Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Ką?

— Tu vėl valgai?

— Aha, aha. Šita nugarinė baisiai skani. Hm...

— Tu nesupranti aukštesnių materijų! Čia visai apie ką kita kalbama, apie dvivamzdį šautuvą ir apie du vadus, o tu ryji kaip koks išbadėjęs kojotas!

— Taip.

Teo liko nekalbus kaip indėnas. Harka ir jo tėvas slapčia nusišypsojo.

— Ką gi, dirbk savo darbą, tai yra, kirsk šitą nugarinę! — nerūpestingai toliau plepėjo Tomas. — Aš nebesistengsiu tavęs sudominti aukštesnėmis materijomis. Bet ką aš norėjau pasakyti, vade Topotaupa, gerai pagalvok, prieš susikibdamas su Tašunka. Tegu jis geriau turi tą šautuvą, mes pabandysime įtaisyti tavo sūnui naują. Prekybos stotyje tokių daiktų yra, prašo, žinoma, brangiai, labai brangiai! Pirkliai visi niekšai, net patys sąžiningiausi!

— Kur yra ta stotis?

— Rytų pusėje, nuo čia reikia joti penkias dienas.

— Jūs ten jojate?

— Trumpiausiu keliu. Mes norime atiduoti spąstus ir kailius. Ak tie spąstai, vade! Kartais imi ir pagalvoji, kas iš tikrųjų pakliuvo į spąstus — mes ar bebrai? Ar tu norėjai ką pasakyti, berneli?

— Ir tie, ir tie.

— Kaip pirštu į dangų pataikei. Visi mes tupime spąstuose, tiek gudrūs bebrai, tiek mes abu, vadinami „Tė ir Tė“. Taigi velniop spąstus, velniop! Ar tu, vade Topotaupa, nenori joti su mumis ir apžiūrėti stoties?

— Aš josiu su jumis!

— O berniukas? Nuo tada, kai nušvilpė man šautuvą, jį aš tiesiog myliu. Galbūt už tai stotyje aš jam išrinksiu kitą!

— Galbūt. Į pačią tolimąją kelionę Harka su manimi nesileis. Aš vienas atkeršysiu Tašunkai ir pats vienas parsivesiu čionai savo dukterį. Taip mes nutarėme su Degančiu Vandeniu, hau! Tačiau iki prekybos stoties aš jus lydėsiu ne vienas, iki ten keliaus ir Gudrioji Gyvatė, su juo Harka galės vėl čia parjoti.

— Puiki mintis! Tada išvykstam jau rytoj?

— Ir aš taip noriu.

— Gerai, gerai! Haris keliaus kartu iki stoties. Kas moka elgtis su šautuvu, turi pats jį išsirinkti.

Taip buvo aptarti svarbiausi dalykai.

Kai atėjo vakaras, į Matotaupos palapinę susirinko dar daugiau svečių: vadas Degantis Vanduo, Gudrioji Gyvatė, Šlubasis Vilkas, taip pat Tamsusis Dūmas, kurio sulaužyta koja jau buvo sugijusi, ir pagaliau burtininkas. Tačiau apie rimtus dalykus daugiau niekas nekalbėjo. Viskas, kas reikalinga, buvo aptarta, todėl kartoti nereikėjo. Vyrai pasakojo medžioklės nuotykius, juokavo, ir Harka pasijuto lyg prieš daugelį metų namie, kur tėvas, karo vadas ir didis medžiotojas, beveik kasdien vaišindavo svečius.

Po vakarienės pas Harką atėjo Stiprusis Elnias. Berniukai susėdo vienas šalia kito ir klausėsi gyvo karių pokalbio, nes jame dalyvavo linksmuolis Tomas. Stipriajam Elniui buvo gaila, kad negali joti su Harka į prekybos stotį, bet jis jau iš anksto džiaugėsi, kad Harka sugrįžęs viską papasakos.

Vyrai per ilgai neužsisėdėjo. Būdami geriausios nuotaikos jie išsiskyrė, ir berniukai gana anksti nuėjo miegoti. Stiprusis Elnias prieš išvykstant Matotaupai dar kartą liko nakvoti pas Harką.

Abu berniukai, susivynioję į antklodes, gulėjo vienas šalia kito. Užmerkdamas akis Harka jautėsi patenkintas ir tikras rytojumi. Dabar jų palapinė buvo geriau aprūpinta. Su tėvu, nors jis tik svečiavosi, siksikai elgėsi kaip su žymiu kariu, protu ir drąsa jis nemaža padėjo savo priglaudėjams. Visame palapinių kaime viešpatavo vienybė ir pasitikėjimas. Harka jautė didelę pagarbą ir burtininkui, kuris išgydė Tamsųjį Dūmą ir atgriebė kitus sužeistuosius. Tokių nesutarimų, kurie prasidėjo Lokės giminėje prie Arklių upelio po pirmo susitikimo su baltaisiais, tarp siksikų nebuvo nė žymės. Juodakojai neginčijamai šeimininkavo savo gimtosiose prerijose. Čia dar niekas nestatė geležinkelio ir niekas netrukdė bizonams keliauti įprastais takais. Čia viskas buvo kaip tėvų ir protėvių laikais, todėl taip pastovu ir savaime suprantama. Taip pat ir paslaptys buvo senos ir niekas nesiginčijo dėl naujai iškylančių mįslių. Galbūt ir jos vieną sykį įsiverš į atšiaurias siksikų stepes, nes baltųjų labai daug ir jie neramūs kaip tas vėjas, kuris pučia visur ir stengiasi prasiskverbti į kiekvieną plyšį. Tačiau iki tol dar gali praeiti nemaža laiko, ko gero, siksikų jų žemėse išvis niekas netrikdys. Stiprusis Elnias tuo tikėjo, ir Harka mielai būtų tuo tikėjęs. Per žiemą, praleistą tarp baltųjų, jis išmoko nekęsti jų gyvenimo būdo.

Harka galvojo ir apie tai, kaip jo tėvas atkeršys Tašunkai Vitko, kuris jį, siksikams girdint ir matant, pavadino išdaviku. Berniukas taip tvirtai tikėjo Matotaupos sugebėjimais, kad menkai tesijaudino dėl jo, nors Tašunka Vitko ir buvo pavojingas priešas. Harka įsivaizdavo vėl turįs savo dvivamzdį. Ir vis dėlto kažkoks kirminas graužė jį, kai galvojo apie Matotaupos ir Tašunkos Vitko nesantaiką. Kažkur širdies kamputyje jis troško, kad Matotaupa savo priešininką ne užmuštų, o kad jam pavyktų šiam vyriausiam dakotų vadui įrodyti savo nekaltumą. Tada geriausiems dakotams nereikėtų vienas kito žudyti, nes vačičunai1 iš to tik patenkinti pasijuoktų.

Tai buvo naujos ir drąsios mintys, kurias jis dar slėpė viduje, kaip tas erelis po savo sparnais slepia vaikus nuo pavojų, kol tie iki jų nepriaugę. Harka prisiminė viską, ką jam ilgais žiemos vakarais apie miškus ir prerijas pasakodavo tėvas ir dabar jo taip nekenčiamas persenęs Lokės giminės burtininkas. Kai senasis Havandšita dar buvo jaunas, jis prisidėjo prie Tekumseko, Kalnų Liūto, kuris kvietė vieningai kovoti su baltaisiais.

Berniukas liovėsi galvojęs apie šiuos sunkius klausimus, nes jį vis labiau ir labiau ėmė miegas. Jis dar kartą prisiminė Uinoną, savo seserį, kuri dabar taip pat gulėjo susisupusi į antklodes palapinėje prie kalnų upelio, stengdamasi užmigti. Galbūt ir Uinona kaip tik prisimena savo brolį ir tėvą. Kaip ji apsidžiaugtų, jei vieną naktį Matotaupa ateitų jos išsivesti.

Ar tai būtų lengva padaryti? Juk toje palapinėje dar gyvena Šešoka, Harkos antroji motina. Ten dar gyvena ir Šonka, Šešokos sūnus, kurį ji atsivedė. Ir Untšida ten gyvena, Matotaupos motina. Apie ją Harka galvojo su meile ir pagarba. Tačiau Matotaupa nesakė, kad pasiims ir Untšidą, ir tai skaudino berniuką. Harpsteną, savo jaunesnįjį brolį, Harka prisimindavo tik retkarčiais.

Iš kvėpavimo Harka suprato, kad visi palapinės gyventojai jau sapnuoja, ir pats kietai užmigo.

JUODOJI BARZDA

Kitą rytą jie iškeliavo. Dėl nešulinių arklių mažasis būrelis buvo priverstas joti palyginti lėtai. Indėnai buvo apsegę savo mustangus antklodėmis, o patys apsivilkę briedžio odos švarkais. Harka vedė nešulinius arklius. Jis neparodė, kad šita prievolė jam nuobodi. Daug mieliau būtų zujęs aplink ant savo širmį, nes jie keliavo per nežinomas jam vietas.

Iš tikrųjų praėjo daugiau negu penkios dienos, kol raiteliai išvydo stotį. Matotaupa ir Harka jau žinojo, kas yra tokios prekybos stotys. Jie jau buvo tai patyrę savo kailiu, todėl ketino būti labai atsargūs. Tomas ir Teo gerai pažinojo tą prekybos stotį, kur dabar jojo. Jie čia kelis metus nuomojosi spąstus, su kuriais dirbo ir kuriuos dabar manė galutinai grąžinti. Todėl dvyniai nujojo pirmi ir nusivedė Harkai įgrisusius nešulinius arklius, kad turėtų juos po ranka stotyje.

Matotaupa, Gudrioji Gyvatė ir Harka atsiliko. Jie pasirinko gerą vietą stebėjimui, nulipo nuo arklių ir sugulė, norėdami pirmiausia iš toliau pažiūrėti, kas dedasi stotyje.

Pati prekybos stotis buvo trys paprasti blokhauzai, plačiu ratu apsupti aštriatvorės. Stotis stovėjo prie ežeriuko su savomis versmėmis. Seklus upelis vinguriavo per pievas į pietus. Aštriatvorės vartai į ežero pusę buvo atidaryti, ir indėnai matė, kaip pro juos įeidavo ir išeidavo žmonės. Daugiausia tai buvo baltieji, žvėrių gaudytojai, medžiotojai, atkeliavę atiduoti žiemą sumedžiotų žvėrių kailių ir įsigyti šaudmenų bei kitų prerijų medžiotojams reikalingų daiktų. Prie ežero buvo įsikūrę keli nežinia kokiai giminei priklausą indėnai, tačiau buvo aišku, kad prekybos stotyje jie su taikiais tikslais. Matotaupa, Gudrioji Gyvatė ir Harka iš savo užuolandos akimis sekė Tomo ir Teo kelią iki pat aštriatvorės, kol jiedu, pasiekę vartus, buvo įleisti. Ir už tvoros indėnai juos dar galėjo stebėti; jie matė, kaip barzdotieji dvyniai pririšo arklius ir įžengė į pirmąjį blokhauzą, kur ilgokai užtruko.