Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Viauksėjimas nutilo, nes strėlės persmeigė plėšrūnams kaklus. Stiprusis Elnias ir Harka nubėgo į tą pusę ir rado kojotus besibaigiančius, greitai juos užmušė ir atsinešė prie laužo. Čia pradėjo lupti ne su smailiu, dviašmeniu durklu, kurį nešiojosi kaip ginklą, o su plačia vienašmene geležte. Mėsą berniukai išmetė, tačiau storus kailius nutarė pasiimti kaip nepaprastos medžioklės atminimą.

Pasisotinę kepta vištiena, ėmė ruoštis gulti ir svarstė, ar nereikėtų vienam likti sargyboje.

Stiprusis Elnias manė, kad tai nebūtina, nes mustangai esą pakankamai budrūs. Bent jau jo keršis, pajutęs pavojų, visuomet jį pakels. Harka buvo tikras, kad tą patį padarytų ir jo širmis. Tad abu ramiai susivyniojo į bizono odos antklodes, atkišdami kojas į ugnies pusę. Kažkur toli priešais mėnulį kaukė vilkai. Arkliai kurį laiką dar ganėsi, paskui stovėdami užsnūdo, tačiau jų budrumu buvo galima pasitikėti, tad užmerkė akis ir berniukai.

Naktis praėjo ramiai, ir vaikai pabudo atgavę jėgas. Saulė dar nebuvo patekėjusi, tačiau blyški šviesa rytuose jau skelbė greit išaušiant. Jie pasistiprino džiovinta bizono mėsa, numalšino troškulį prie upelio, užsėdo ant arklių ir vėl nujojo į vakarus.

Uolinius kalnus, prie kurių artėjo, kuo toliau, tuo labiau užstodavo priešais kylančios prieškalnių aukštumos. Spygliuočiais buvo apaugę vis didesni plotai, slėniai ir pakriaušiai, tačiau Stiprusis Elnias lenkėsi tokių miškų, jojo pievomis, kur arkliams lengviau bėgti ir kuo toliau matyti. Berniukai buvo labai atidūs, nes miškuose visuomet tyko pavojai ir per vėlai juos pastebėjus gali būti riesta. Traukdami orą, jie ne vien kvėpavo, bet ir uodė kiekvieną kvapsnį. Lapų aromatas maišėsi su sakų kvapu, bet dūmų niekur neužuodė. Ausį pasiekė ošimas. Tolumoje tarpekliu tekėjo upė, jos šniokštimas buvo toli girdėti.

Berniukai jojo žingine. Žemėje jie matė daug žvėrių pėdų, pagaliau aptiko ir lokio pėdsakus. Nulipo nuo arklių ir labai atidžiai juos apžiūrėjo, nes susitikti su lokiu nebuvo ketinę. Pėdos kirto jų kelią, paskui ėjo į pietus, suko į rytus, kur buvo miškas, tad berniukai ramiai sau jojo toliau. Antrą kartą jie sustojo, aptikę briedžio pėdas. Šis milžiniškas ir sunkus žvėris buvo giliai jas įmynęs, vienas nudroždamas į kalną. Išdirbtas briedžio kailis buvo geriausias indėnų drabužis, nes briedžio oda labai tvirta, kartais nepramušama net šūvio. Mėsa indėnams skani, o liežuvis — delikatesas. Tačiau briedis ir labai stiprus, labai greitas ir sunkiai nudobiamas. Jis drąsiai stodavo į kovą su vilkais ir žmonėmis. Lengviausia būdavo rudenį. Pamėgdžiodamas briedžių būbavimus galėjai juos prisivilioti, pritykinti ir nušauti. Bet dabar buvo pavasaris, ir briedžiai nebūbavo.

Nuo šiol vaikai tegalvojo apie briedį, tačiau nė vienas nenorėjo to kitam prisipažinti, nes berniukams, gyvenantiems vos tryliktą vasarą, noras užmušti briedį buvo per drąsus. Tad Stiprusis Elnias neišklydo iš kelio ir traukė per pažliugusias pievas ir mišką į senąją savo giminės žiemojimo vietą. Tačiau ir jis, ir Harka buvo patenkinti, kad briedžio pėdsakai taip pat ėjo į tą pačią pusę. Briedis buvo prabėgęs vakar dieną. Tai čia, tai ten jis stabteldavo miško pakraštyje paskabyti jaunų ūglių ir pumpurų, paskui ramiai traukdavo tolyn. Berniukai pasiekė kalnų upelį, kuris per pievas ir miškus putodamas nešė savo vandenis ir buvo išsigraužęs iki uolėto dugno. Jo kelyje buvo gausu slenksčių; penkis ar šešis, kartais iki dešimties ir dvidešimties metrų vanduo tekėdavo viename lygyje, paskui nedideliu kriokliu krisdavo žemyn, skalaudamas stačią sieną. Bangos blyksėjo ir mirguliavo, dugne galėjai įžiūrėti kiekvieną smiltelę. Kai kurie kriokliai krito nuo nugludintų uolų kaip kokie permatomi šydai. Buvo jau gana šilta. Saulė, pasiekusi zenitą, pro eglių viršūnes apšvietė upelį. Mustangai norėjo gerti, ir berniukus čia traukė pailsėti. Nedidelėse išgraužose palei krantą jie pastebėjo upėtakių ir sumanė jų pagaudyti rankomis. Be to, upelio vagoje buvo gilesnių vietų su mėlynai žaliu vandeniu, viliote viliojančiu išsimaudyti.

Vaikai nušoko nuo mustangų, pririšo juos prie medžių taip, kad galėtų pasiganyti ir atsigerti, o patys atsigulė ant kranto gaudyti upėtakių. Greitai čiupo kiekvienas nusižiūrėtą upėtakį ir, netikėtai juos užklupę, pasigavo po vieną. Stiprusis Elnias laikė rankoje didelę žuvį apkerpėjusia nugara, Harka — mažą ploną. Berniukai greit užmušė žuvis ir susikūrė nedidelę ugnelę, norėdami jas išsikepti. Kvapas sužadino apetitą, jie pasijuto vėl išalkę ir pasigardžiuodami pavalgė, viską pasidalinę lygiomis. Netrukus pastebėjo, kad buvo sustoję toje pačioje vietoje, kur neseniai ganėsi ir gėrė briedis. Giliai įspaustoje pėdoje buvo prisirinkę vandens. Sprendžiant iš pėdsakų, jis nubėgo į kalną.

Berniukai susiruošė maudytis. Saulės nužertas vanduo buvo šaltas, tačiau labai maloniai gaivino. Jie smaginosi taškydami vienas kitą, ėjo vandenyje imtynių, stojosi po artimiausiu kriokliu, kad ledinis vanduo kristų ant sprando ir nugaros. Paskui juokais palindo po vandens šydu ir pro jį žiūrėjo.

Čia jie buvo sutrikdyti. Miške netoli upelio kažkas subildėjo sutraškėjo, lyg pro medžius ir krūmus viską pakeliui trypdamas ir laužydamas būtų lėkęs milžinas. Berniukai norėjo šokti ir griebtis ginklų, bet jau buvo vėlu.

Tarp medžių išniro briedis. Berniukai turėjo garbingai sau prisipažinti, kad labai išsigando. Šitas miško milžinas su didžiuliais, panašiais į kastuvą ragais buvo įtūžęs. Ragus laikė nuleidęs, lyg būtų puolęs priešą. Jis perbėgo per berniukų stovyklą ir išspardė ugnį. Paskui atsidūrė viduryje upelio, toje terasoje, kur krito krioklys, už kurio pasilenkę ir nejudėdami kaip bronzinės statulos lindėjo berniukai. Akis laikė beveik užmerkę, kad žvilgsnis neatkreiptų briedžio dėmesio. Tačiau ir nuleidę vokus stebėjo jį pro blakstienas. Plačios kanopos, ilgos kojos, tamsūs karčiai, didžiuliai, į kastuvą panašūs ragai su daugybe atšakų. Koks jis didelis: koks didelis! Koks stiprus! Briedis apsisuko upelyje, jis laukė, kratė galvą ir žiūrėjo į mišką, lyg iš ten tuoj pat turėtų iššokti priešas, priversiąs jį bėgti. Briedis vėl nuleido ragus. Sujaudintas ir sutrikdytas, savo pyktį giežė ant visko, kas jam atrodė svetima ir įtartina. Jis vėl išlipo ant kranto, kur buvo berniukų stovykla. Aklai įtūžęs badė ten viską, ką rado, mėtė daiktus ir trynė ragais, kai jie vėl nukrisdavo ant žemės, išsvaidė kelnes, mokasinus, lankus, strėles, antklodes. Viena antklodė užkibo jam už ragų ir uždengė akis. Briedis palaikė tai užpuolimu iš pasalų. Įniršęs papurtė galvą, išmetė antklodę į viršų ir, jai nukritus žemėn, toliau niokojo ragais ir kanopomis. Stiprusis Elnias matė, kaip sulūžo jo lankas, kurį buvo padėjęs žolėje ant išsikišusios uolos. Jį sutrempė kelių centnerių sunkumo žvėris. Harkos naujasis lankas dabar kabojo kairėje briedžio ragų pusėje.

Žvėris staiga vėl nurimo, palaukė, pasidairė, paskui šoko į šalį ir dideliais šuoliais pasileido upelio krantu į pakalnę. Kurį laiką berniukai jį dar matė. Jam dingus, girdėjo lūžtant ir traškant krūmus, šakas ir medelius. Pagaliau ir šie garsai nutilo.

Stovėdami už vandens šydo, berniukai pasikeitė daug sakančiais žvilgsniais, kuriuose būta maža džiaugsmo. Jie sujudėjo, nes buvo sustingę stovėdami, tačiau išlįsti dar nedrįso. Galingąjį briedį kažkas išgąsdino ir privertė bėgti. Bet kas? Žvėris? Tada koks? Ar žmogus? Ar pavojus, grėsęs briedžiui, grėsė ir jiems?