Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Vėl savo vietoje, — šaltai atsakė brolis.

Harka buvo rimtas, tik jo akys juokėsi.

— Kaip tai vėl! Čia juk to jauno indėno šautuvas!

— Tu gimei valanda anksčiau, todėl jau ėmei akti iš senatvės, Tomai. Argi nematai įpjovos?

— Kokios... kas čia dabar per velnias! Čia tokia pat įpjova, kokią padariau praeitą pavasarį, kai įsegiau kulką tam sukčiui ir vagiui Biliui, šito jis tikrai nusipelnė ir dabar, manau, pakratęs kojas, jau čirška pragare.

— Ne, — pasakė Harka.

— Ne? Ką tuo norėjai pasakyti?

— Kad praeitą rudenį jis dar buvo gyvas!

— Iš kur tu žinai?

— Mano tėvas ir aš buvome jį sutikę Najobreroje.

— Ak, jis dar gyvas! Tai gaila! Iš tikro labai gaila! Bet kaip čia atsitiko, kad ir tu padarei tokią pat įpjovą ir dar toj pačioj vietoj... tai jau panašu į stebuklą!

— Jokių stebuklų nedariau, mano vyresnysis baltaveidi broli, aš tik labai tykiai ir greitai veikiau!

— Tu tik labai... — Tomas liko bestovįs pražiota burna.

O Teo skardžiai nusijuokė, ėmė šokinėti ant kairės kojos, pakėlęs dešinę, tolydžio plodamas rankomis sau per šlaunis.

— Brolau Tomai, tu gimei valanda anksčiau, tačiau viską supranti valanda vėliau. Mažasis raudonodis džentelmenas nušvilpė tavo šautuvą, norėdamas parodyti, koks tu senas asilas, ir dabar jį garbingai grąžina atgal.

Tomas visas susmuko.

— Tai juk... negali būti! Kuo jūs vardu, jaunasis pone?

— Harka Nakties Akis Kietasis Akmuo Vilko Nugalėtojas Bizono Persekiotojas Lokio Medžiotojas, Matotaupos sūnus.

Tomas užsiėmė ausis.

— Tiekos kilmingų vardų mano senoms ausims per daug. Taigi kaip? Haris?

— Harka.

— Tegul bus Haris, lengviau prisiminsiu senatvėje, o tavo tėvas? Tomato...

— Matotaupa! Keturi Lokiai...

— Keturių per daug mano kukliems poreikiams. Sakysim Topas. Kažkaip krikščioniškiau ir garbingiau skamba. Topas ir Haris! Sutinki?

— Baltieji žmonės Mineapolyje mus taip ir vadino.

— Ol rait! Taigi tu, Hari, prisėlinai prie seno prityrusio medžiotojo ir nušvilpei jo šautuvą. Iš tavęs bus žmogus!

— Tikiuosi, mano vyresnysis broli. Tačiau ir aš noriu tavęs šio to paprašyti!

— Pagaliau parūpo briediena, ką?

— Mes turime dvi lūšis. O tu, nušovęs briedį, kartu laimėjai ir mano lanką.

— Tavo... ak, tai tas daiktas, kuriuo briedis buvo pasipuošęs ragus, yra tavo? Galima plyšti iš apmaudo! Tenai ant briedžio ragų kabo tas lankas, pats matei, tiesa? Pasiimk jį, lanko man nereikia. Aš juk vėl atgavau savo šautuvą! — ir jis švelniai paglostė jo vamzdį.

Tada abu barzdočiai ir berniukai susėdo apie laužą. Vaikai turėjo pasakoti ir pasakoti. Tomas ir Teo, dvyniai, buvo geri žmonės, jie mėgo pasijuokti, ir berniukai kvatojosi kartu. Visi keturi sočiai pavakarieniavo. Paskui pasiskirstė, kada kas budės. Reikėjo būti labai atidiems, nes užuodę žvėrieną galėjo užpulti vilkai. Harkai ir Stipriajam Elniui buvo paskirtos dvi budėjimo valandos, kad galėtų gerai išsimiegoti.

Kitą rytą barzdočiai parodė berniukams bebrų spąstus.

— Brangiai išsinuomojome! — paaiškino atsidusęs Tomas. — Jie ne mūsų! Daug pinigų sukišom kailių prekybos kompanijai. Mums nepavyks sugauti tiek bebrų, kad galėtume sumokėti nuomą. Šią vasarą mesime šitą užsiėmimą, užteks. Paprasčiausia sugrūsime spąstus į vandenį, aš taip ir pasakiau Teo! Tegu tas laužas sau rūdija! Jau penkeri metai kaip dirbame ir niekaip negalime išlįsti iš skolų. Kompanija galės ieškoti, kur dingome su spąstais. Aš vėl sutikau sąžiningą žmogų, Adamas Adamsonas jo pavardė. Jis ketina pirkti iš indsmenų žemės ir įkurti fermą... pas jį mes ir keliausime, supratai, Teo? Pas jį mes ir keliausime, pasidarysime piemenimis ir gyvensime kaip garbingi žmonės. Taip bus geriau! Tada ir jūs, jaunieji džentelmenai, galėsite mus aplankyti. Ak, tiesa, ne — nieko neišeis! Ten dakotų žemės.

— Mūsų vadai surūkė taikos pypkę, — pasakė Stiprusis Elnias.

— Taikos pypkę? Tai puiku. Čia tai mums į naudą. Tada galėsime laisvai jodinėti ir nereikės užmiršti savo senų draugų. O šiandien juk dar pabūsite pas mus?

— Reikia joti. Tėvai mūsų laukia.

— Ak, taip, taip, jūs geri vaikai, žinau, žinau! Ką gi, tada jokite, Dievui ir visam pragarui padedant, tikiuosi greit vėl pasimatysime! Jūs šaunūs vyrukai, nudobėte lūšis, mokėjote nudžiauti šautuvą... tai gyvenime jums pravers. Perduokite gerų dienų vadui Degančiam Vandeniui.

Vaikai širdingai atsisveikino su barzdočiais ir iškeliavo namo. Harka, atgavęs lanką, buvo labai geros nuotaikos. Kaip juoksis ir džiaugsis kiti berniukai, kai Harka ir Stiprusis Elnias jiems viską papasakos.

Nors ir turėdami ant nugaros po nudobtą lūšį, mustangai bėgo lengvai, nes vaikai buvo labai liekni ir svėrė nedaug. Todėl vėl pasukę į plynas prerijas jie jojo gana greitai. Berniukai atidžiai dairėsi aplink, tačiau nesidomėjo prerijų šuniukais, prerijų vištelėmis ir besiganančiomis antilopėmis, kurios raiteliams artėjant leisdavosi bėgti. Dabar svarbiausia buvo kuo greičiau pasiekti palapines. Galbūt Matotaupa su savo nedideliu karių būriu jau rado bizonų kaimenę! Stiprusis Elnias ir Harka, žinoma, vargu ar galėjo tikėtis, kad jiems bus leista dalyvauti bizonų medžioklėje. Mat juodu teturėjo tik po trylika metų, o į pavojingas medžiokles paprastai buvo imami berniukai ne jaunesni kaip keturiolikos metų. Tačiau kartą Harka netikėtai buvo pakliuvęs į medžioklę; gimtajame palapinių kaime prie Arklių upelio taip atsitiko. Nuo to laiko ir nešioja Bizono Persekiotojo vardą. Tada jis išlaidė visas savo strėles, bet nepajėgė nušauti vienui vieno bizono, ir tik arklys padėjo išsigelbėti. Vis dėlto šią medžioklę prisimindavo su malonumu.

Pakeliui berniukai dairėsi ir bizonų pėdų. Žiemą ne visi bizonai iškeliaudavo į pietus. Nedidelės grupelės likdavo prieškalnių miškuose, ir vaikai galėjo sutikti tokių būrelių, pavasarį vėl išėjusių į prerijas. Tačiau nebuvo taip lemta.

MATOTAUPOS GUDRYBĖS

Diena jau baigėsi, kai jaunieji jojikai išvydo palapines. Mustangai pajuto kaimenę ir neraginami pasileido greičiau. Kaimas pastebėjo grįžtančius, ir būrys vaikų išlėkė pasitikti, raiti apsupo juos ir, garsiai džiūgaudami bei sveikindami su pergale, atlydėjo iki palapinių. Nudobtos dvi lūšys! Tai neišėjo iš galvos visiems berniukų sąjungos nariams. Jie palydėjo Stiprųjį Elnią ir Harką iki jų tėvų palapinių, kur juodu nukėlė nuo arklių savo laimikį. Kojotų kailius kaimo jaunuomenė taip pat pagarbiai apžiūrėjo.

Kai Harka buvo bežengiąs į savo palapinę, iš jos išėjo tėvas su dviem kariais. Berniukas pažino, kad tai Gudrioji Gyvatė ir Šlubasis Vilkas. Vyrai apžiūrėjo Harkos lūšį, išklausė pasakojimo, kaip berniukas ją nudobė, ir pasakė: „Gerai! Gerai!“ Bet, atrodo, jų mintys tuoj pat nukrypo į kitus dalykus. Abu juodakojai nuėjo į vado palapinę, o Matotaupa pasišaukė savo sūnų.

— Tu man dar papasakosi viską plačiau, — pasakė jis. — Tačiau dabar nėra kada. Aš radau bizonų. Mes norėtume juos medžioti, bet trukdo būrys asiniboinų.

Turėsime stoti su jais į kovą dėl bizonų arba kaip nors apgauti. Aš pasiūliau siksikams vieną klastą. Jie sutinka, ir mes turime tuoj pat veikti. Kitaip bizonai, traukdami savo keliu, pateks asiniboinams tiesiai į rankas.

Harka pastebėjo, kad juodakojė moteris, šeimininkavusi jų palapinėje, tuo metu tvarkingai deda į krūvą lengvas antklodes. Matotaupa savo ruožtu tikrino ginklus.

— Mūsų planas, — paaiškino jis savo sūnui, — yra geras. Asiniboinų kariai įsirengę stovyklą į šiaurės vakarus nuo čia, katilo formos slėnyje, kuris turi tik vieną išėjimą į vakarus. Iš ten išteka upelis. Jie apsistoję geroje vietoje, visai netoli nuo seno bizonų kelio, kaip man paaiškino vadas Degantis Vanduo. Ten jie laukia bizonų, kad juos sumedžiotų. Jų yra penkiasdešimt! Bizonai jau traukia į čia iš pietryčių pusės. Tai vidutinė banda, kokie keturi šimtai bizonų. Mums reikia nuvilioti asiniboinus į vakarus arba šiaurės vakarus jiems dar nespėjus pastebėti bizonų, be to, turime įsiterpti tarp asiniboinų ir bizonų, kad pradėjus medžioklę pavyktų kaimenę nukreipti į pietvakarius.