Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Snustelkit keturias valandas! — riktelėjo jis berniukams. — Jeigu iki to laiko Degantis Vanduo negrįš, josime pasižvalgyti, kur jis dingo.

Čia tai bent žodis!

Stiprusis Elnias šį kartą vėl nuėjo su Harka į jo palapinę. Abu patogiai įsitaisė guoliuose ir vos spėję padėti galvas užmigo. Tačiau po keturių valandų vėl pabudo. Per svarbius įvykius turėjo apsieiti ir be miego, išsimiegoti galima ramioms dienoms atėjus. Abu išsimaudė, papusryčiavo ir tyliai sėdėjo palapinės gale. Jei nebūtų nuolat žvilgčioję į Matotaupą, tai juos būtų buvę galima ir visiškai pamiršti. Nuo savo paniekinimo ir ištrėmimo dienos Matotaupa visą laiką buvo su sūnumi, perėjo su juo ugnį ir vandenį, ir dabar jam, kaip ir Harkai, atrodė keista, kad Harka, patekęs į indėnų bendruomenę, vėl tarsi virto nepilnamečiu berniuku, o Matotaupa solidžiu tėvu. Jis jau buvo linkęs į savo trylikametį sūnų žiūrėti kaip į suaugusį, nors kartu ir džiaugėsi, kad bendraudamas su Stipriuoju Elniu Harka labai pagyvėjo ir su vaikišku nekantrumu vėl veržėsi į naujus nuotykius.

— Eime! — šūktelėjo jis berniukams. — Imu judu į žvalgybą.

Prieš palapinę jų jau laukė Gudrioji Gyvatė.

Karys, aišku, nustebo, kad ir berniukai keliauja kartu, tačiau nieko nesakė dėl tokio Matotaupos sprendimo. Taip visi keturi raiti leidosi į kelią. Jiems nereikėjo daryti lanko kaip Degančiam Vandeniui ir jo kariams, kai tie slapta ir pamažu stengėsi prasigauti tarp asiniboinų ir iš pietryčių traukiančių bizonų, dabar galėjo joti tiesiai į pietryčius. Bizonų bandos paprastai keliaudavo per prerijas senaisiais savo takais, tomis pačiomis perėjomis, jei tik jų kas nepabaidydavo, todėl Gudrioji Gyvatė dabar vedė savo būrelį į pietryčius tiesiai prie jam žinomo bizonų kelio. Praėjo vidurdienis. Saulė dar maloniai šildė. Žvilgsnis laisvai klajojo žalia lyguma, besitęsiančia iki pat horizonto. Raiteliai, joję daugiau kaip tris valandas, pagaliau tolumoje pamatė dideliausią dulkių debesį, nusidriekusį per prerijas. Be abejonės, tai buvo bizonai, šimtai jų šuoliavo savo smėlėtu taku. Gudrioji Gyvatė užtraukė bizonų medžioklės giesmę. Harka įdėmiai jos klausėsi.

Man prieš akis gelsvi bizonai lekia,

Šnerves kutena aitrios kelio dulkės,

Sukeltos jų eiklių, galingų kojų.

Gerasai lanke, smarkiai įsitempk!

Geroji strėle, bulių man nutrenk!

Tolygūs arklių šuoliai sutapo su šios dainos ritmu. Į tą didžiulį dulkių debesį papūtė vėjas ir jį išblaškė. Dulkės nuvilnijo per stepę, ir Harka kaip toje dainoje jau užuodė jas. Daugiausia dulkių buvo pietuose. Ta kryptimi, matyt, ir lėkė kaimenė, tarp bėgančių bizonų tikriausiai buvo ir medžiotojų.

Gudrioji Gyvatė jau buvo besukąs prie dulkių debesio smaigalio, bet Matotaupa jam kažką riktelėjo. Todėl Gudrioji Gyvatė paleido arklį žingine, ir po trumpo pasitarimo Matotaupa jį perkalbėjo. Dakotas norėjo išjoti į bizonų taką šiauriniame dulkių debesio gale ir pamokyti berniukus, kaip reikia medžioti bizonus. Kaip visada, juk turėjo būti atsilikėlių. Gudrioji Gyvatė nugalėjo savo medžioklės aistrą ir sutiko prisidėti. Taigi mažoji grupelė pasuko daugiau į rytus ir pasiekė platų smėlėtą bizonų taką kaip tik ten, kur baigėsi paskui bandą slenkantis dulkių šydas. Čia abu kariai ir berniukai pasileido paskui bizonus. Žemė buvo išvarpyta sunkių be atodairos lekiančių gyvulių kanopų, raiteliai iš pietų aiškiai girdėjo duslų bėgančios bandos dundesį. Visi keturi jojo ant vadinamų bizoninių arklių, kurie žinojo, kaip elgtis bizonų medžioklėje, ir nors nė vienas raitelis dar nesuriko bizonų medžioklės šūksnio, mustangai jau sunerimo, pasileido šuoliais ir lėkė maždaug tokiu greičiu kaip ir bizonai.

Berniukai stengėsi išlikti ramūs. Jie jautėsi Matotaupos ir Gudriosios Gyvatės globojami ir žinojo, kad pirmiausia reikia nusižiūrėti bizoną, paskui, lekiant pro šalį, taip paleisti strėlę, kad ji pataikytų į širdį ir patiestų vietoje.

Dulkių debesis, kurio viduryje šuoliavo raiteliai, darėsi tirštesnis, tačiau iš bėdos dar buvo galima orientuotis. Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė vienu metu riktelėjo, norėdami paraginti mustangus ir atkreipti berniukų dėmesį. Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė išsiskyrė, Harka nusekė paskui tėvą, Stiprusis Elnias — paskui Gudriąją Gyvatę. Greitai jie dingo vieni kitiems iš akių.

— Laikykis užpakalyje manęs ir būk pasiruošęs šauti! — šūktelėjo Matotaupa sūnui.

Už penkiasdešimties metrų galėjai įžiūrėti pastatytą bizono uodegą; galvijas lėkė šuoliais. Kodėl jis atsiliko nuo bandos, sunku buvo pasakyti. Matotaupa atleido pavadžius, kad mustangas imtų lėkti visu greičiu. Mokytas gyvulys pats suko kuo arčiau bizono. Matotaupa pakėlė lanką su strėle ir parodė, kuriuo momentu reiktų šauti. Harka kiek atsilikęs sekė paskui tėvą ant savo širmio. Pavadžius buvo paleidęs, strėlę ir lanką laikė paruoštus, pats buvo ramus ir susikaupęs, lyg dalyvautų tik šaudymo varžybose. Kai širmis, spustelėtas šlaunimis, pasisuko reikiama kryptimi ir iš šono prisiartino prie bizono, Harka iš visų jėgų paleido strėlę. Ši po mente įstrigo bizonui į širdį; galvijo kojos susipynė, ir jis pargriuvo.

Harka suriko iš džiaugsmo. Jis nušovė savo pirmąjį bizoną. Matotaupa tuoj pat apsuko mustangą. Harka sunkiai sulaikė įsikarščiavusį arklį ir nujojo prie laimikio.

Žolėje gulėjo jauna, dar neturėjusi nė vieno veršiuko telyčia. Kepsnys iš tokio gyvulio mėsos būna minkštas ir sultingas. Matotaupa šyptelėjo Harkai, liepė likti prie laimikio ir jį saugoti. Jis, Matotaupa, josiąs toliau ir pabandysiąs įsijungti į didžiąją siksikų medžioklę, kuri dar tebevyko toli pietuose. Harka buvo patenkintas. Jis supančiojo mustangui priekines kojas. Nors šiam tai ir nepatiko, turėjo paklusti jaunojo šeimininko valiai. Harka apžiūrėjo laimikį iš visų pusių. Naujas kailis, raginiai šaukštai, templės lankams, žarnų virvės, šviežia mėsa, džiovinta mėsa — štai kokia nauda iš tokio didelio gyvulio. Šiandien vakare Harka valgys šviežias bizono smegenis; tokių skanėstų seniai buvo turėjęs burnoje. Jis nušovė bizoną pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis viena vienintele strėle. Praeitais metais sunkiomis aplinkybėmis prismaigstė į bizono nugarą visą tuziną strėlių jo nenudobdamas. Kitą sykį jau jos į tikrą medžioklę ir būtinai ką nors nušaus.

Harka davė sau žodį, kad taip bus, o dabar atsisėdo ant nušauto gyvulio kukšteros, norėdamas įsitikinti, kad tai ne sapnas, ir pasidžiaugti užsitarnautu poilsiu, tačiau klausėsi, kas dedasi aplinkui. Stiprusis Elnias, nujojęs su Gudriąja Gyvate, per tą laiką taip pat turėjo šį tą nuveikti. Staiga Harka išgirdo trypimą ir skambų juoką! Keistas buvo tas trypimas. Gal ėmė neklausyti arklys. Garsas artėjo, ir greitai Harka pamatė savo draugą Stiprųjį Elnią, kuris jojo žingine ir lasu kaip už virvutės vedėsi gyvą bizoniuką. Šis buvo jau stiprus, spardėsi, bandė durti ir apskritai taip pasiutiškai šokinėjo, kad Stiprusis Elnias ko neplyšo iš juoko.

— Pabandyk ant jo užsėsti! — šūktelėjo jis Harkai.

— O ne! — atsakė Harka, karališkai įsitaisęs ant savo bizono. — Negaliu atimti iš tavęs šito malonumo, Bizoniukų Gaudytojau.

— Bizonų Medžiotojas, Bizonų Medžiotojas aš esu! — išdidžiai atsakė Stiprusis Elnias. — Penkiom strėlėm nušoviau seną bizonę, ji buvo įdiržus kaip padas ir neišpasakytai gudri. Ar nori ją pamatyti?

— Taip!

Stiprusis Elnias bandė apsukti savo mustangą, tačiau bizoniukas jau nebesekė paskui, smaugiamas laso kilpos veržėsi į pietus paskui kaimenę ir bliovė iš visos gerklės.