Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Matotaupa jo neklausė. Jis tyčia apsimetė, lyg būtų dabita ir manytų, jog tie austi daiktai bus geri prerijose. Po ilgų Tomo ir Abrahamo derybų Matotaupa gavo geidžiamus daiktus už pakenčiamą kainą.

Sumušus rankomis, Gudrioji Gyvatė pažvelgė į Matotaupą ir tvirtai pasakė:

— Dabar aš tuoj pat joju į savo palapinių kaimą.

Harka taip pat pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į tėvą. Jis žinojo, kad turės skirtis su Matotaupa, ir vis dėlto buvo sunku. Juodu per tremties laiką taip priprato vienas prie kito, kad išsiskirti lengva širdimi negalėjo. Tačiau Harka jau seniai išmoko pakęsti skausmą nė nevirptelėdamas. Rimtas, nerodydamas nė ženklo nerimo stovėjo jis tarp vyrų ir laukė paskutinio, lemiamo tėvo ženklo.

— Mano sūnus Harka jos su tavimi, — atsakė Matotaupa siksikui.

Tuo buvo pasakyta visa, kas reikėjo. Matotaupa ir Harka žvilgsniais atsisveikino vienas su kitu.

Tada berniukas nuėjo ir atsivedė savo ir Gudriosios Gyvatės mustangus. Kadangi aštriatvorės vartai buvo atdari, abu tuoj pat užsėdo ir išjojo. Tik išlindę pro vartus paleido arklius šuoliais. Pasiliekantieji žiūrėjo jiems pavymui, tačiau raiteliai daugiau neatsigręžė.

Kanopų aidas nutilo, ir raiteliai dingo banguotoje stepėje.

Pasilikusieji ėmė kalbėtis apie savo reikalus. Matotaupa paskutinis prisidėjo prie kalbančiųjų; jis ilgiausiai lydėjo akimis išjojančius ir, nors šalia stovėjo žmonės, jautė aplink save slogią tuštumą. Kaip tik šią akimirką pajuto, kad Harka vienintelis ir paskutinis žmogus, su kuriuo jį kažkas sieja. Matotaupa pabandė tuojau užgniaužti jausmus, tačiau susivaldyti pavyko tik išoriškai.

Jis nesiklausė, ką iš pradžių kalbėjo tie trys baltieji, tarp kurių stovėjo, ir tik dabar suprato, ką jie aptaria.

— ... turime pagaliau susitvarkyti su spąstais ir kailiais, Tomai! — primygtinai reikalavo šiaip jau tylus Teo. — Abrahamas mums dar pridarys nemalonumų.

— Tai auksas, o ne žmogus, tačiau įsigijęs stotį visai pasikeitė ir į senatvę gali pasidaryti baisus lupikas. Bet aš jam viską paaiškinsiu! Eime, tuoj pat viską atliksime. Kur tu nugrūdai mūsų mantą?

— Viskas dar krautuvėje, tolimajame kampe sukrauta!

— Na tai pirmyn!

Tomas ir Teo nuėjo į pirmąjį blokhauzą, o Adamsonas ir Matotaupa liko stovėti lauke. Indėnas galvojo apie fermerį. Tas žmogus jam patiko. Jis nebuvo senas, tačiau, matyt, daug dirbęs ir nemaža matęs gyvenime. Jo oda buvo ruda ir vėjo nugairinta, rankos liesos ir raumeningos. Matyt, nuo pat vaikystės neturėjo kada apaugti taukais. Plaukai ir barzda žili, nors Matotaupa pagal laikyseną, žvilgsnį ir balsą negalėjo jam duoti daugiau negu trisdešimt penkerius metus. Taigi abu vyrai buvo maždaug vienodo amžiaus. Ir Adamsonas savo ruožtu galėjo pastebėti, kad per Matotaupos juodas kasas jau nusidriekusios žilos sruogos. Indėnas buvo aukštesnis už gerai nuaugusį baltąjį visa galva.

Abu tylėdami stovėjo vienas šalia kito ir klausėsi ginčo, kuris įsiliepsnojo krautuvėje ir vis stiprėjo. Senasis Abrahamas tvirtino, kad kailiai, atgabenti Tomo ir Teo, yra blogi; dvyniai visokiausiais žodžiais keikė begėdiškus procentus, kuriuos kailių kompanijos pavestas plėšė Abrahamas.

— Gėda tavo žilai galvai! — šaukė Tomas. — Ar tau ne sarmata kaip kokiai siurbėlei čiulpti mūsų kraują? Abrahamai, Abrahamai! Tu virsi pragaro katile, ir tavo maldas neišklausytas išnešios vėjas! Ir jis dar vadinasi krikščioniu, viena koja jau stovėdamas grabe suka sprandus geriausiems draugams! Abrahamai, aš nujaučiau, kad tu toks pasidarysi, jei perimsi prekybos stotį! Bet kad toks senas, doras žvėrių gaudytojas, kaip tu buvai, visai įlįstų į melo ir niekšybės liūną, to tai ne...

— Oi, nejuokink! — atsikirsdamas baubė Abrahamas. — Seni dori žvėrių gaudytojai! Žinau aš tas kalbas. Vartosi prerijose, dykinėja kaip bizonai prieš saulę, valgo nugarinės kepsnį, o visas jų darbas nugnybti kelis bebriukus! Čia tai bent gyvenimas! Paskui tau grąžina spąstus, kuriuos ką tik išsinuomojo! Kur tai matyta, kur tai matyta! Pragaras per gera vieta tokiems tipams kaip jūs! Ir velniai su jumis nesusidorotų! Dabar jiems užtenka darbo, kai pasaulis diena dienon blogėja!

— Kas gi jį blogina, tu perpampusi siurbėle, tu ar mes? Mes gyvenam kaip angelai ir indėnai, kurie ne smaugia mus procentais ir procentų procentais, o karališkai vaišina bizono nugarine. Jei nebūtume iš tavęs ėmę spąstų ir gabenę tau kailių, mums būtų lengviau ir šiame, ir aname pasaulyje.

Adamsonas, kartu su Matotaupa viską girdėjęs, numojo ranka.

— Tie plepalai truks dar dvi valandas — mažiausiai, — pasakė jis, — tik tada jie sulygs. Norėčiau išnaudoti tą laiką. Aš negaliu tiek gaišti kaip pirklys ar medžiotojas. Man laikas brangus. Turiu vieną prašymą, vade.

— Mano baltasis brolis gali sakyti.

— Atvykau čia sudaryti pirkimo sutarties su dviem dakotais dėl žemės, kuria jau naudojuosi. Mes dėl visko jau susitarę. Juodu irgi jau čia, apsistoję prie ežero tolėliau. Aš turiu gauti totemą, ar kaip jis ten vadinamas. Norėčiau, kad tu į tą sutartį pasižiūrėtum. Apie indėniškus dalykus tu geriau nutuoki negu aš.

— Aš apžiūrėsiu totemą. Kuo vardu tie vyrai, su kuriais mano brolis čia susitinka, ir kokiai dakotų giminei jie priklauso?

— Tai tetonai, o jų vardai... jų vardus vėl primiršau. Bet jie man pažadėjo atgabenti vieno savo vyresniųjų vadų totemą. Už tai aš pasižadėjau stoti už dakotus, jeigu jų žemėse pasirodys nepageidautini svečiai.

— Gerai. O totemo tu dar neturi?

— Ne, jį gausiu šįryt. Dabar aš kaip tik pas juos einu. Gal ir tu eisi?

— Ne. Aš liksiu prie arklių. Ar atneši man totemą, kad galėčiau jį apžiūrėti?

— Gerai, galiu ir atnešti. Tad palauk, aš tuojau vėl būsiu čia.

Adamsonas išbėgo pro vartus ir nuskubėjo pakrante į tą pusę, kur iš ežero ištekėjo upelis. Matotaupa galėjo sekti jį akimis. Adamsonas, atrodo, greit gavo, ko jam reikėjo, nes jau po kelių minučių apsisuko ir nuskubėjo į stotį.

Vėl atsidūręs šalia Matotaupos, jis išvyniojo odą, kurią susuktą atsinešė rankoje, ir įteikė ją indėnui.

Matotaupa įsigilino į piešinius. Jo kakta trūkčiojo, tartum būtų raukęsis. Pagaliau jis pasakė:

— Gerai.

— Taigi tu manai, kad jis šio to vertas?

— Hau. Dakotų akimis žiūrint, tai tvirta apsauga tau, tavo žmonai, tavo vaikui, žemei ir gyvuliams, kurie joje ganosi. Tu remsi dakotus, ir jie tave rems.

— Teisingai. Tiedu prie ežero pasakė, kad laiške nupieštas vieno jų gerbiamiausių vadų totemas. Vardo aš kaip reikia nesupratau, bet norėčiau įsidėmėti. Ta... Ta... Ar pagal totemą gali pasakyti tą vardą?

— Hau. Tašunka Vitko.

— Taip taip, teisingai. Ar jis įtakingas?

— Hau.

— Taigi viskas kuo puikiausia. Indėno žodžiu dar galima pasikliauti, kaip ir manuoju!

Adamsonas atrodė labai patenkintas.

— Pagaliau po kojomis vėl turėsiu žemę, kuri iš tikro mano! Tačiau dabar reikės dvigubai, trigubai daugiau dirbti. Ir aš turiu tokį vaiką kaip tu, vade, bus pora metų jaunesnis už Harį, bet padėti tėvui jau gali, dabar, kai viskas sutvarkyta, jis galės atvykti pas mus su senele. Tas vaikiščias kaip ir aš — Adamas Adamsonas. Taip vadinosi mano tėvas ir mano senelis, ir mano prosenelis, matyt, nuo to laiko mes taip vadinamės, kai senasis Adomas buvo išvarytas iš rojaus ir pradėjo arti žemę. Darbas visą laiką buvo sunkus, tačiau Adomo sūnūs netinginiavo. Gerą žmoną turiu, dirba kaip vyras! — Adamsonas giliai atsiduso. — Aha, tai vėl nuosava žemė!