Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Ar jūs kada gaudotės arklių?

— Mums jų užtenka.

Vėl įsivyravo tyla.

Dar po ketvirčio valandos Stiprusis Elnias pasakė:

— Jeigu pasirodytų ypač gerų arklių kaimenė, tai, ko gero, kelis bandytume pasigauti.

— Mano tėvui Matotaupai ir man trūksta arklių. Turėti po vieną yra per maža.

— Taip. O kaip jūs gaudote arklius?

— Su lasu.

— Mes pastatome aptvarą ir sugename į jį visą kaimenę. Tada lasu išsigaudome geriausius. Likusius paleidžiame.

— Aptvarą galima pastatyti tik ten, kur yra miškų.

— Taip.

Berniukai vėl tylomis susimąstė. Nuo savo kalvelės jiems buvo patogu stebėti prerijas ir palapinių kaimą. Tuo metu iš vado palapinės kaip tik išėjo Degantis Vanduo ir Matotaupa. Matyt, jie buvo kažką aptarę. Harka žinojo, apie ką kalbėjo tėvas su vadu. Matotaupa norėjo išjoti ir atkeršyti Tašunkai Vitko už įžeidimą ir iš palapinių kaimo prie Arklių upelio parsivesti pas siksikus Harkos seserį Uinoną. Matotaupa turėjo dar vieną jaunesnįjį sūnų. Bet apie jį nešnekėdavo nei jis, nei Harka, nes abu manė, jog šitas jaunesnysis sūnus ir brolis nenorės palikti Lokės giminės palapinių prie Arklių upelio.

Harka ir Stiprusis Elnias dar gerą valandą gulėjo ant kalvos. Priešpiet jie pakankamai prisimankštino.

Vienu metu vakarų pusėje jie kažką pastebėjo. Akiai tas kažkas dar buvo ne didesnis už eglės spyglį, tačiau abu berniukai sykiu sušuko:

— Raiteliai.

Stiprusis Elnias nedelsdamas riksmu perspėjo stovyklą, ir ant kalvos skubiai atsirado Degantis Vanduo, Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė.

— Du raiteliai su dviem laisvais arkliais ir daug nešulių, — pasakė Harka, pajutęs klausiamą tėvo žvilgsnį.

— Tomas ir Teo? — spėjo Stiprusis Elnias.

Degantis Vanduo jam pritarė.

— Jokite jų pasitikti, — paliepė jis berniukams.

Abu tuojau pašoko ir nulėkė į kaimenę pasigauti mustangų. Stiprusis Elnias pasiėmė kitą arklį, jis nepamiršo, ką prieš valandą ant kalvos jam pasakė Harka, todėl pamojo savo draugui, kai tas norėjo užsėsti ant savo pavargusio širmio, ir vėl davė jam keršį, ant kurio Harka jojo ieškoti Tamsiojo Dūmo. Harka tylomis priėmė pasiūlymą, ir abu berniukai nušuoliavo stepe vakarų link. Džiaugdamiesi būsimuoju susitikimu su barzdotaisiais dvyniais abu jau dabar šypsojosi.

Bebrų gaudytojai jojo su balnais ir leido arklius risčia. Kadangi berniukai šuoliais lėkė jiems priešais, tai atstumas tarp jų greitai mažėjo. Jie tiek priartėjo vieni prie kitų, kad jau buvo galima susišaukti.

— He ho! — šaukė Stiprusis Elnias.

— Hi je! — šaukė Harka.

Jau ir susitiko. Abu bebrų gaudytojai sulaikė arklius, ir berniukai sustojo, vietoj pasisveikinimo piestu pastatydami mustangus.

— Vaikai, vyručiai, tai čia jūs! — džiaugėsi Tomas. — Tai bent budrumas! Imk pavyzdį, Teo! Ir jaunas būdamas jau gali šį tą pastebėti.

— Taip, taip, mano vyresnysis ir išmintingasis broli, — šypsodamasis atsakė Teo.

Bebrų gaudytojai vėl pajudėjo. Berniukai paėmė už pavadžių nešulinius arklius, apkrautus spąstais ir kailių ryšuliais.

— Kodėl nesumetei spąstų į vandenį? — paklausė Harka Tomą. — Tu norėjai taip padaryti. Pats taip mums sakei.

— Apsigalvojau, vyruti. Visą gyvenimą buvau doras, ir jeigu kailių prekybos kompanija mane apgaudinėja, tai aš jai nelinkęs atsilyginti tuo pačiu. Sąžiningai elgdamasis toliau nuvažiuosi. Šitaip niekur neįkliūsi, bet norint praturtėti toks kelias ilgiausias. Galbūt juo eidamas ir nieko nepasieksi. Kas be ko, berneli! Mes nugabensime spąstus į artimiausią prekybos punktą, parduosime kailius, atlyginsime skolas ir būsime laisvi! Paskui galėsime joti pas Adamą Adamsoną į jo fermą. Vasarą mes jam būsime reikalingi, o žiemą neišvys! Teo mano taip pat. Mums labai sekėsi gaudyti, todėl jei norime apmokėti skolas, turime naudotis momentu.

— Tai tu padovanosi visus tuos kailius? — paklausė Harka.

— Beveik, berneli. Taip, tie baltieji arba sukčiai, arba asilai, kartais ir viena, ir kita. Čia jau nieko nepakeisi! Laikykis nuo jų toliau ir džiaukis prerijų gyvenimu! O dabar duok šen nešulinio arklio pavadžius. Dar apsamanosit šitaip lėtai jodami. Lėkite pirmi ir paruoškite mums vietą. Aną kartą gyvenome pas Gudriąją Gyvatę. Buvo tikras rojus!

Berniukams nereikėjo antrą kartą sakyti. Jie kaipmat paleido nešulinių arklių pavadžius ir nurūko prie palapinių paruošti barzdotųjų dvynių sutikimo.

Tuo tarpu vadai ir kariai nuo kalvos viršūnės nuėjo į palapinių kaimą aptarti, kur ir kaip priimti barzdočius. Siksikai neabejojo, kad Tomas ir Teo pasinaudos jų svetingumu.

— Tegu apsigyvena mano palapinėje! — pasiūlė Matotaupa. — Prieš jodamas keršyti ir parsivesti dukters, turėsiu užsukti į prekybos stotį nusipirkti šaudmenų ir, ko gero, naujo šautuvo savo sūnui. Čia Tomas ir Teo galėtų man padėti.

— Tegu bus, kaip tu nori! — pritarė Degantis Vanduo.

Kai vyrai grįžo į palapinių kaimą, netrukus parjojo ir abu berniukai, jie pranešė apie savo susitikimą su dvyniais.

— Jei Tomas ir Teo nori gyventi kaip amžinosios medžioklės plotuose, — šyptelėjo Matotaupa, — tai tegul kiek nori valgo ir miega mūsų palapinėje, pas mane jiems nieko netrūks!

Harka Nakties Akis Lokio Medžiotojas labai džiaugėsi, galėdamas į tėvo palapinę nuvesti tuodu linksmus ir dorus vaikinus. Juodakojė moteris jau buvo spėjusi įkurti ugnį ir pasmeigti ant iešmo kelis gabalus bizono nugarinės. Matotaupa ir Harka žinojo, kad baltieji valgyti įpratę po kelis kartus per dieną. Pataisę pietus, jie neapsiriko.

— Kokie malonūs kvapai čia sklinda! — pagarbiai pasakė Tomas, kartu su Teo sėsdamas prie ugniakuro.

Juodakojė moteris pasitraukė šalia Harkos, o Matotaupa pats patarnavo svečiams pagal indėniškus mandagumo papročius.

— Teo! — šaukė Tomas. — Tu tik pauostyk, tik pauostyk! Tai jaunos bizonės nugarinė. Puikesnės bizonės dar neišaugino šio puikaus krašto pievos mūsų išbadėjusiems ir jautriems pilvams. Ar tu pats pervėrei strėle jos širdį, vade?

— Ne aš. Mano sūnus Harka Bizonų Persekiotojas.

— Tavo sūnus? Jis? Ir dabar sėdi ir žiūri, kaip mes tarsi pesliai ryjame jo laimikį? Vade Topotaupa, tai blogas paprotys! Leisk man pakviesti tavo sūnų čionai!

— Kaip nori, mano baltasis broli.

— Nagi eik šen, berneli!

Harka nedrąsiai atsistojo ir tik tada, kai ir tėvas parodė akimis, kad prieitų, kukliai prisėdo prie vyrų šalia ugnies.

— Tai nutrūktgalvis, jis nudžiovė mano šautuvą! — šūktelėjo Tomas. — Tu vertas jį turėti, berneli!

— Aš turėjau dvivamzdį šautuvą, — pasakė Harka.

— Turėjai? Tai kur jis dabar? Tokius daiktus reikia saugoti. Jį kas nors iš tavęs nudžiovė?

— Taip... taip.

— Ar tu žinai, kas tas niekadėjas?

— Tašunka Vitko.

— Jis... O ho ho! Tada viskas aišku. Labai pavojingas žmogus. Tada savo šautuvo daugiau nematysi! Iš to Tašunkos nė pats velnias jo neatims.

— Mano sūnus atgaus šautuvą, — įsiterpė Matotaupa.

— Tu rimtai kalbi, vade? Geriau paklausyk mano nuoširdaus patarimo. Atleisk, Teo, bet toliau taip nebus. Aš kalbu čia už du, o tu tuo tarpu ryji už tris. Atleisk, bet šitą gabalą aš suvalgysiu. Jeigu aš ir esu valanda vyresnis už tave, tai dar nereiškia, kad mano pilvas jau nebepriima šito puikaus maisto ir yra prastesnis už tavo! Atsiprašau, vade Topotaupa, bet reikėjo pasakyti, kas gi auklės Teo, jeigu ne aš? Kiekvienas kitas jį laiko beveik suaugusiu žmogumi. Ak, kaip jie klysta. Teo!