Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Akmuo pataikė lūšiai tiesiai į tarpuakį, smūgis buvo stiprus, nes grobuonis apkvaitęs nukrito į seklų vandenį. Išsilaisvinęs arklys tuoj pat šoko spardyti nukritusį užpuoliką, ir Harkai buvo labai sunku prie jo prieiti. Tik paėmęs už pavadžio atplėšė įsiutusį mustangą nuo lūšies, kuri buvo tokia gaji, kad ir kuoka tvota, ir arklio spardyta buvo beatsigaivelėjanti, Harka smeigė jai į gerklę durklu ir džiugiai sušuko. Bet jis neturėjo kada džiaugtis pergale, nes už nugaros kilo kitas pavojus. Iš tos pusės, kur degė jo lauželis, puolė antroji lūšis, o netoli nuo kranto tamsiame miške suriaumojo lokys. Tiek daug plėšrūnų retai susirinkdavo į vieną vietą, bet buvo pavasaris, žvėrys po žiemos išsibadėję ir turėjo jauniklių, o du mustangai ir du vaikai buvo labai viliojantis grobis.

Stiprusis Elnias gynėsi pats ir saugojo arklį nuo lūšies taip pat narsiai kaip Harka ir visiškai savęs nesigailėjo. Ši lūšis ne šoko iš medžio, o prislinko krūmais ir norėjo iš netyčių užpulti jaunąjį siksiką. Stiprusis Elnias apgavo plėšrūnę: laiku atšoko šonan ir, žvėriui nespėjus jo nutverti, palindo po kriokliu. Tačiau tik akimirkai. Kol lūšis dairėsi, kur dingo laimikis ir buvo bepuolanti keršį, Stiprusis Elnias vėl prišoko prie jos su kirviu rankoje. Kol grobuonis atsisuko, norėdamas vėl pulti, berniukas iš šono tvojo jam kirviu į sprandą. Smūgis nebuvo labai taiklus, tačiau žvėris apsvaigęs parkrito ant žemės. Stiprusis Elnias čiupo iš Harkos kuoką ir smarkiai trenkė. Lūšies galva nusviro į šoną. Dabar ir juodakojis berniukas džiugiai suriko, dar drebėdamas iš susijaudinimo. Vaikų širdys daužėsi, ir jie giliai kvėpavo, plačiai pravėrę burnas. Širdys nerimo daugiau nuo patirto pavojaus negu nuo kovos sunkumo. Tačiau jie neturėjo laiko ilsėtis, nes į tamsoje skendintį mišką pabėgo keršis, ir širmis jau buvo belekiąs iš paskos. Trim šuoliais Harka prisivijo arklį ir užsėdo ant jo. Kur nubėgo keršis, buvo galima spręsti iš šlamančių krūmų.

— Lik čia — aš vienas jį parvesiu! — riktelėjo Stiprusis Elnias draugui ir dingo miške. Pagauti mustangą miške buvo daug lengviau negu plynose prerijose, nes tarp medžių jis negalėjo lėkti kiek kojos įkerta, be to, čia buvo lengviau prie jo prislinkti. Todėl Harka žinojo, kad Stiprusis Elnias pasigaus keršį. Jis pats liko vietoje, stovėjo sekliame vandenyje ir klausėsi, ar kur nors nešlama lokys. Lokys daug nerangesnis už lūšį. Harka nemanė, kad aplinkui slankiojantis žvėris būtų grėsmingas grizlis. Jis palaikė jį ruduoju lokiu. Grizlio riaumojimą ir šnopštimą jis per daug gerai pažinojo, kad būtų galėjęs apsirikti. Harka prisiminė tą dieną, kai su tėvu išjojo iš palapinių kaimo prie Arklių upelio ieškoti grizlio ir jo medžioti. Tai buvo praeitą vasarą, prieš pat išvarant tėvą iš giminės.

Lokio kol kas nebuvo girdėti: arba jis tykojo kur nors miške, arba jau davė kojoms valią pamatęs, kaip nenusisekė lūšims. Stiprusis Elnias pasigavo keršį ir grįžo su juo atgal.

Tą naktį nė vienas negalvojo apie miegą. Jie vėl nusivedė arklius prie upelio ir liko prie jų. Kraujo kvapas, sklindąs nuo lūšių, tebegąsdino mustangus. Jis galėjo privilioti ir kitus grobuonis, pirmiausia vilkus, todėl berniukai buvo labai atidūs, visai pamiršo nuovargį ir tai, kad yra šlapi.

Pirmiausia po ilgos tylos jie vėl išgirdo čežėjimą, lyg didelis ir sunkus žvėris nerangiai būtų pėdinęs per mišką į pakalnę. Vaikai spėjo, kad tai lokys sprunka. Tačiau čežesys nutilo, ir kažkas piktai suriaumojo maždaug už šimto penkiasdešimties žingsnių pakalnėje, kur dabar turėjo būti žvėris. Riaumojimas sustiprėjo ir, atrodo, prasidėjo nuožmi kova. Buvo aiškiai girdėti, kaip riejasi ir kandžiojasi žvėrys. Berniukai stovėjo įsitempę kaip stygos su kuokomis rankose. Miške sukaukė vilkas, ir dabar berniukams paaiškėjo, kas čia dedasi. Lokys piktai ir pergalingai suriaumojo, ir kovos garsai pamažu ėmė tiki. Pagaliau berniukai išgirdo, kad lokys vėl traukia savo keliu į pakalnę.

Tad, atrodo, praėjo ir šitas pavojus.

Vaikai troško, kad tik greičiau ateitų diena, tačiau jie pralaukė daugybę valandų, nes žvaigždės ir saulė turi savus dėsnius ir visai nepaiso žmonių norų, vilčių ir būgštavimų.

Pagaliau žvaigždžių šviesa priblėso ir rytuose pasirodžiusi pilkuma išsklaidė juodą naktį. Vaikai taip sušalo, kad net oda pašiurpo, tačiau dabar tai jiems visai nerūpėjo. Kai patekėjo saulė, kaip krištolas sublizgo vanduo, melsvo dangaus fone išniro eglių žaluma, sučiulbo paukščiai, upelyje ėmė nardyti žuvys, o žiedais ropoti vabzdžiai, ryto saulės spinduliai vėl sušildė pusnuogius berniukus, ir jie ištiesė sustingusius sąnarius patenkinti, kad liko gyvi, ir mielai būtų uždainavę, tačiau baimė buvo surakinusi burnas, be to, nenorėjo atkreipti į save dėmesį.

Pririšę mustangus, kad šie pasiganytų, bet nepabėgtų, vaikai susikūrę nedidelę ugnelę, išmėsinėjo užmuštus plėšrūnus ir pasistiprino jų širdimis ir kepenimis, kurios buvo skanesnės už upėtakius.

Ką daryti toliau, nebereikėjo nė tartis, nes atrodė visiškai aišku. Nudobę pavojingas ir plėšrias lūšis, kurių bijojo visi miško žvėrys, jie jau galėjo nebemedžioti antilopių ir stirnų. Lūšies kailis ir mėsa buvo pakankamas grobis, ir jų, kaip medžiotojų, garbė apginta. Užsidėję ant arklio po užmuštą lūšį, ramiai ėmė leistis į pakalnę, klausydamiesi, kaip šniokščia upelis su daugeliu krioklių. Jie jojo ta pačia kryptimi, kur prieš juos prabėgo briedis, tarp medžių ir krūmų padaręs tikrą taką.

SUSITIKIMAS PRIE BEBRŲ UŽTVANKOS

Kai kelias pasidarė laisvesnis, berniukai ėmė joti greičiau, nes prieš grįždami namo dar turėjo šį tą nuveikti. Norėjo susirasti tuodu bebrų medžiotojus, kurie kiekvienais metais atkakdavo į šią nuošalią vietovę, ir sužinoti, ar nėra kokių naujienų. Draugas papasakojo Harkai, kad tai du vyrai didelėmis nosimis ir vešliomis barzdomis, kurių vardai, juodakojų genties berniuko nuomone, yra panašūs, tačiau visai negražūs — Tomas ir Teo.

Iš draugo piešinių ir kalbų Harka jau šiek tiek numanė, kur reikėtų ieškoti medžiotojų. Dabar berniukai jojo labai greitai, nes tikėjosi juos surasti dar prieš sutemstant. Stiprusis Elnias pasuko prie vienos iš upių, kurios, tūkstantmečius tekėdamos, prieškalnėse buvo išgraužusios gilius slėnius. Tai buvo didžiulio Misūrio baseino upės. Prijoję tą, kurios jiems reikėjo, jaunieji raiteliai davė arkliams pailsėti ir kol kas nuėmė nuo jų nudobtąsias lūšis — patiną ir patelę. Žvėrys buvo kokio metro ilgio, o uodegos ketvirčio metro. Kailiai šviesūs, snukiai platūs, iš ausų stirksojo plaukų šepetėliai.

Berniukai protarpiais dirsčiojo į savo laimikį ir patenkinti minėjo pavojingus kovos momentus.

Harka mintimis nukeliavo į dar tolimesnę praeitį; prisiminė, kaip vieną naktį, tai buvo prieš metus pietinės Juodųjų kalnų pusės miškuose, besipešančios lūšys sugadino labai svarbų pėdsaką. Iki šiol jis nebuvo įminęs šito pėdsako mįslės. Galbūt niekada nepavyks jos įminti, ir todėl beprasmiška dėl to toliau sukti galvą.

Ir Harka vėl grįžo į dabartį.

Stiprusis Elnias jau buvo atsistojęs, tad pakilo ir Harka, ir abu berniukai atsargiai nusivedė mustangus stačiu šlaitu žemyn, vėl užkrovę ant jų laimikį. Apačioje palei vandenį ėjo žole ir karklais apaugęs krantas, kuriuo buvo galima joti iki tos vietos, kur slėnis tiek susiaurėjo, kad toliau galėjai tik bristi, o su arkliais tai buvo labai sunku.

Abu vienu metu sustojo, nes užuodė dūmus.