Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Ir susižavėjusiems siksikams pagarbiai tylint, Degantis Vanduo įteikė ginklą dakotui, gyvenančiam jo genties palapinėse.

— O tavo sūnus, — toliau kalbėjo Degantis Vanduo, — gaus geriausią iš trijų likusių lankų. Tegu pats jį išsirenka.

Matotaupa buvo labai rimtas, tačiau jo ir Harkos akys blizgėjo.

— Tegu juodakojų kariai žino, kad mano strėlės yra jų strėlės ir jų priešai yra mano priešai, hau.

Lėtai, iškilmingai grįžo vyrai ir berniukai į kaimą. Vado palapinėje Harka gavo puikų lanką iš elastingo medžio su raudonai nudažyta bizono sausgyslių temple.

Kai Matotaupa ir Harka parėjo į savo palapinę pietiniame kaimo gale, norėdami gerai paslėpti naujuosius ginklus, tėvas paklausė berniuką:

— Ar dabar išmesi savo senąjį lanką?

— Ne, tėve. Šitą senąjį lanką mes pasidarėme tada, kai vieni gyvenome tremtyje tarp kalnų ir miškų. To aš niekada neužmiršiu ir todėl pasilaikysiu šį lanką, hau.

— Gerai!

Apie tą įvykį visame kaime buvo kalbama su susižavėjimu. Net ir tarp dešimčių tūkstančių indėnų, užaugusių su lanku ir strėlėmis, tik keli galėjo girtis absoliučiu taiklumu, štai tokie reti taiklių akių ir rankų šauliai svečiavosi dabar pas siksikus.

Netrukus vadas paliepė šaukliui sukviesti vyresniuosius į pasitarimą. Matotaupa su keliais jaunesniais kariais išjojo pasižvalgyti, ar nėra kur nors arti bizonų bandos. Harka ir Stiprusis Elnias susiėjo aptarti rytojaus dienos medžioklės. Džiugiai ir uoliai planavo jie, ką darys. Vado sūnus nusivedė Harką prie upelio ir smėlyje nubrėžė kelią, kuriuo jam ir Harkai reikės joti. Prie jų prisidėjo ir kiti berniukai. Pamažu jų kalba Harkai pradėjo atrodyti ne tokia svetima. Jis jau suprato nemažai žodžių.

Vakare abu berniukai susikrovė ginklus ir ugnies įkūrimo reikmenis. Kiekvienas turėjo po odinę prie arklio rišamą antklodę, kuria miegant buvo galima užsikloti. Kadangi Matotaupa dar nebuvo grįžęs iš žvalgybos, Harka nakvojo pas savo naująjį draugą Stiprųjį Elnią vado palapinėje, o vado žmona pataisė jiems maisto kelionei, daugiausia džiovintos ir sumaltos bizono mėsos, labai maistingo negendančio produkto, laikomo mažuose maišeliuose.

Abu bernaičiai nusprendė atsigulti anksčiau, kad galėtų rytui brėkštant išjoti.

Virš prerijų sušvito saulė; savo pirmais gryno aukso spinduliais ji paskelbė galą tamsos ir ūkų viešpatijai. Ant žolynų sublizgo rasa, upelyje ėmė žaisti saulės šviesa. Žuvys, pamažu judindamos pelekus, plūduriavo tekančiame vandenyje, pasirengusios bet kuriuo momentu šauti žemyn. Čiulbėjo strazdai; prerijų šuniukai, tie maži graužikai, kaišiojo nosytes iš savo urvų, o jų sargybiniai stovėjo ant užpakalinių kojyčių prieš išsišakojusius požeminius labirintus. Paukščiai sklandė aukštai danguje; oras buvo sausas ir gaivus. Aplink viešpatavo tyla.

Stiprusis Elnias ir Harka paleido arklius šuoliais vakarų link. Palapinės liko toli užpakalyje. Jie buvo vieni bekraštėse prerijose, paskutinėje laisvų medžiotojų tėvynėje. Abu buvo kaip tik ant jaunystės slenksčio ir jautė savo augančią jėgą. Jojo jie kaip seni kariai, mokėjo nenuvarginti mustango, puikiai orientavosi vietovėje be jokio kelio ir takelio. Harka susidomėjęs stebėjo, kaip pamažu keičiasi gamtovaizdis. Pasirodė kalvos, toliau pereinančios į didelį uolinį kalnyną. Prerijų linijos tapo griežtesnės, žemės įdubos ir slėniai aiškiau skyrėsi iš bendro landšafto, upeliai buvo vandeningesni, jų nuolydis didesnis, o pačios vagos kiekvienąkart vis gilesnės ir gilesnės, pagaliau jos virto tarpekliais. Pakrantėse žaliavo alksniai ir žilvičiai, o apie pietus jaunieji raiteliai pamatė ir netoli vandens kalvų užuovėjoje išaugusių spygliuočių. Puikios mėlynai žalios eglės iškėlusios šakas į viršų dunksojo nuostabiai žydro dangaus fone.

Abu berniukai dar nė karto nesiilsėjo, tik retkarčiais duodavo atsikvėpti arkliams, paleisdami juos žingine. Jodami jau matė ir žvėrių: antilopių toli palei horizontą, stirną, stovinčią miškelio pakraštyje. Iš žolės netikėtai pakilo būrys prerijų vištelių. Berniukai tuoj pat čiupo lankus ir paleido po strėlę.

Kliudė dvi vištas, ir jos nukrito į žolę, kitos nuplasnojo tolyn. Berniukai pasuko arklius prie savo laimikio. Abu gerai pataikė. Ir abu, išsitraukę strėles, pasiėmė po nušautą paukštį. Nors ir turėjo džiovintos mėsos, vištienos kepsnys taip pat pravers.

Patenkinti vaikai nujojo toliau. Žolė tose vietose jau buvo sodriai žalia, žydėjo baltos ir geltonos gėlės, paskirai ar išsidriekusios ištisais kilimais. Šiaurinėse kalvų pusėse dar galėjai pamatyti rudų lapų; čia sniegas tik nutirpo ir jauna žolytė dar nebuvo prasikalusi. Negyvenamose prerijose nesunku buvo įžiūrėti pėdsakus. Abu vaikai pamatė vapičio, milžiniško elnio, pėdas. Tačiau elnias buvo senas, ir abu nutarė, kad neapsimoka dėl jo keisti planą ir sukti iš kelio.

Kai vakaro saulė įspindo raiteliams į akis, Stiprusis Elnias, visąlaik rodęs kelią, užjojo ant kalvos, nuo kurios buvo toli matyti. Ji buvo plika, ir niekas neužstojo reginio. Berniukai žinojo, kad toli rytuose, kur mėlynavo dangus, stovi jų palapinės. Į vakarus ir šiaurės vakarus iki pat Uolinių kalnų dryksojo prieškalnių aukštumos. Vakaro šviesoje snieguotų viršūnių baltumas nebeatrodė toks vaiskus, pasakiškos šviesos nutviekstos uolos nebebuvo tokios sunkios ir sustingusios; jos dunksojo kaip šešėliai besileidžiančios saulės nurausvintais kraštais. Pievų ir medžių žalumas susiliejo su raudonu saulės spindulių auksu, ir kur jau buvo tamsu, ten viskas skendėjo violetinėje šviesoje, kurioje daiktų apybraižos buvo dar ryškesnės negu akinančioje vidudienio šviesoje.

Šis vaizdas labai jaudino Harkos protą ir jausmus, nes tai buvo tas pats vakaro vaizdas, prie kurio jis buvo pripratęs gimtajame palapinių kaime. Galbūt ir jo sesuo Uinona stovi dabar prie Arklių upelio, semia vandenį, mirguliuojantį tokioje pat vakaro saulės šviesoje, ir žiūri į kalnus, kurių ilga grandinė nusitęsusi iki pat Plato ištakų, ir tenai besileidžiančios saulės liepsnoje mirguliuoja šešėlių apgaubtos uolos.

Harka pabudo iš savo minčių, nes Stiprusis Elnias pasakė.

— Ten, toje giraitėje, — jis parodė ranka, — mes apsinakvosime. Ten rasime vandens, malkų ir užuovėją.

Harka, žinoma, sutiko, ir abu pasuko savo arklius į tą pusę, kur augo šiek tiek eglių ir krūmų. Pirmiausia jie apžiūrėjo miškelį, tačiau nerado nieko įtartina — nei žmonių, nei plėšrūnų pėdsakų. Čia pat tryško nedidelis šaltinis, vėliau virstantis upeliu, kurio pakrantėse dėl vietos galynėjosi žolės ir samanos. Vanduo buvo skanus. Mustangai ėmė ieškoti maisto. Po lazdynais giraitės pakraštyje dar buvo galima rasti žiemą pergulėjusių riešutų. Berniukai perkando kelis ir suvalgė: riešutai jiems buvo tikras skanėstas. Tada prisirinko sausų šakų ir tarp medžių be vargo susikūrė nedidelį laužą. Kai jis įsidegė, pamažu kurstė ugnį, kišdami į ją šakų galus. Kuo labiau temo, tuo labiau žėravo kibirkštys.

Berniukai išsiėmė nušautas vištas. Pasirodo, kad jų kvapas ne tik jiems vieniems dirgino uoslę. Prerijose visai netoli giraitės ėmė viauksėti du kojotai. Harka, puikiai mokėjęs pamėgdžioti žvėrių balsus, smaginosi jiems atsakinėdamas, o Stiprusis Elnias apkasė vištas karštais pelenais, kad iškeptų. Kojotai prerijose visai pasiuto ir lojo užspringdami, Harka nenusileido jiems, skatindamas visomis vilkų tonacijomis, o Stiprusis Elnias vos laikėsi nesuprunkštęs. Per vištos kraujo kvapą ir kivirčą su Harka abu kojotai visai pamiršo, kad čia kvepia ir „žmogumi“. Pagaliau jie pasirodė ant artimiausios kalvos keteros. Dėl papurusio kailio atrodė gana riebūs, nors po žiemos vargu ar galėjo būti labai įmitę. Harka sukaukė atsitraukiąs, ir kojotai ant keteros pasijuto visai drąsūs. Berniukai nedelsė. Jie čiupo lankus ir paleido po strėlę. Pataikyti nebuvo sunku, nors prerijas jau gaubė naktis.