Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Здесь есть возможность читать онлайн «Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Приключения про индейцев, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Juodųjų kalnų ola: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Juodųjų kalnų ola»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Trečioji ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knyga. Harką ir jo tėvą Matotaupą priima juodakojų gentis. Jie pagaliau vėl gali laisvai gyventi tarp indėnų. Tačiau jų viltis dar kartą sužlugdo Rudasis Džimas. Tėvas ir sūnus turi palikti juodakojų stovyklą. Juodųjų kalnų oloje, kur turėtų būti pasakiškai daug aukso, visi trys vėl susitinka.Iš vokiečių kalbos vertė -  Adomas Druktenis
Pirmasis knygos leidimas vadinosi "Topas ir Haris"
(Die Söhne der Großen Bärin #3)
Iš vokiečių kalbos vertė -  Teodoras Četrauskas

Juodųjų kalnų ola — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Juodųjų kalnų ola», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Dabar jau niekas negalėjo sulaikyti asiniboinų. Iš penkiasdešimties gerklių išsiveržė bizonų medžioklės šūksnis! Kariai sušoko ant savo mustangų, kurie žinojo, ką reiškia tas veriamas garsas, todėl suaudrinti stojosi piestu ir trypčiojo; pašėlusi medžioklė prasidėjo! Kanopų dundesys atsklido iš slėnio su mažu šaltiniu, prasidedančiu prie asiniboinų stovyklos, nešančiu savo vandenis rytiniu kalvos pakraščiu pietų pusėn ir įtekančiu į upę.

Juodakojai kariai, jaunuoliai ir berniukai kuo greičiausiai nusimetė kailius. Jie paliko juos vietoje. Tais keturiais kailiais vėliau galės pasiguosti asiniboinai! Kur dabar buvo Matotaupa, jie nežinojo, tačiau ką daryti patiems buvo aišku. Dideliais šuoliais laiku spėjo nusileisti stačiu šlaitu, kaip žuvys sušoko į srovę ir po vandeniu nuplaukė žemyn. Srovės nešami yrėsi nepaprastai greitai. Už pirmo didesnio posūkio jau išdrįso iškišti galvas iš vandens ir įkvėpti oro. Tada išgirdo, kas toliau dėjosi.

Asiniboinai šūkaudami jodinėjo paupiu ir palei kalvas šalimais. Toli į vakarus nuo upės, nakties apgaubtose prerijose, vėl pasigirdo duslus bizono maurojimas, kurį Matotaupa puikiai mokėjo pamėgdžioti, tuoj po to nuskambėjo ir dakotų sveikinimo šūksnis:

— Hi je he! Hi je he!

Atrodo, kad asiniboinų kariai dar nebuvo suradę kailių. Jie tikriausiai manė, kad kažkur netoliese esą dakotai nori jiems iš panosės nuginti bizonus, ir tuoj ėmė piktai šaukti. Jie pasileido per upės slėnį ir išsisklaidę nušuoliavo į prerijas.

Gudrioji Gyvatė davė savo grupei ženklą dar paplaukti pavandeniui. Kai atrodė, jog nebegresia joks pavojus, visi išlipo į krantą.

Harka klausėsi, kas dedasi šiaurės vakaruose; asiniboinai šaukdami tebešuoliavo į vakarus! Kur dabar Matotaupa?

Prie Harkos priėjo Gudrioji Gyvatė.

— Tu esi jo sūnus, — pasakė jis berniukui. — Todėl tu ir aš liksime čia ir pažiūrėsime, kaip Matotaupai pavyks įvykdyti savo drąsų sumanymą. Kiti tegu bėga prie palapinių!

Šie žodžiai buvo įsakymas. Tylėdami leidosi keturi kariai, abu jaunuoliai ir Stiprusis Elnias ten, kur jiems buvo liepta. Vado sūnui, žinoma, buvo gaila skirtis su Harka, tačiau dabar to nederėjo net parodyti.

Kai kiti dingo iš akių, Gudrioji Gyvatė užlėkė ant pakrantės kalvos, iš kur buvo gerai matyti apylinkės. Paskui jį atsekęs Harka parkrito šalia į žolę. Vanduo jau seniai buvo nutekėjęs nuo jo gerai taukais įtrinto kūno kaip nuo žąsies. Karys ir berniukas pridėjo ausį prie žemės ir išgirdo raitelių būrio kanopų dundėjimą, pačius raitelius taip pat dar buvo galima įžiūrėti šmėkščiojant tolumoje. Šiuo momentu juodu niekuo negalėjo padėti Matotaupai.

Paskutinį kartą sumaurojęs kaip bizonas ir čia pat, tyčiodamasis iš asiniboinų, riktelėjęs dakotų sveikinimo šūksnį, jis įlindo į krūmus netoli upės. Ten ir tūnojo pasislėpęs. Asiniboinų raiteliai buvo gerai įsibėgėję ir negalėjo taip greitai sustoti. Jie zujo tamsoje aplink, norėdami aptikti bizonus ar dakotus, nes manė esą jų vedžiojami už nosies. Dabar jie pamatė, kad iš tikrųjų taip yra, tai buvo galima spręsti iš jų šauksmų, tačiau kaip viskas įvyko, jie nesuprato ir nežinojo, ant ko pykti. Nežinojo ir ko zuja aplink. Kelis kartus asiniboinų kariai prajojo pro pat krūmus, kur pasislėpęs tūnojo Matotaupa. Staiga nuo upės atsklido piktas šauksmas. Keli vyrai pagaliau surado bizonų kailius. Jį išgirdę, visi asiniboinai apsuko arklius ir nurūko prie upės. Šiuo momentu Matotaupa nepastebėtas išlindo iš krūmų, pabėgėjo gerą galą į prerijas ir vėl suriko:

— Hi je he! Hi je he!

Asiniboinai, tuo metu galutinai supratę, kaip buvo apgauti, atsakė pasipiktinimo šūksniais ir nušuoliavo atgal į prerijas, nes būgštavo, kad dakotų kariai jų neužpultų. Matotaupa vėl pasislėpė, kiek tai buvo įmanoma atviroje prerijoje. Jis matė visą asiniboinų būrį, girdėjo jų šūksnius. Nusižiūrėjo vieną karį su erelio plunksnų karūna, kuris, matyt, nebuvo būrio vadas, tik pagyvenęs, protingas karys, tiesiai iš pasitarimo išvykęs medžioklėn.

Matotaupa pašoko iš savo slaptavietės ir greitai kaip mustangas nukūrė į vakarus. Raiteliai tuoj pat pasuko paskui jį. Arklių trypimas vėl nuaidėjo nakties tyloje. Matotaupa nutaikęs gerą akimirką išnyko vijikams iš akių. Jis užlindo už kalvos, paskui pašliaužęs įšoko į smėlio duobę pašlaitėje ir prisispaudęs prie žemės laukė, kol prajos vijikai, su arkliais peršokę per jį. Kai priartėjo paskutinysis, tas protingas karys su erelio plunksnų karūna, Matotaupa vėl pakilo ir vienu šuoliu atsidūrė ant mustango užpakalyje senojo asiniboino. Jis nuplėšė sutrikusiam žmogui karūną nuo galvos, užsidėjo ją pats, numetė, nieko nelaukęs, jį nuo arklio ir nušuoliavo paskui asiniboinų būrį. Mėgdžiodamas ugningus asiniboinų šauksmus, Matotaupa aplenkė dalį karių ir nusiviliojo juos paskui save į šiaurės vakarus.

Tikrasis savininkas to mustango, ant kurio dabar jojo Matotaupa, bėgo rėkdamas paskui, tačiau gentainiai įsikarščiavę jo nepaisė. Jie, matyt, palaikė jį kariu, per savo nerangumą nusiritusiu nuo arklio.

Pakankamai toli nusivedęs asiniboinus į šiaurės vakarus, Matotaupa pristabdė arklį, vėl nutaikęs progą nušoko nuo jo ir nosies tiesumu nudūmė prie upės. Jis pribėgo tą vietą, kur ant kalvos, piktai gestikuliuodamas, stovėjo senasis karys. Rodydamas draugiškus ženklus, priėjęs vėl užmovė erelio plunksnų karūną ant galvos, seniui nespėjus nė apsidairyti.

Kai antrą kartą apstulbintas žmogus atsikvošėjo, Matotaupa jau buvo dingęs tamsoje. Dakotas bėgo atgal prie upės, dabar jau perkreiptu veidu ir pūtuodamas. Jis įšoko į vandenį, nuplaukė tiek, kiek Gudrioji Gyvatė su savo būriu, ir taip pat už pirmo didesnio posūkio iškišo galvą iš vandens įkvėpti oro.

Čia jis išgirdo, kaip tris kartus ūktelėjo pelėda. Tuoj pat išlipo ant kranto ir apsidairęs pamatė priešais ateinant Gudriąją Gyvatę ir Harką, per tą laiką surinkusius bizonų kailius ir atėmusius iš asiniboinų tą paskutinę paguodą.

— Pavyko!

Dar neatgavęs kvapo Matotaupa buvo linksmas ir labai patenkintas. Daugiau nieko nebuvo pasakyta. Matotaupa užsimetė ant pečių du bizonų kailius, Gudrioji Gyvatė ir Harka po vieną. Ir visi trys leidosi atgal, o tuo metu toli vakaruose nuaidėjo visai sutrikusių asiniboinų šauksmas.

Harka prisiminė, kaip Tašunka Vitko, bėgdamas naktį, suklaidino siksikus ir net patį Matotaupą. Dabar Matotaupai pavyko iškrėsti panašų pokštą asiniboinams. Harka padarė išvadą, kad sėkmė lydi tą, kuris pirmas ir netikėtai ką nors padaro. Berniukas nusprendė šia išvada vadovautis.

Jau dienojo, kai Matotaupa, Gudrioji Gyvatė ir Harka sugrįžo į palapinių kaimą. Bizonų medžiotojų, kuriems vadovavo Degantis Vanduo, dar nebuvo. Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė burtininkui ir keliems senesniems kariams apsakė, kaip pavyko žygis. Visi buvo labai patenkinti, nes siksikams reikėjo bizonų mėsos, be to, po nuostolingų kovų su dakotais jie nenorėjo veltis į kruvinus vaidus su asiniboinais.

Harka, pasveikintas Stipriojo Elnio, jam viską papasakojo. Abu berniukai buvo labai pavargę. Vado sūnus irgi nebuvo atsigulęs, nes laukė, kol sugrįš Harka. Nors ir nuvargę, abu vis dar neprarado slaptos vilties kaip nors patekti į bizonų medžioklę. Beje, jiedu turėjo tik po trylika metų, tačiau savo sugebėjimus jau buvo įrodę. Stiprusis Elnias buvo savo bendraamžių vadas, kaip ir Harka palapinių kaime Lokės giminėje. Taigi jie puoselėjo šią slaptą viltį ir pirmiausia žiūrėjo, ką darys Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė, viską išpasakoję vyresniesiems. Abu kariai stovėjo abejodami tarp palapinių. Ko gero, jie galvojo tą patį, kas jaudino berniukus. Matotaupa staiga jiems nusišypsojo.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Juodųjų kalnų ola»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Juodųjų kalnų ola» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Лизелотта Вельскопф-Генрих - Харка — сын вождя
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Топ и Гарри
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Токей Ито
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Ночь над прерией
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Токей Ито. Роман
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Харка - сын вождя. Роман
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лізелотта Вельскопф-Генріх - Сини Великої Ведмедиці
Лізелотта Вельскопф-Генріх
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Изгнанники, или Топ и Харри
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Отзывы о книге «Juodųjų kalnų ola»

Обсуждение, отзывы о книге «Juodųjų kalnų ola» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x