Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Tu buvai praradęs savo žemę?

— Per lupikus, prakeiktuosius, tėvynėje. Tačiau čia žemė visai kita! Neliesta! Čia darbas išsimoka ir mes vėl atsistosime ant kojų. Ką, beje, pasakytum apie Tomą ir Teo?

— Nuoširdūs.

— Taip, teisingai. Tačiau man atrodo, kad per daug plepa, reikėtų nuo to atprasti. Vakare prie alaus bokalo ir aš mėgstu persimesti šmaikštesniu žodeliu, tačiau prie darbo vyras burnos nepraveria.

Nenoromis abu pasiklausė, kas vyksta blokhauze, ten tebeliepsnojo ginčas.

— Eime, — pakvietė Adamsonas Matotaupą. — Eime, atsisėsime prie arklių ir papusryčiausime. Nieko nepadarysi, turėsime palaukti, kol jie susitars dėl tų savo kailių. O tada sėdame ir jojame! Prekyba yra vien laiko gaišimas ir apgavystė, artojui tai ne užsiėmimas.

Indėnas atsisėdo kartu su Adamsonu šiapus aštriatvorės. Fermeris išsiėmė kumpį, atsipjovė didelį gabalą ir ėmė valgyti. Jis pasiūlė ir Matotaupai, tačiau šis nemėgo nei kiaulienos, nei rūkytos mėsos, todėl tik padėkojo.

— Tu josi su mumis į mano fermą? — pasiteiravo Adamsonas, kramtydamas paskutinį kąsnį. — Tomas man taip sakė.

— Aš nejosiu su jumis.

— Ne? Aš maniau, kad tu netgi į kitą pusę Misūrio ruošiesi keltis.

— Hau. Bet aš josiu vienas.

— Kaip nori. Tik negerai, kai žmogus vienas dykynėje. Jojam kartu! Man patiktų.

— Nenorėčiau įžeisti savo baltojo brolio, tačiau joti su juo į fermą aš negaliu. Tuoj viską paaiškinsiu. Tašunka Vitko ir aš esame priešai. Tašunka Vitko saugo tave, Adamai Adamsonai, tave ir tavo žmoną, tavo vaiką ir tavo žemę. Tau nederėtų vienu metu priimti Tašunkos totemą ir kviestis į svečius jo mirtiną priešą.

— Ak, po perkūnais, išties kebli padėtis! Ar jūs iš tikro taip labai ir nesutaikomai susipykę?

— Hau.

— Gaila. Tada turiu sutikti, kad sakai teisybę. Ačiū, kad taip sąžiningai man viską išdėstei. Dėl to dar mieliau būtų, jeigu galėtum joti kartu!

Adamsonas baigė pusryčiauti, ir iš krautuvės išėjo Tomas su Teo. Jų veidai buvo patenkinti, o senasis Abrahamas keikėsi jiems pavymui:

— Nepatikimi bernai! Kur tai matyta dabar grąžinti spąstus! Pakišo kelis nusususius kailius... ir aš likau čia kaip paskutinis mulkis. Su jumis niekada neprasidėsiu, niekada! Sudie!

— Sudie, senas sukriošėli! Sudie!

Abu priėjo prie Adamsono ir Matotaupos.

— Na, ką dabar pasakysi? Nė valandos nepašnekėjom, ir jau tvarka. Betgi ir mūsų atgabenti kailiai pirmarūšiai.

— Tada jau galime joti? — suniurzgė Adamsonas.

— Kaip nori! Tačiau Topas dar nepasiruošęs.

— Jis nekeliaus su mumis.

— Kodėl?

Matotaupa atsakė pats.

— Mūsų keliai skiriasi, tačiau mes liekame draugai, — pasakė jis taip tvirtai, kad Tomas daugiau nieko nedrįso klausti. — Likite sveiki!

Adamsonas ir dvyniai užsėdo ant arklių. Tomas visą laiką purtė galvą. Fermeris dar kartą linktelėjo indėnui, tiesiai ir su padėka žvelgdamas į akis.

Matotaupa stovėjo šalia keršio ir pro atvirus vartus žvilgsniu lydėjo išjojančius, kol jie apsuko ežerą ir dingo nuo vandenų ir prerijų kylančioje ryto migloje.

Tada liko visai vienas.

Iš pradžių nieko nedarė, tik patraukė į prerijas prie tos kalvos, kur su Harka ir Gudriąja Gyvate praleido naktį. Ten pririšo arklį ir, atsigulęs į žolę ant kalvos viršūnės, ėmė ramiai stebėti stotį ir indėnus prie ežero. Pirmiausiai jis norėjo palaukti, kol iš jos tie keturi dakotai, su kuriais vedė derybas Adamsonas.

Kai gulėjo šitaip ant kalvos saulės atokaitoje pasislėpęs sodrioje pavasario žolėje ir dairėsi aplinkui, mintys jo galvoje tekėjo savo vaga kaip tas vandens srautas, nepaisantis, į kurią pusę pučia vėjas. Jis nesigailėjo savo sprendimo, tačiau jo atmintyje vėl atgijo aplinkybės ir žodžiai, privertę leistis į šį žygį. Iš pradžių jis ketino imtis Harką ir kartu su juo atkeršyti Tašunkai Vitko bei išlaisvinti iš palapinių kaimo prie Arklių upelio Uinoną. Jam atrodė savaime suprantama, kad jos ir Harka, lig šiol kartu iškentęs ir narsiai įveikęs visas ištremties negandas. Bet siksikų vadas Degantis Vanduo pažiūrėjo į jį klausiamai, ir iš karto kilo abejonių, ar teisingai daro, imdamas berniuką į pavojingą žygį ne iš būtinumo, o iš įpratimo. Harka ir pats būtų norėjęs vykti, tai Matotaupa žinojo. Tačiau Tašunka Vitko ketino pagrobti berniuką ir išauginti jį tarp dakotų vyriausiųjų vadų ir burtininkų. Jis, be abejo, neatsisakė šito savo kėslo, o dakotų žemėse paniekintasis Matotaupa bet kuriuo metu galėjo žūti. Ne, Degantis Vanduo teisingai manė. Matotaupos žygis buvo ne toks, į kurį galima imtis vaikus. Siksikų palapinėse Harkai negrėsė pavojus, ten jis galėjo išaugti didžiu kariu ir vadu neatsižadėdamas tėvo net ir tada, jeigu šis žūtų nuo priešo rankos. Ši mintis Matotaupą nuramino, ir jis pamiršo atsisveikinimo sceną, kuri ir tėvui, ir sūnui buvo sunki; Matotaupa dabar galvojo apie ateinantį rudenį ir apie susitikimą su Harka... apie tą dieną, kai Matotaupa parsigabens į palapinę Tašunkos Vitko skalpą, dvivamzdį ir savo dukterį Uinoną, kai jo sūnus Harka Vilko Nugalėtojas pasitiks jį džiaugsmo šūksniu.

Saulė jau buvo aukštai, kai rytų pusėje išniro vienišas raitelis, jojąs stoties link. Matotaupa jį pamatė dar tada, kai tas atrodė tik mažas taškelis; dabar jis buvo didesnis ir aiškiau matomas, ir Matotaupa juo labiau susidomėjo. Šiose vietose žmogus retai ryžtasi keliauti vienas. Indėnas, neturėdamas kito užsiėmimo, geriau įsižiūrėjo į raitelį. Tai buvo baltasis, jojąs su balnu. Plačiakraštė skrybėlė dengė jo veidą, tik juoda barzda buvo aiškiai matyti. Tai buvo didelis, tvirtas ir gerai ginkluotas vyras. Matotaupa sekė jį akimis, kol jis pasiekė stotį. Juodabarzdis sulaikė savo keršį prieš vartus ir apsidarė. Atrodė, kad jis abejoja, ar joti į stotį, ar ne.

Tas raitelis vis labiau domino Matotaupą. Jam atrodė, kad jis į kažką panašus, manė, kad jį pažįsta, tačiau vėl nežinojo, kur ir kada būtų galėjęs matyti kaubojų arba medžiotoją su tokia juoda barzda. Jis panoro išgirsti to žmogaus balsą, nes buvo tikras, kad tada viskas paaiškėtų. Todėl atrišo mustangą, užsėdo ir žingine nujojo prie atdarų vartų.

Raitelis su plačiakrašte skrybėle ir juoda barzda tuoj pasižiūrėjo į atjojantį Matotaupą, akimirką kaip ir nustėro iš nuostabos, paskui paspaudė arkliui pentinais paslėpsnius ir šuoliais pasileido priešais. Visai prieš Matotaupą jis pastatė arklį piestu, pamojavo skrybėle ir suriko skardžiu balsu, kurį indėnas tuojau pažino:

— Mano raudonodi broli!

Matotaupai patiko, kad anas neištarė jo vardo, taigi indėnai prie ežero nesužinojo, kas jis toks. Ir Matotaupa neketino ištarti raitelio vardo, kol sužinos, kodėl šis staiga sumanė nusidažyti barzdą. Jis tik atsakė:

— Mano baltasis broli!

— Taip, tai aš. Aš dabar Fredas, Fredas, supranti?

— Mano broli Fredai.

— Mano broli Topai! Jojam, apsistosim trumpam šitoje stotyje.

Abu nujojo į kiemą prie antrojo blokhauzo ir ten prisirišo arklius. Tada Fredas tuoj pat įėjo į namą, kur miegamasis dabar, rytą, buvo visiškai tuščias. Matotaupa įėjo paskui jį. Blokhauzo viduje buvo prieblanda. Trenkė prakaitu ir tabaku. Stoties klientų ir svečių manta dar tebegulėjo ten, kur buvo miegota. Fredas atsisėdo kambario viduryje, kad visą laiką matytų duris.

— Topai, Topai! — tarė jis tyliai. — Kokia laimė, kad tave sutikau. Kur tu dabar išsiruošei?

— Noriu nužudyti Tašunką Vitko, nes jis mane įžeidė ir pavogė Harkos šautuvą. Tada pasiimsiu savo dukterį Uinoną ir nusivešiu į siksikų palapines, kur aš su Harka dabar gyvenu.