Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Apie tai Sitopanakė negalvojo, nes nieko kito nebuvo nei mačiusi, nei girdėjusi. Ji buvo dar tik mergaitė ir kaip kiekviena gera mergaitė norėjo, kad ją gerbtų žaidimų draugės, o kad buvo ir išdidi, tai dar norėjo, kad į ją palankiai žiūrėtų berniukai, o ateityje ir kariai. Sitopanakė niekada daug nekalbėdavo. Ji neturėjo tiek linksmumo ir pasitikėjimo savimi kaip brolis, kurį už tai tiesiog dievino. Kai jai būdavo linksma, tik labiau sublizgėdavo jos akys, kai pagalvodavo apie ką nors su pašaipa — patempdavo lūpas. Kadangi retai reikšdavo savo jausmus ir mintis, tarp vaikų jos žodis buvo svarus, nors pati teturėjo vos aštuonerius metus. Jeigu koks berniukas nukrisdavo nuo piestu stojančio arklio, tai Sitopanakės patemptos lūpos labiau jį sugėdindavo negu ištisa jos draugių pajuokos daina.

Buvo giedras rytas, ir „ta, kurios kojos dainuoja, kai ji eina“, stovėjo kartu su savo draugėmis nugara į upelį ir žiūrėjo, kaip pievoje jodinėja berniukai. Nors atrodė, kad ji mato viską, iš tikrųjų Sitopanakė stebėjo tik du berniukus — savo brolį Stiprųjį Elnią ir jo draugą Harką Kietąjį Akmenį Vilko Nugalėtoją. Jie geriau laikėsi ant arklių negu jų draugai ir nenukrisdavo net po sunkiausių triukų. Ką tik jie buvo pasikeitę arkliais, peršokę nuo vieno mustango nugaros ant kito! Stipriajam Elniui sušvilpus, jis jau įsakinėjo kaip koks vadas, visi berniukai išsirikiavo į vieną liniją ir šalia kits kito pasileido pasiutusiais šuoliais. Kitą kartą, tik jau dusliau sušvilpus, visi sulėtino greitį. Tarp Stipriojo Elnio ir Harkos buvo dar vienas raitelis. Susiradę ženklais, kiekvienas atsistojo ant savo arklio sturplio. Vėl davę vienas kitam ženklą, abu berniukai sušoko ant to mustango, kuris buvo tarp jų, o nuo ten kiekvienas ant svetimo arklio. Paskui pakartojo šitą triuką ir vėl atsidūrė ant savų arklių.

Skardžiu triumfo šūksniu Stiprusis Elnias paskelbė, kad nusisekė sunkus jojimo triukas, kurį, Harkos pakurstytas, atliko kartu su juo, ir visas raitų vaikų būrys ėmė krykšti iš džiaugsmo, kad jų vadas ir jo naujasis niekuo neatsiliekąs draugas tokie vikrūs.

Dar keturi berniukai bandė pasekti jų pavyzdžiu, bet du nukrito žemėn ir tik vargais negalais įsitvėrė arklio, lekiančio tarp jų. Linija iškriko, ir Stiprusis Elnias turėjo iš naujo visus surikiuoti.

Mergaitės ėmė juoktis, o tiedu nukritę berniukai pikti patys ant savęs nusivijo mustangus, norėdami vėl ant jų užsėsti. Šalia Sitopanakės stovėjo mergaitė, vardu Šaipioji Šarka.

— Greičiau, greičiau! — rėkė ji berniukams, kurie stengėsi pasivyti savo mustangus. — Lėkite kaip vėjas! Pasipustykit padus, busimieji siksikų genties kariai! Kad man dulkės rūktų, mikliau, mikliau! Kas taip bėga, na ir kurmiai! Nagi, op, op, ant arklio! O tu, varge mano! Ar tai kojos nelinksta? Bėgu pakaitinsiu akmenį, gal padės!

Visos mergaitės, išskyrus Sitopanakę, nusikvatojo. Nuo arklių nukritę berniukai elgėsi skirtingai. Vienas taip pat juokėsi, kitas buvo liūdnas ir mėtė piktus žvilgsnius į Harką, sugalvojusį tą naują triuką.

Stiprusis Elnias ir Harka Kietasis Akmuo apgynė savo draugus. Jie staigiai apsuko mustangus ir taip pralėkė pro mergaičių būrį, kad visos, aptaškytos upelio vandeniu ir išsigandusios kanopų, atšoko atgal, išskyrus nešnekią Sitopanakę, kuri liko vietoje nė nemirktelėjusi. Kelios mergaitės, sprukdamos atgal, užlipo ant kojų užpakaly stovinčioms, viena susverdėjo ir buvo kaimynės sulaikyta. Stiprusis Elnias ir kiti berniukai dabar juokėsi iš mergaičių, tik Harka Kietasis Akmuo išliko rimtas, atrodė, kad jis nė nepastebi moteriškų padarų būrio.

Lėtai, bijodamos naujų berniukų išdaigų, mergaitės vėl susibūrė apie Sitopanakę.

Dabar berniukai mokėsi, kaip vienu metu pasukti arklius. Jojant vora, reikėjo staigiai išsirikiuoti į vieną liniją. Tai dar kaip reikia neišeidavo. Tad mergaitės vėl ėmė galąsti liežuvius. Šaipioji Šarka negalėjo išturėti:

— Tai gražus zigzagas, ta jūsų rikiuotė! Tokio dar nesu mačiusi. Luktelėkit, sustokit susimildami! Aš nusipiešiu naują raštą! Paskui atminimui išsiuvinėsiu jums švarkus, busimieji siksikų genties kariai!

— Nutilk, nelaimingoji Šaipioji Šarka! — sugriaudėjo Stiprusis Elnias, kuriam kaip tik šiuo metu keitėsi balsas. — Gulk ant žemės ir suvalgyk saują smėlio, tada tavo liežuvis bent sykį naudingai padirbės! Ei, saugokis!

Stiprusis Elnias ir Harka Kietasis Akmuo jau suprato vienas kitą iš žvilgsnio ar mosto. Abu šovė iš rikiuotės ir pasileido tiesiai į mergaičių būrį. Stovinčios iš šalių spruko kur galėdamos, vidurinės sugulė ant žemės, kaip patarė Stiprusis Elnias. Pagaliau stovėti liko tik Sitopanakė ir Šaipioji Šarka, kuri paskutinę akimirką susigūžė. Tad Sitopanakė stovėjo kaip koks vienišas medis. Berniukai spustelėjo kulnimis mustangus, ir tie šoko per mergaites. Stiprusis Elnias elegantiškai perskriejo virš tupinčios Šaipiosios Šarkos. Harka su savo širmiu šoko per Sitopanakę. Mergaitė pamatė priekines kojas, arklio pilvą, paskutiniu momentu ji užsidengė rankomis galvą ir tuoj pat gavusi kanopa susvyravo, tačiau išsilaikė nepargriuvusi.

Sitopanakė girdėjo, kaip užpakalyje mustangai taip pūkštelėjo į vandenį, kad aptaškė jai visą nugarą, tačiau daugiausia teko ant žemės tupinčiai Šaipiajai Šarkai.

Abu berniukai apsisuko, ir visas vaikų būrys ėmė kvatotis iš šlaputėlės Šaipiosios Šarkos. Kad Stiprusis Elnias ir Harka taip pat išsimaudė su savo mustangais, buvo savaime suprantama ir neturėjo jokios reikšmės, nes vėliau palapinėse jiems tereikėjo pasikeisti šlauniajuostės.

Sitopanakė atitraukė rankas nuo galvos ir paslėpė jas už nugaros, niekas neturėjo matyti, kad kairė sumušta ir jau pamėlynavusi.

Harka Kietasis Akmuo nujojo su Stipriuoju Elniu prie kitų berniukų. Kol mergaitė jį matė, jis nė karto neatsisuko. Tačiau sumuštą ranką už nugaros pastebėjo ir liko patenkintas mergaitės elgesiu.

Sitopanakė staiga apsisuko, paliko upelio krantą ir nuėjo padėti motinai ruoštis palapinėje.

Mergaitė jau nebesugaudė savo jausmų ir minčių. Dar šios žiemos gale kiekvienas daiktas ir žmogus turėjo tvirtą, jam deramą vietą. Bet štai pasirodė tiedu ateiviai, nekenčiamos genties kariai, kalbantys svetima kalba. Vadas Degantis Vanduo juos priėmė ir apdalijo dovanomis, taigi ir Sitopanakė turėjo juos gerbti. Labiau už visus mylimas ir gerbiamas brolis susidraugavo su svetimuoju berniuku. Sitopanakė slapta dažnai stebėjo Harką Kietąjį Akmenį. Ji čia norėjo, kad Stiprusis Elnias nugalėtų rungtynėse ateivį, čia ir vėl nenorėjo. Abu berniukai buvo lygūs, tačiau tai reikėdavo kasdien naujai įrodyti, ir Sitopanakė vis labiau jaudindamasi laukdavo, kaip baigsis kiekvienas žaidimas ar varžybos. Ji pati nežinojo, kodėl taip jaudinasi. Kartais girdėdavo, kaip berniukai kalbasi palapinėje. Harka Kietasis Akmuo pasakodavo stulbinančių dalykų apie baltuosius žmones. Kartais jis ir jo tėvas Matotaupa turėdavo eiti pas burtininką ir ten kuo smulkiausiai pasakoti apie baltuosius. Taigi jo žinios buvo svarbios; dėl to galima buvo neabejoti. Sitopanakė būtų norėjusi išgirsti daugiau ką apie dakotus. Tačiau apie tai Harka niekuomet nekalbėdavo, ir Stiprusis Elnias jo neklausinėdavo.

Apypiete berniukai baigė žaidimus ir nuvedė mustangus į kaimenę. Stiprusis Elnias ir Harka sugulė ant vienos kalvelės į žolę nugaromis į saulę ir užsisvajojo, įsmeigę akis į vieną tašką. Harka nusiskynė žolės stiebelį, įsispraudė jį į kairįjį lūpų kampą ir sūpavo kaip pypkę. Praėjo geras ketvirtis valandos, kol jis ištarė pirmą žodį.