Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Puikūs žmonės tai, puikūs žmonės!

— Jeigu tu iš tiesų jų geras draugas...

— Geras, geras! Kas dar? Kas tau slegia širdį, jaunikaiti?

— Bet ar tu tylėsi kaip apledėjusi kalno viršūnė?

— Kaip Šiaurės ašigalis!

— Ir net Adamsonui nieko nepasakysi?

— Nieko, nieko.

— Tai paini istorija.

— Įsivaizduoju. Topas ir Haris — jie gi dakotai, o dakotų mirtinai neapkenčia. Čia kažkokia paslaptis!

— Dar ne pati baisiausia.

— Būti Tašunkos priešu, manau, pakankamai baisu.

— Taip, bet...

— Na, sakyk pagaliau. Ar dar užsakyti brendžio?

— Gali.

Taurės buvo greit pripiltos, ir kelneris užbrėžė dar du brūkšnius. Tiek Fredas, tiek Tomas išgėrė vienu mauku.

— Taigi? — tarė susidomėjęs Tomas.

— Matotaupa nužudė vieną žmogų, ir policija jo ieško. Bet tylėk, sakau aš tau!

— Varge... varge! Nužudė! Ką gi? Toks džentelmenas kaip Topas! Be pagrindo jis nebūtų to daręs.

— Jis nužudė baltąjį žmogų su geru vardu, Mineapolyje. Daugiau aš negaliu pasakyti. Topo ieško policija...

— Daugiau negali pasakyti... O tu bėda, tai vargšas! Toks grandas ir džentelmenas. Topas juk ne koks niekingas žudikas.

— Kas taip sako? Tačiau policija...

— O dangau, tie avigalviai. Taigi bus tik į naudą, jeigu mes pasiimsime persirengusį Topą.

— Taip. Bet tylėk, sakau aš tau, kitaip tu man ne draugas!

— Aš tylėsiu, tylėsiu! Kas gi norės blogo tokiems žmonėms kaip Topas ir Haris! — Tomas trinktelėjo tuščia taure į stalą. — Ne ne, tai neįmanoma! O vargšas vaikas? Jie juk neatims jam tėvo! Pasaulis blogas, sakau aš tau, blogas!

— Ir aš taip manau. Visiškai sudergtas.

— Taip ir yra, jaunasis bičiuli, taip ir yra.

— Tik jau nepasiduok liūdesiui, kablianosi, ir eik miegoti, kol dar pastovi ant kojų. Man jau reikia joti... O su Abrahamu aš pakalbėsiu dėl šautuvo.

Fredas pakilo, užmokėjo prišokusiam kelneriui už šešias taures ir išėjo. Kelneris nutrynė brūkšnius.

Tomas liūdnu žvilgsniu palydėjo juodąjį medžiotoją.

— Vargšai, vargšai! — sumurmėjo dar kartą.

Tada jis taip pat pakilo ir glostomas nakties vėsos nudrožė prie savo arklio, pririšto prie antrojo blokhauzo. Teo kiūtojo šalimais.

— Teo!

— Ką?

— Pasaulis yra blogas.

— O tu girtas.

— Norėčiau, kad taip būtų. Einam gulti.

— Gerai, gulam. Adamsonas jau seniai knarkia.

Barzdotieji dvyniai nusigavo į antrąjį namą, kurio nepertvertas vidus buvo naudojamas kaip bendras miegamasis. Jie susivyniojo į savo antklodes. Tomui buvo gaila Matotaupos su Harka, bet jis greit užmigo.

Trys indėnai ir naktį su savo arkliais pasiliko prerijose. Jie pastebėjo, kad vėlų vakarą iš stoties vienas raitelis nujojo į rytus. Tačiau jie neturėjo pagrindo dėl to nerimauti.

Kai pradėjo aušti rytas, Matotaupa, Harka ir Gudrioji Gyvatė greit pabudo. Jie papusryčiavo iš savo atsargų. Mustangai ėmė pešioti žolę. Kol švito, jie vėl stebėjo prekybos stotį ir prie ežero apsistojusius indėnus. Per tą laiką pamatė, kad dauguma jų priklauso asiniboinų giminei, šie į siksikus žiūrėjo priešiškai, o į savo giminaičius dakotus — taip pat ne per draugiškiausiai. Tačiau šiuo metu ir su tais, ir su anais gyveno taikoje. Keturi dakotai, tarp jų du vadai, buvo įsikūrę nuošaliau, ties ta vieta, kur iš ežero ištekėjo upelis.

Neilgai trukus pro aštriatvorės vartus išėjo Tomas ir pamojo. Indėnai suprato, kad dabar jie turi prisiartinti prie blokhauzo, ir išpančioję arklius nušuoliavo per pievas vartų link.

— Labas rytas! — šūktelėjo jiems Tomas. — Štai ir jūs! Šautuvas yra, tik, gaila, senas... su juo, ko gero, jau Adomas rojuje nusišovė sau obuolį... o gal tai buvo Ieva... po šimts, aš vis sumaišau istorijas. Vis dėlto pasitieksim šitą daiktelį, šio to jis dar vertas! Tik pažiūrėkit.

Indėnai pasisveikino su Teo, paskui su jiems būdingu santūrumu ir mandagumu susipažino su Adamsonu. Tada visi kartu nuėjo prie pirmojo blokhauzo ir įžengė į vidų. Tik Teo liko lauke prie indėnų arklių.

Senasis Abrahamas jau buvo už prekystalio.

— Čia tai šautuvas! — sušuko jis įeinantiems ir prisidėjo savo prekę prie peties lyg taikydamasis. — Čia tai bent šautuvas! Jis vertas savo kainos! Ar berniukui jį perkat?

Harka apžiūrėjo ginklą, neprieidamas artyn.

— O ką tu pasakysi, berneli? — paklausė Tomas.

— Per vamzdį užtaisomas! — Harka paniekinamai suraukė lūpas.

— Tačiau pigus.

— Per pigus.

— Broleli, betgi tau neįtiksi. Jis vis dėlto šaudo!

— Mano lankas geriau.

Gudrioji Gyvatė priėjo arčiau ir atidžiai išklausė senojo Abrahamo ir Tomo aiškinimo, kaip tas ginklas veikia. Pagaliau siksikas paprašė, kad iš jo būtų iššauta. Abrahamas išėjo su savo klientu į kiemą ir nusitaikė į šakos skylę viename aštriatvorės miete.

Nuaidėjo šūvis, į taikinį buvo pataikyta.

Matotaupa aiškiai matė, kad siksikas mielai būtų įsigijęs šį ginklą. Jis praskleidė vieną krepšelį, atskaičiavo nedidelę užprašytą kainą monetomis, pamojo Abrahamui ir vėl sugrįžo su juo į krautuvę. Ten jis gavo šautuvą, dar šiek tiek šaudmenų, atsiskaitė su Abrahamu ir lauke įteikė šautuvą Gudriajai Gyvatei.

— Jis tavo. Tu pirmas mus sutikai ir pakvietei į siksikų palapines.

Gudrioji Gyvatė priėmė dovaną. Iš akių buvo matyti, kad jis ja džiaugiasi. Paskui paprašė dar kartą paaiškinti, kaip veikia ginklas, ir išdrįso paleisti pirmąjį šūvį. Atatranka jį šiek tiek išgąsdino, ir į taikinį dar ne per geriausiai kliuvo. Bet su paslaptingąja geležimi jis vis dėlto susidorojo. Visa kita kaip nors išmoks.

— Berneli, berneli, — kreipėsi Tomas į Harką, — ir kvailai gi padarei, kad neėmei šautuvo. Bet kita vertus, ir gerai! Gudrioji Gyvatė mane ir Teo taip visą laiką vaišino savo palapinėje, jog mes jautėmės kaip rojuje, todėl jis yra vertas turėti šautuvą. Matotaupa, tu esi džentelmenas, tai tvirtinau ir tvirtinsiu, kol būsiu gyvas! Aš pasakiau! O ką mes dabar darysim?

Čia įsikišo Abrahamas:

— Pirksit kartūninius marškinius, gražias antklodes! Tuoj kelias parodysiu.

Jis pirmas nuėjo į blokhauzą, kur buvo jo krautuvė, o kiti neryžtingai nusekė iš paskos. Kai jie įžengė į vidų, senasis Abrahamas nubėgo į šalimais esantį sandėlį parinkti to, kas jam atrodė tinkamiausia šitiems klientams. Likę vieni, šie pasitarė.

— Tik jau nepirkit to šlamšto, — energingai pareiškė Adamsonas. — Ką veiksit miške ir prerijose su kartūniniais marškiniais ir medvilninėm antklodėm. Nuo lietaus kaipmat peršlampa, žiemą nelaiko šilumos ir plyšta kur tik užkabini. Tai ne mums, o indėnams tuo labiau. Tie naujamadiški daiktai išgalvoti tik pelnytis pirkliams ir apgaudinėti indėnams.

Gudrioji Gyvatė pritarė.

Tačiau Tomas, žinojęs, kad Matotaupa nori persirengti, nesutiko.

— Odinių daiktų išmesti nereikia, tačiau tokie žali marškiniai...

Tuo metu įėjo Abrahamas su parinktais prekių pavyzdžiais.

— ...tokie žali marškiniai, juodos kelnės ir prie jų graži marga antklodė gali praversti, ar ne? Kaip tau atrodo, Topai?

Matotaupai prekės nepatiko.

— Va! — pasakė jis. — Štai tie marškiniai geri. Rudi, žali ir balti... su jais žmogus atrodo kaip keršas arklys, iš toli jį sunkiai beįžiūrėsi. Kelnės turi būti rudos, o antklodė... ana ta... juoda, balta ir žalia.

— Paminėsi mano žodį, prisipirkęs šitų skudurų! — barėsi Adamsonas.