Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Išsimaudęs Matotaupa pasišaukė Harką ir nuėjo su juo į tuščią palapinę pietiniame kaimo gale. Vadas atsiuntė juodakoję moterį, kuri turėjo jais rūpintis ir patarnauti. Kadangi ta nesuprato nė vieno dakotų kalbos žodžio, Matotaupa ir jo sūnus galėjo kalbėtis nesivaržydami. Jie susėdo prie ugnies, ir Harka apsakė, kaip buvo pagrobtas. Tada tėvas labai nuodugniai papasakojo, kaip vyko mūšis, kad berniukas iš to galėtų pasimokyti. Savo pasakojimą jis baigė taip:

— Taigi krito keturi dakotai ir tik vienas juodakojų karys; be to, trys juodakojai pateko į dakotų rankas. Galbūt pavyks juos iškeisti į Tašunką Vitko. Dakotai stengsis išvaduoti savo jaunąjį vadą, bet jeigu jam pavyks nusimesti pančius be kovos, manau, jie bus patenkinti.

— Kas jiems tai pasakys, tėve?

— Niekas. Jie patys atsiųs tarpininkus.

— Tai iki tol Tašunkos Vitko niekas nelies?

— Nelies, nes taip nusprendė Degantis Vanduo ir burtininkas.

— Tačiau dakotai nežino, kad Tašunka Vitko gyvas ir kad yra mūsų nelaisvėje.

— Žino. Aš jiems tai pasakiau.

Kalbėdamiesi Matotaupa ir Harka valgė džiovintą bizonieną, kurios buvo atnešusi juodakojė moteris.

— Greitai turėsime patys eiti į medžioklę, tėve, kad nereiktų gyventi iš kitų malonės, — pasakė Harka.

— Hau. Žvėrių aplink pilna. Mes paleisime į darbą lankus ir strėles.

Tą rytą nei Matotaupa, nei Harka nesigėdino atsigulti ir išsimiegoti už praeitą naktį. Palindęs po antklode, Harka pergalvojo, kas atsitiko nuo to laiko, kai jis naktį paliko savo guolį. Dabar buvo diena, aplink ramu, ir jis galėjo miegoti be sapnų.

Kai paskui, ilgai miegojęs, pabudo, vienas palapinės kraštas buvo pakeltas, kad į vidų kristų popietės saulė. Tėvas sėdėjo prie palapinės ir drožė strėles. Harka jį matė. Berniukas dar vartėsi guolyje žiūrėdamas, kaip dirba tėvas. Jis taip pat matė, kaip prie Matotaupos priėjo juodakojų vadas ir pasikvietė į savo palapinę. Gal vėl yra kokių naujienų? Matotaupa ten ilgai neužtruko. Kai jis grįžo, Harka pastebėjo, kad tėvui buvo atsitikę kažkas nemalonu, nors jis tai ir stengėsi nuslėpti. Matotaupa vėl ėmėsi darbo, o Harka, tuo metu jau atsikėlęs, tylėdamas jam padėjo.

Pagaliau Matotaupa pats prabilo:

— Tašunka Vitko atsisako ne tik valgyti, bet ir gerti. Mes negalime jo perkalbėti. Jeigu jis nori mirti, tai ir mirs.

— Tu su juo kalbėjai?

— Hau. Burtininkas manęs prašė. Aš pasakiau Tašunkai, kad galima jį iškeisti. Bet iš šito jis tik pasišaipė ir pasityčiojo. Jis nori mirti. Ką gi, jis mirs.

— Kada?

— Jeigu ir toliau spirsis, tai jau šiandien vakare. Vadas Degantis Vanduo nenori laukti, kol belaisvis užtrokš. Siksikai ruošiasi jį pastatyti prie stulpo.

Harka kurį laiką drožė strėlę, paskui paklausė:

— O kaip tada mes išlaisvinsime tuos tris į nelaisvę patekusius siksikus?

— Kol kas neaišku. Šitaip spirdamasis Tašunka nori mums tai sutrukdyti. Tašunka su savo kariais atėjo čia merginos, kuri yra kilusi iš jų kaimo ir turi tapti vieno jaunesniojo vado žmona. Čia ji buvo jau vieną vasarą ir vieną žiemą, tačiau atsakė visiems juodakojų kariams, kurie jai piršosi. Tašunka siūlė už ją dideles dovanas, bet juodakojai buvo išdidūs ir jų nepriėmė. Tada Tašunka atėjo su savo kariais ir užpuolė mus. Tai man burtininkas dabar pasakė.

Buvo vėlyva popietė. Saulė leidosi; oras staiga labai atvėso. Matotaupa ir Harka vėl sugrįžo į palapinę prie ugniakuro. Moteris nuleido palapinės kraštą, Matotaupa užsirūkė pypkę. Harka sėdėjo labai susimąstęs. Lauke buvo pradėta ruoštis belaisvio nužudymui, kurti didelius laužus. Moterims nelengva buvo prinešti malkų, jos buvo žalios, blogai degė ir labai rūko. Į žemę buvo įkaltas stulpas. Belaisvių žudymo paprotys tarp indėnų buvo išlikęs iš žmonių aukojimo kulto laikų.

Harka išsekė paskui tėvą, kuris buvo išėjęs ir atsistojęs priešais palapinę. Visi jau buvo sukilę, ir būtų kritę į akis, jeigu Matotaupa ir Harka nebūtų pasirodę. Aikštės pakraštyje kelios moterys šoko skalpo šokį.

— Kam teks Tašunkos Vitko skalpas? — pusbalsiu paklausė Harka tėvą, kai juodu įsimaišė tarp kitų kaimo gyventojų.

— Man arba niekam, — niūriai atsakė Matotaupa. — Tačiau aš jo nenoriu, nes tie penki juodakojai įsikišo per anksti ir neleido man vienam įveikti Tašunką Vitko.

Saulė jau leidosi. Blausią besibaigiančios dienos šviesą nustelbė laužų liepsnos, nuo jų sutemos atrodė dar niūresnės, negu buvo iš tikrųjų. Šakos, išdžiūvusios nuo karščio, dabar degė traškėdamos.

— Ar pakankamai pastatyta sargybinių? — paklausė Harka tėvą.

— Negi manai, kad vadas Degantis Vanduo mažas vaikas?

Vyrai ir jaunuoliai susibūrė laužų apšviestoje aikštelėje. Belaisvis buvo ištemptas iš vado palapinės. Vienas karys atrišo virves, kuriomis buvo apraizgytas visas jo kūnas. Tašunką pastatė prie stulpo, rankas užlaužė už nugaros ir surišo per riešus už stulpo. Kojos liko laisvos. Jis leido su juo daryti, ką nori, ir nė kiek nesipriešino. Užlaužtomis rankomis stovėdamas prie stulpo, pamatė Matotaupą ir pradėjo šaukti:

— Pasakyk savo suskretusiems broliams, išdavike, kaip moka mirti dakotų vyrai. Kam jie surišo man rankas?

Gal tie kojotai mano, kad aš judėsiu, kai jie degins man kūną? Aš nebijau nei jų peilių, nei jų ugnies. Bet visose palapinėse, kur gyvena narsūs vyrai, bus pasakojama, kad aš negalėjau sugiedoti savo mirties giesmės, nes buvau surištas, kaip rišami mustangai, o ne vyrai!

Matotaupa dirstelėjo į burtininką. Šis stovėjo šalia jo ir tokiu pat garsiu balsu išvertė, ką pasakė belaisvis. Tik žodžio „išdavikas“ nevertė.

Vienas senas karys piktai pasakė:

— Inkščiantis šuo! Jis negali pabūti su pančiais, kurie jam ir taip neužveržti. Mums turėtų būti gėda deginti tokį bailį, kuris jau šniurkši, nors jo dar nesvilina net skiedra, kurias mūsų berniukai dedasi sau ant kūno.

— Negi bijote nuimti man pančius, nususę prerijų šunyčiai? — atsakydamas suriko Tašunka. — Negi bijote vieno beginklio vyro? Gal visi keturiasdešimt bijote, kad plikomis rankomis jūsų neišdaužyčiau? — Jis nusijuokė. — Matau, kad patekau tarp drebančių prerijų vištų, prieš kurias nenoriu net pradėti savo mirties giesmės.

Vadas Degantis Vanduo pasitarė su burtininku ir davė ženklą dviem jaunesniems kariams.

— Atriškit jam rankas. Jis buvo vadas. Pažiūrėsime, ką jis galės iškęsti gera valia. Likite iš šalių ir atidžiai jį stebėkite.

Nuėmus pančius, Tašunka Vitko ištiesė pečius ir iškėlė galvą. Išsitempęs jis stovėjo prie stulpo.

— Pradėkit! — sušuko jis. — Pradėkit! Pažiūrėsiu, kokias kančias jūs man paruošėte. Man juokas iš jūsų peilių ir jūsų ugnies. Ar žinote, kas aš toks? Dar vaikas būdamas suvaldydavau pasiučiausius arklius. Dar vaikas būdamas iškęsdavau, kol ugnis man pradegindavo mėsą iki kaulų — pasižiūrėkite! Štai mano randai! O kai tapau vyru, žudžiau priešus. Ant karties priešais mano palapinę plaikstosi vėjyje ir juodakojų plaukai. Nagi drąsiau, meskite savo peilius ir kirvius, jeigu bent kiek mokate taikyti. Ko stovite išsižioję kaip bobos!

Ugnys apšvietė belaisvį. Jam, matyt, jau buvo sunku pakelti karštį, nes akys pradėjo neramiai blizgėti. Ėmė lėkti pirmieji peiliai. Jie taikliai smigo į stulpą palei pat belaisvio galvą ir pečius.

— Ar tai viskas, vaikeliai? Nagi nesislėpkite už savo mamyčių. Nejau daugiau nieko nemokate? Tikrai jums labai pavyko, kad sugavote bent vieną vyrą. Vieną vienintelį. O šalia mūsų palapinių dabar guli surišti trys juodakojai. Ar nenorite atsikeršyti vadui, skystablauzdžiai? Tai turbūt jums smagu, kad šešiese vieną surišote? Taip, labai graži pergalė. Dakotų kariai jus užjuoktų.