Bet ne tai buvo svarbiausia. Jam reikėjo pranešti tėvui, kur tas galėtų rasti Tašunką Vitko. Todėl surištas berniukas pradėjo skalyti kaip šuo. Stabtelėjęs atgauti kvapo išgirdo, kad Tašunka Vitko nusijuokė ir pasakė:

— Gerai!

Harka apstulbo. Jeigu tai, ką jis darė, naudinga priešui, vadinasi, pasielgta blogai. Ko siekė dakotas, leisdamas berniukui surikti ir duoti ženklą? Žaibo greitumu Harkai paaiškėjo vienintelė galima priežastis: Tašunka Vitko norėjo atitraukti iš kovos lauko Matotaupą ir galbūt dar kelis juodakojų karius ir tuo būdu palengvinti savo vyrams. Todėl Harka nutilo, tačiau buvo jau vėlu.

Iš pietų pusės į dakotų vadą pradėjo zvimbti pirmosios strėlės, o šis stovėjo ir pašaipiai kvatojosi, kai kokia įsmigdavo į žemę jo neprilėkusi. Harka jau girdėjo greitus žingsnius; priekyje išniro tamsūs siluetai, ir čia nuaidėjo — dakotų karo šūksnis, vieno vienintelio žmogaus galingas balsas:

„Hi jip jip jip“

Tai buvo Matotaupos balsas. Iš to didelio niršulio jis užriaumojo seną kovos šūksnį, tačiau jam bematant užgniaužė gerklę. Matotaupa artėjo kalnų liūto šuoliais, o Tašunka Vitko jo laukė sugniaužęs peilį. Nė vienas jau negalvojo griebtis strėlių ar kirvio. Harka gulėjo aukštielninkas. Vieta buvo lygi, ir jis matė, kas dedasi aplink. Tašunka Vitko laukė, kiek sulenkęs kojas per kelius. Kai Matotaupa atsispyrė paskutiniam šuoliui, jis taip pat šoko. Abu priešininkai susidūrė ir susirėmė, tačiau nė vienam nepavyko parmesti kitą ant nugaros. Jie griuvo, Harkos akimis žiūrint, į kairę taip, kad Tašunkai Vitko laisva liko dešinė ranka, o Matotaupai tik kairė. Tašunka jau užsimojo peiliu mirtinam smūgiui, tačiau Matotaupa sugriebė priešininko ranką, ir prasidėjo tokios nuožmios greitos ristynės, kad tamsoje Harka negalėjo nieko sumatyti. Berniukas atsisėdo, nors ir supančiotas, praskėtė kelius, susirietė visu savo lanksčiu kūnu ir pradėjo čiupinėti kojų pančius. Pamatęs, kad kojos surištos tik vienu diržu, tuoj pat ėmė dantimis knebinėti mazgus.

O Tašunkos Vitko ir Matotaupos dvikova tebesitęsė. Dabar jie buvo vienas nuo kito atsiskyrę ir stovėjo atstu. Į tą laiką spėjo pribėgti dar penki juodakojų kariai, bet Matotaupa jiems suriko:

— Nelieskit! Jis mano!

Siksikai nesuprato tų žodžių, tačiau iš abiejų dakotų laikysenos buvo matyti, kad čia dvikova, ir juodakojai neskubėjo kištis. Matotaupa sviedė tomahauką su plieniniais ašmenimis, bet Tašunka, jo išsilenkęs, davė šuolį į priekį ir pats užsimojo smogti elastinga kuoka Matotaupai į pakaušį. Matotaupa žaibo greitumu krito ant žemės ir sugriebė Tašunkai už kojos, norėdamas jį parversti. Manevras pavyko. Tašunka griuvo, ir Matotaupa tuoj pat užsirito ant jo, bet Tašunka pritraukė kelius, pasispyrė ir stryktelėjo į šalį, tačiau bėgti nesileido. Dabar jis puolė nekenčiamą priešą ilgu, smailu, dviašmeniu durklu. Matotaupa apsimetė bėgąs, ir Tašunka sviedė peilį jam į nugarą. Matotaupa, matyt, to ir laukė, nes tą akimirką davė šuolį į šoną, ir peilis nukrito į žolę. Tašunka nenorėjo prarasti šio ginklo ir nubėgo jo pasiimti; tada Matotaupa užšoko jam ant nugaros, apglėbė rankomis ir baisia savo jėga suspaudė jam žastus ir šonkaulius.