Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Taip ir maniau, kad jūs ten susiradote prieglobstį. Tik Mineapolyje nereikėjo viešai šnekėti, kad ketinate joti pas juodakojus.

— Tai žinojai tik tu, mano baltasis broli.

— Deja, ne tik aš vienas. Velnias žino, kada ir kur tu ar Haris apie tai buvote užsiminę. Galbūt berniukas prasitarė Bobui, su kuriuo dirbo. Šiaip ar taip, tavęs jau ieško policija, ir aš norėjau perspėti!

— Kas manęs ieško ir kodėl?

— Įsivaizduok, Topai! Mūsų paskutinis cirko spektaklis, kai Mineapolyje vaidinome kaubojus ir indėnus, neliko nepastebėtas. Poną su žilais plaukais septintoje ložėje prisimeni?

— Hau. Per antrąją pertrauką jis kalbėjosi su dakotų grupės vadu iš Minesotos ir su Harka.

— Aha, tas. Jis apskundė policijai, kad būtent šie dakotai prieš dvejus metus dalyvavo sukilime Minesotoje ir nušovė jo motiną bei sudegino fermą. Laimė, dakotai visi spėjo pabėgti, kai policija tai sužinojo ir šoko jų ieškoti. Tu puikiai viską suorganizavai.

— Hau.

— Aš taip ir maniau. Jie, matyt, jau seniai perėjo sieną ir tūno Kanados miškuose. Gerai. O mane kaip apšmeižė! Ta velnių priėdusi šviesiaplaukė bobšė, kasininkė, kuri Omahoje dar sėdėjo cirko kasoje, o paskui dingo su visais pinigais... taigi šita maita, šita nusususi kojote mane apkaltino, kad aš išplėšęs kasą! Ir še tau, tie bukagalviai policininkai mane pagavo ir norėjo nusukti sprandą. Bet man pavyko išnešti kudašių. Po kiek laiko jie apsiramins. Jie neturi kada gaišti dėl menkos vagystės. Kasdien juk atsitinka rimtesnių dalykų. Tik šią vasarą turiu dar kiek pasisaugoti, paskui mano byla bus pamiršta. Tačiau tu, mano raudonodi broli, padaręs labai rimtą nuodėmę... deja. Jos baltieji taip lengvai nepamirš! Tu nužudei EIį, programos vadovą, šitą niekšą!

— Aš jį nušoviau.

— Taip. Aha. Sprukdamas iš maniežo, spektaklio pabaigoje tu jį nušovei, ir tada su Hariu išjojote į prerijas.

— Hau.

— Elis buvo niekingas padaras. Ronaldas, dresuotojas, per jį vos nenusižudė, nors iš tikrųjų išmanė savo darbą. Jis norėjo nunuodyti tigrą, kad Ronaldas visai sugniužtų, ir mūsų Harį po spektaklio ketino išplakti, kad tas palaikė Ronaldą. Taip, šitoks buvo niekšas. Kulka jam dar per gerai. Viskas būtų buvę puiku, jeigu nebūtumėte prasitarę, kad ketinate joti pas juodakojus. Dabar jie tavęs ieško, o tai kvailai policijai juk žmogus žmogui ir nužudymas nužudymui lygus. Jie niekada nesupras, kad tu ne nužudei, o įvykdei bausmę.

— Hau.

Matotaupa nuleido galvą ir įsistebeilijo į grindis, kol kas nieko nesakydamas.

— Hario jie, žinoma, niekuo nekaltina. Jis — vaikas. Visi mano, kad ne jis, o tu šovei. Du cirko tarnautojai ruošiasi tai patvirtinti priesaika. Visa bėda tau.

Matotaupa tylėjo.

Fredas palaukė.

— Ką mano daryti baltieji vyrai? — pagaliau paklausė Matotaupa išdžiūvusia burna.

— Pasiųsti pas siksikų vadus žmones su prašymu, kad tave išduotų. Jei ne, baltieji keršys siksikams.

Matotaupa užgniaužė atodūsį. Jam trūko oro, o širdis buvo besustojanti.

— Manęs ten nėra... aš ne pas siksikus apsistojęs. Vadai gali pasakyti, kad manęs ten nėra.

— Gali. Bet jeigu tu sugrįši pas juos? Kas tada?

Matotaupa pakilo labai lėtai. Jis stovėjo tamsioje dvokiančioje patalpoje, išsitiesęs, nejudėdamas, išdidus. Paskui pažvelgė į baltąjį, kuris dar tebesėdėjo ant grindų ir iš padilbų žiūrėjo į jį.

— Aš niekada negrįšiu... atgal, — pasakė Matotaupa, pabrėždamas kiekvieną žodį, tačiau dusliu kaip iš po žemių balsu. — Niekada. Siksikų vyrams, priėmusiems mane ir mano sūnų, dėl manęs nereikės kentėti. Aš pasakiau, hau.

Baltasis truktelėjo pečiais, ėmė vartyti rankose pypkę ir ilgai tylėjo.

Matotaupa vis dar tebestovėjo kaip suakmenėjęs.

— Topai, tu esi garbingas žmogus, — pagaliau tyliai pasakė medžiotojas. — Šimts tūkstančių perkūnų! Aš maniau, kad manęs jau niekas negali sujaudinti. Tačiau dabar man vėl suspaudė širdį. Laimė, kad bent berniukas turi prieglobstį pas siksikus. Tačiau tavo padėtis, Topai, dabar tokia, kokia mano jau seniai. Išvarytas, niekinamas, persekiojamas, piktuoju su visais! Sunki dalia. Bet galima kęsti, nes reikia kęsti. Mirti mudviem dar ne laikas. Šiame pasaulyje mums dar yra kas veikti!

Indėnas ilgai stovėjo nejudėdamas.

— Taip, — pasakė jis pagaliau. — Prieš galą gaudamas dar turiu šį tą nuveikti. Aš atkeršysiu! Tada Harkai niekas nepasakys, kad jis turėjo tėvą, negalėjusį atkeršyti savo įžeidėjui.

— Na mat! Pagaliau vėl atsigavai, Matotaupa, bet tu nesi vienas. Dabar mudu kaip viena virve surišti.

— Mano baltasis broli.

— Mano raudonodi broli Topai.

NEGYVŲ ŽUVŲ RYTAS

Prerijos, išsidriekusios tarp Plato intakų už daugelio šimtų mylių nuo juodakojų medžioklės plotų, kaip ir kiekvienais metais buvo saulės smarkiai nusvilintos, vėjų išdžiovintos. Tarp plotų, apaugusių žolių kupstais ir krūmeliais, tęsėsi pliki smėlio ruožai. Kai kurių upelių vagos buvo išdžiūvusios, kitur tebetekėjo seklios srovelės. Tušti buvo bizonų takai. Bandos pasitraukė šiauriau ir ryčiau nuo šių vietų į vešlesnes pievas. Elniai ir briedžiai išsidangino į prieškalnių miškus vakaruose.

Dyka, atkampi ir nevaisinga žemė po priblėsusių žvaigždžių dangumi laukė naujos dienos, naujo karščio ir vėjo, bet ne lietaus.

Mažoje busimojo geležinkelio matininkų stovykloje pabudo žmonės. Vyrai ėjo prie upelio, šalia kurio stovėjo palapinės. Vienas kitas užsimiegojęs kažką šūkaliojo savo bendrams, bet dauguma tylėjo ir niūrūs galvojo, kad šiandien jiems vargu ar geriau lįs konservai negu vakar. Tačiau visi buvo patenkinti, kad darbas vėl pradedamas anksti, nes jie nieko kito nenorėjo, tik kuo greičiau jį atlikti ir tuoj pat išsinešdinti iš tos pavojų pilnos dykynės. Tarp palapinių ir prie upelio žmonės vaikščiojo tik su kelnėmis, tačiau po pusryčių apsivilko švarkus, kurie, kaip jiems atrodė, nors ir ne ką, vis dėlto saugojo nuo strėlių ir peilių. Visi jie, nuo vyriausiojo inžinieriaus iki nešiko, prie diržo turėjo revolverį arba pistoletą. Jų barzdoti veidai ir rankos buvo įdegę saulėje.

Ekspedicijos vadovas stovėjo priešais savo palapinę. Jis buvo nutaręs palaukti, kol grįš naktį budėję sargybiniai ir praneš, ar nepastebėjo ko įtartina. Jis jau matė ateinant du vyrus su šautuvais rankose. Inžinierius juos gerai pažinojo, kaip ir visus šios stovyklos gyventojus.

Vienas, vardu Bilis, buvo netašytas bernas. Nuo to taip ir dvelkė smurtu, jis vaikščiojo visuomet nutaisęs gudrią, bet iš tiesų kvailą miną. Antrasis buvo beveik puse metro aukštesnis, pirmiausia į akis krito jo ūsai. Jis kasdien skusdavosi, palikdamas tik ūsus, kuriuos uoliai raitė ir, nors labai dėl to buvo erzinamas, atkakliai laikėsi savo. Jo vardas buvo Čarlzas. Dėl itin aukšto ūgio ir ambicijų vienas prancūzas jį kartą pavadino Karoliu Didžiuoju, tas vardas prilipo, nors dauguma angliškai kalbančių jo bendrų taip ir nesuprato, ką jis reiškia.

Abu sargybiniai skubėjo prie inžinieriaus. Atsistoję prieš jį nieko nesakė, tik žiūrėjo kaip prasikaltę šunys.

— Kas čia dabar? — paklausė inžinierius, jau supykęs dėl tos kvailos išraiškos, nors dar nieko nežinojo. — Kur Tomas?

Užuot atsakę, jie tik truktelėjo pečiais.

— Aš klausiu, kur Tomas?

— Jo nėra.

— Jo nėra. Jo nėra! Gražus prityrusių pasieniečių atsakymas, reikia pripažinti. Gyvas ir miręs — jis turi būti čia.

— Jo nėra.

— Brolyčiai, nelaikykite manęs kvailiu. Kas atsitiko?