Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Kai Matotaupa pasiekė kaimą ir nunešė sunkiai sužeistąjį prie burtininko palapinės, jis sutiko Harką. Berniukas iš tėvo sužinojo, kas atsitiko ant kalvos ir kas ten buvo nutarta.

Tada ir Harka pasakė, kad pavogti šaudmenys ir kad Tašunka Vitko Matotaupos palapinėje įrėžęs žemėje savo ženklą. Matotaupa tai išgirdęs taip įniršo, kad vos susivaldė. Ir berniukas labai širdo, kad per derybas galutinai prarado šautuvą.

Suraukęs kaktą paklausė tėvo:

— Kodėl Tašunka Vitko taip trokšta taikos, kad už ją netgi sutinka atiduoti du karius?

— Jis sužinojo, kaip mes kovojame. Dakotų antpuolį atrėmėme.

— Tuo labiau Tašunka Vitko turėtų nuogąstauti, juk mes turėsim dviem kariais daugiau.

Sakydamas „mes“ berniukas turėjo galvoje siksikus, kurių palapinėje jiedu su tėvu dabar svečiavosi.

— Už tai jis turi tavo paslaptingąją geležį, kuri Tašunkos Vitko rankose yra pavojingas ginklas.

— Kodėl jūs mane privertėte ją atiduoti?

— O kodėl tu su ja visą laiką sukinėjaisi Tašunkai Vitko prieš akis, palapinėje ir aikštėje? Tad jam ir atėjo mintis ją pasigrobti.

Harka nuleido galvą.

— Tačiau du kariai vis dėlto daugiau verti, — nenusileido jis. — Kodėl jis atiduoda juos ir jo vyrai už tai nepyksta?

— Tuodu kariai, kuriuos jis grąžina, yra taip sunkiai sužeisti, kad niekada negalės kovoti pilna jėga. Tašunka Vitko žino, ką daro.

— Taip atrodo, tėve.

Kai Matotaupa su keliais vyrais, arkliais ir apklotais vėl išsiruošė į kelią, Harka nuėjo prie savo širmio. Tėvui nesant arklys buvo vienintelis padaras, kuriuo jis pasitikėjo. Harka atsisėdo šalia jo ir vėl įsikando žolę. Jis negalėjo taip lengvai susitaikyti su mintimi, kad galutinai prarado šautuvą su šaudmenimis.

Jam taip jau gerokai pasėdėjus tarp arklių, priėjo kitas berniukas, juodakojų vado sūnus. Vaikai dar nemokėjo susikalbėti, tačiau jaunasis siksikas vis tiek atsisėdo šalia Harkos. Abu tylėdami prasėdėjo ligi vakaro, į tą laiką prieš dvi palapines jau buvo pradėta raudoti kritusių karių.

Ėmus temti, kai sugrįžo visi vyrai ir Matotaupa nuėjo į savo palapinę pietiniame kaimo gale, pakilo pagaliau ir Harka. Siksikų berniukas palydėjo jį ir įėjo į Matotaupos palapinę.

Harka dėl to nudžiugo daug labiau, negu parodė. Juodakojė moteris patiekė vakarienę Matotaupai, paskui abiem vaikams ir pati pavalgė. Harka, beje, jau buvo rytą šiek tiek valgęs, kaip ir kariai, jis valgė tik vieną kartą per dieną, tačiau pats padavė savo svečiui ant iešmo keptos mėsos kaip koks vadas, vaišindamas kitą vadą. Degančio Vandens sūnus ir po vakarienės liko palapinėje. Prožaismiais jis paaiškino savo vardą — „Stiprusis Elnias“! — ir keletą juodakojų kalbos žodžių. Harka tuoj pat įsitraukė į šį žaidimą, jis paprašė moteriškės gabalo odos, kad galėtų šį tą nupiešti. Norėjo savo svečiui paaiškinti, kad ruošiasi į antilopių medžioklę. Dabar, kai karo kirvis buvo užkastas, tėvas turėjo neprieštarauti.

Matotaupa sutiko, kad jie išvyktų poryt, ir Stiprusis Elnias labai tuo apsidžiaugė. Tada Harkai pirmą kartą aprimo skausmas dėl prarasto šautuvo. Stiprusis Elnias taip pat teturėjo lanką su strėlėmis, taigi abu berniukai bus ginkluoti vienodai. Savaime išėjo, kad Stiprusis Elnias ir nakčiai liko Matotaupos palapinėje.

Harka nujautė, kad praradus paslaptingąjį ginklą dingo paskutinė kliūtis, trukdžiusi jiems suartėti, taigi, netekęs šautuvo, Harka įsigijo draugą. Dabar jis ir pats taip nesigraužė dėl to nuostolio. Tėvas teisybę sakė, kad Harka per daug puikavosi paslaptinguoju ginklu. Berniukas daugiau nebegalėjo pykti ant Tašunkos Vitko. Drąsus vado elgesys ir jo dvikova su Matotaupa aiškiai įrodė, kad dakotai nėra blogi kariai, taigi niekas negalės pasakyti, kad Harka kilęs iš bailių genties.

Vienu metu jis atgavo tai, ko labiausiai trūko paniekintojo sūnui, — sau lygių pagarbą ir draugystę. Išsitiesęs guolyje, jis ilgai nesumerkė akių ir galvojo apie antilopių medžioklę, apie tolimesnę ateitį, kai pats taps kariu ir vadu, savo naujojo bičiulio Stipriojo Elnio broliu.

— Tėve! — pasigavęs šią mintį, tyliai, bet aiškiai pasakė jis, pamatęs, kad Matotaupa dar nemiega, ir kartu įsitikinęs, kad niekas, išskyrus tėvą, jo nesupras. — Mes vis dar svečiai siksikų palapinėse. Kada būsime priimti į jų gentį kaip kariai?

— Kai tik tu išlaikysi bandymus, Harka Vilko Nugalėtojau, ir pasirodysi esąs vertas kario vardo, ir kai aš taip atkeršysiu tiems, kurie mane išvarė iš dakotų genties, kad niekas daugiau nedrįstų manęs vadinti išdaviku.

— Kol aš tapsiu kariu, praeis kelios vasaros ir žiemos, tėve.

— Kelios, Harka. Tačiau jos mums neprailgs, nes gyvensime kaip broliai tarp laisvų ir narsių vyrų.

— Tas teisybė. Tačiau ligi tol... — Harka nebaigė sakyti.

— Kalbėk, — tarė tėvas.

— Aš galvoju apie Tašunką Vitko.

— Ką tu galvoji apie tą žmogų, kuris yra mūsų priešas ir įžeidė mane?

Harka nurijo seilę.

— Pasakyk man, Harka Kietasis Akmenie, kokios mintys tave kankina!

Tie žodžiai buvo ištarti draugišku balsu, kokiu tėvas ir sūnus kalbėjosi per bendras ištremties kančias ir pavojus, tačiau jame nuskambėjo ir nauja, Harkos nepastebėta gaidelė. Tai buvo pavydas ir abejonės, kurioms retai atsispiria vieniši, teises praradę žmonės, — Matotaupa pirmą kartą suabejojo savo sūnumi. Harka atsakė visai paprastai:

— Tašunka Vitko išvadavo ir susigrąžino dakotų genties dukterį. Jos vardas Uinona.

— Kaip ir mano dukters, tavo sesers. Tu apie tai galvoji?

— Taip! — trumpai atsakė Harka. Dabar jis bijojo, kad tėvas neprikištų jam silpnumo. Tačiau jis negalėjo išmesti iš savo širdies Uinonos. Jis vėl tarsi matė ją prieš save tą paskutinę naktį, kai paliko gimtąjį kaimą ir išbėgo į prerijas pas paniekintą tėvą. Tada Uinona užsitraukė ant galvos antklodę, kad niekas nematytų jos ašarų. Dabar ji gyveno tarp žmonių, kurie niekino jos tėvą, ir Harka negalėjo jos apginti.

Čia Matotaupa pasakė visai ką kita, negu Harka tikėjosi:

— Kaip manai, Harka Vilko Nugalėtojau, ar mano duktė Uinona norėtų gyventi su mumis siksikų palapinėse?

— Norėtų, tėve. Ji žinojo, kad aš išeisiu paskui tave, ir padėjo man pabėgti.

— Harka, kai Lokės giminės vyresnieji mane pasmerkė, mes neturėjome pastovios vietos, todėl maža mergaitė nebūtų galėjusi su mumis gyventi. Tu tai gerai žinai. Tačiau dabar radome palapines, kuriose Uinona galėtų su mumis gyventi. Dabar pavasaris. Priešakyje vasara, mes galime nujoti prie Arklių upelio pasiimti Uinonos, kaip Tašunka Vitko buvo atėjęs pasiimti tos dakotės. Negi mes bailesni ar kvailesni už jį?

— Ne, tėve. Kada išjojam?

— Kai tu su Stipriuoju Elniu pamedžiosi antilopių ir kai aš su Degančiu Vandeniu prišaudysiu bizonų, kad palapinėje netrūktų mėsos. Aš pasakiau, hau!

Tuo ir baigėsi pokalbis, kurio negalėjo suprasti nei juodakojė moteris, nei Stiprusis Elnias. Harka susitaisė miegoti. Jam pasidarė lengviau, tačiau jį dar tebekankino prieštaringi jausmai. Harka norėjo tapti juodakojų kariu, tačiau mintis, kad dar kartą pamatys gimtąjį palapinių kaimą prie Arklių upelio ir pasiims iš ten savo seserį, jį labai jaudino. Berniukas pradėjo bijoti, kad nepasikartotų tas slogutis, kai Uinona šaukėsi jo pagalbos ir jis negalėjo jai padėti, nes jo kojos buvo tarsi prie žemės priaugusios. Laimė, savo guolyje sujudo Stiprusis Elnias. Šitą berniuką ir jo draugystę jis pradėjo laikyti dvasia sergėtoja. Giliai atsidusęs, Harka išsitiesė ir užmigo.