Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Paleisk, — tarė Harka, — aš pabandysiu ant jo užsėsti. Su kilpa tu vis tiek jo nepartempsi namo, nors ir kaip stengtumeisi.

— Na tai eikš!

Pirmiausia Harka padėjo savo draugui supančioti jo keršį.

— Kur Gudrioji Gyvatė? — paklausė jis.

— Gudrioji Gyvatė nulėkė paskui kaimenę.

— Kaip ir mano tėvas.

Pagaliau arklys buvo supančiotas ir Stiprusis Elnias galėjo nušokti žemėn. Jis stipriai įsirėmė kojom, kad bizoniukas jo nepargriautų. Tai buvo buliukas, baisiausiai persiutęs ir galįs bet ką iškrėsti. Harka sugriebė jį už kaklo, norėdamas pirma atleisti laso kilpą, o paskui ir visai nuimti. Tačiau vienam tai padaryti buvo per sunku, turėjo padėti draugas. Bendromis jėgomis berniukams pavyko parversti buliuką. Laso galu jie apsuko priekines kojas, atleido kilpą ir nuėmė ją nuo kaklo, tad Stiprusis Elnias vėl atgavo savo lasą. Kai bizoniukas pašoko, Harka jau sėdėjo jam ant nugaros. Jis jojo, suspaudęs šlaunis, ir Stiprusis Elnias kvatojosi net už pilvo susiėmęs. Bizoniukas leidosi į pietus, prie kaimenės, ir Harka suvokė du dalykus: kad jis negali pasirodyti ten, kur banda ir medžiotojai, kai tėvas liepė pasilikti, ir kad jokiu būdu medžiotojai jo neturi išvysti raito ant šito bizoniuko. Todėl nutarė jį paleisti. Bet jam patiko, kad Stiprusis Elnias taip nuoširdžiai juokiasi, ir sugalvojo linksmą pabaigą. Atsilošė atgal, persivertęs ore, nušoko žemėn ir dar pabėgėjo kelis žingsnius bizoniukui iš paskos, laikydamas už uodegos. Stiprusis Elnias, kaip Harka ir tikėjosi, iš to gražiai pasijuokė. Harka irgi.

Bet staiga abu berniukai nutilo, pro praretėjusias dulkes pamatę atšuoliuojant stambią bizonę, kuri šnopuodama drabstė kanopomis žemę ir buvo taip įdūkusi, kad galėjo pamauti ant ragų, subadyti arba sutrypti bet kokį priešą. Berniukų mustangai buvo besprunką, bet jie klupo supančiotomis priekinėmis kojomis. Berniukai buvo užsimetę lankus ant pečių, strėles susikišę į dėklus, peilius — į makštis. Ko nors griebtis buvo per vėlu! Rizikuodami gyvybe, šoko bent jau perpjauti pančių mustangams. Bet užsėsti nepavyko. Kaip žaibai nulėkė arkliai, pergąsdinti įdūkusios bizonės. Berniukai šoko prie Harkos nušauto bizono, pasislėpė už jo ir nedrąsiai žvalgėsi aplink, prisidengę galvas karčiais. Pagaliau čiupo lankus ir įsidėjo strėles.

Bizone sustojo. Dar porą kartų prunkštelėjo, pakasė ragais smėlį, apsibarstė pati save ir sustingo kaip statula. Ir berniukai nejudėjo. Strėlėmis nušauti iš priekio puolantį bizoną buvo beveik neįmanoma. Tuo metu prie jos pribidzeno bizoniukas, ir pasirodė, kad tai buvo jo motina. Ji ėmė jį uostinėti, laižyti, ir pyktis atlėgo. Paskui pasileido rytų link, o bizoniukas ramiai nurisnojo iš paskos.

Harka ir Stiprusis Elnias lengviau atsikvėpė ir pažvelgė vienas į kitą taip pat reikšmingai, kaip ir po susitikimo su briedžiu. Jie dar kartą išsisuko iš keblios padėties ir ateityje nesielgs taip lengvabūdiškai. Užteks tokių nuotykių, nors prie laužo juos galima pasakoti be galo. Mustangai pabėgo. Laimė, kad ne į bizonų bandą, o į kaimo pusę. Tolumoje berniukai juos pamatė stovinčius šalia vienas kito. Harka neturėjo su savimi laso, tad negalėjo išsiversti be draugo pagalbos. Mat vėl pasigauti puslaukinius mustangus atvirose prerijose buvo nelengva, o be laso beveik neįmanoma. Tačiau berniukai žinojo, kaip reikia su jais elgtis. Jie ne bėgo stačiai prie jų, kad arkliai nenurūktų, bet slankiojo aplink pasišokinėdami, ir mustangai susidomėję žiūrėjo į juos. Kai prisiartino per laso ilgumą, Stiprusis Elnias užmetė kilpą savo keršiui ant kaklo ir atsargiai ėmė jį tempti į save. Pajutęs šeimininko ranką, arklys ėjo noriai, ir širmis draugiškai sekė iš paskos.

Taip berniukai vėl pasigavo arklius.

Dulkini ir suprakaitavę jie nujojo prie „senos, klastingos ir įdiržusios bizonės“, kuri visaip stengėsi apdumti savo užpuolikams akis ir vis dėlto gavo galą, pakirsta penkių strėlių. Be to, dar kartą apžiūrėjo telyčią, kurią Harka, tėvo pamokytas, nukovė pirmu šūviu. Po to klusniai saugojo savo laimikį.

Po trijų valandų šuoliais atidundėjo laimingi medžiotojai. Jie nuolat šūkčiojo, keldami į padanges nusisekusią medžioklę, kuriai labai padėjo Matotaupos klasta. Berniukai prisidėjo prie medžiotojų būrio.

Naktį jie pasiekė palapines. Išgirdę gerą žinią, seniai, moterys ir vaikai nesitvėrė džiaugsmu. Maistu buvo apsirūpinta ilgam laikui.

Kai pradėjo brėkšti, į medžioklės vietą ant arklių patraukė moterys ir mergaitės, turinčios sudoroti laimikį, kurį lig tol nuo vilkų saugojo keli kariai. Kaimo šunys džiugiai skalijo, nes visi, dideli ir maži, juodi, balti ir margi, žinojo, kad nuo šiol ir jie prisiris iki valiai.

Harka sėdėjo palapinėje šalia tėvo. Jis nuoširdžiai jam pasipasakojo, kaip viskas buvo, ir Matotaupa atidžiai jį išklausė.

— Taip, — pasakė jis, — vieną sykį jums reikia užmiršti vaikiškas paikystes ir skirti, kas yra medžioklė ir vyrų kova. Kitą kartą, kai vyrai jus pasiims į medžioklę, turėsite elgtis protingai ir apgalvotai. Ar dar nori ko paklausti?

— Taip, tėve. Kiek bizonų tau pavyko nušauti?

— Šešis. Dabar turėsime į valias mėsos ir bus kuo pavaišinti svečius. Hau!

— O kada josime parsivesti į palapinę Uinonos?

— Netrukus. Dėl to aš pasitarsiu su Degančiu Vandeniu.

SITOPANAKĖ

Praslinko kelios dienos; atėjo sekmadienis. Mergaitė, „kurios kojos dainuoja, kai ji eina“, stovėjo su savo vienmetėmis draugėmis kaimo pakraštyje ant kito upelio kranto ir žiūrėjo, kaip jodinėja berniukai. Ir mergaitės buvo apsirengusios odiniais drabužiais. Jos nešiojo elnio odos mokasinus su minkštais padais, ilgas kelnes ir sukneles iki kelių, kurių apačios ir pusilgės rankovės baigėsi kutais. Suknelės su plačiais iškirpimais kaklui buvo pasiūtos iš dviejų odos atraižų, sujungtų ties pečiais. Prie diržo kabojo krepšelis ir peilis makštyje. Ilgus juodus plaukus Sitopanakė buvo susipynusi į dvi kasas, vilkėjo kuklią negausiai siuvinėtą suknelę. Gražią raštuotą suknelę užsivilks tada, kai po didžiųjų rudens medžioklių ateis paskutinės šiltos dienos ir, prieš prasidedant atšiauriai žiemai, vyrai ir moterys ims švęsti didžiausias savo šventes. Bet iki tol dar daug laiko. Dabar ką tik baigėsi žiema ir niekas nenorėjo galvoti apie šaltį, ledą ir sniegą. Visi džiaugėsi, kad saulė sulig kiekviena diena šildo vis labiau, kad žolė stiebiasi vis aukščiau, kad sulysusių arklių šonai apvalėja ir kad po pirmosios bizonų medžioklės gausiai apsirūpinta mėsa. Moterys ir mergaitės pastarosiomis dienomis turėjo daug darbo: nugramdyti odas, nuimti nuo kaulų mėsą, išdžiovinti mėsos atsargas ar užkasti jas į šaltą žemę, išvalyti ir išdžiovinti žarnas. Jau nuo ketverių metų Sitopanakė, lygiai kaip ir jos žaidimų draugės, padėdavo motinoms ruoštis. Nuo ketverių metų berniukai pradėdavo mokytis joti ir valdyti ginklus; mergaitės taip pat mokydavosi joti ir susipažindavo su jų laukiančiais darbais. Iš savo motinų jos išmokdavo ne tik sudoroti gausius medžioklės laimikius, rauginti odas, žiesti, marginti ir degti puodus, gražiai pinti, sukirpti drabužius ir batus, siūti ir siuvinėti, pastatyti ir išardyti palapines, jos dar turėjo žinoti, kur galima rasti valgomų uogų ir šaknelių, kaip aptikti žiurkėno urvą ir jį iškriaušyti, kad žiurkėnas neįkąstų į pirštą. Duktė ir sesuo turėjo mokėti tvarstyti nedideles žaizdas, pažinti gydomąsias žoles ir, įkaitinusi akmenis, paruošti garinę pirtį. Ji taip pat mokėjo susivokti miške bei prerijose ir netgi likusi visiškai viena neparnešdavo galvos. Jeigu jaunas karys sugalvodavo imti merginą į žmonas, tai turėdavo duoti daug dovanų tėvui. Ji buvo brangi darbo jėga. Tiesa, medžiotojų gentyse moterys neturėdavo teisės valgyti kartu su vyrais ir negalėdavo dalyvauti jų pasitarimuose. Jos nebuvo medžiotojos, todėl buvo laikomos nepilnavertėmis, nors šiaip moterų naudos niekas neginčydavo.