Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Tu, matyt, viską girdėjai, Fredai, — tyliai pasakė jis ir nuėjo prie savo lentynų, kur buvo sukrautos prekės.

— Teisybė, viską girdėjau. Pasiutęs daiktas!

— Aha. Tikri kvailiai. Reikės juos pričiupti. Dabar grąžinti man spąstus! Tik beprotis gali šitaip sugalvoti.

— Jau vakaras. Gal man su jais išgerti?

— Kaip nori. Jeigu pats mokėsi. Šiuo metu, atrodo, esi pinigingas.

— Galbūt.

Taip taręs, Fredas vėl nuėjo prie durų, pasiklausė dar truputį, paskui atidarė jas ir įžengė į prieškambarį. Dvyniai ir trečiasis žmogus, kurį jie vadino Adamsonu, jau buvo betraukią į lauką. Tikriausiai prieš eidami į gretimą blokhauzą ieškoti nakvynės jie norėjo dar kartą pasižiūrėti arklių. Fredas burbtelėjo „mm“, tai, matyt, turėjo reikšti, kad jis sveikinasi, ir išėjo su jais į aštriatvore aptvertą kiemą. Slapčia apžiūrėjęs kiekvieną, padarė išvadą, kad su Tomu jam bus lengviausia susipažinti. Tomo akys buvo gyvos, į jį žiūrint atrodė, kad net jo vanagiškos nosies galiukas nuolat juda.

— Labą vakarą, — pasakė Fredas, pastebėjęs, kad dėl jo burbtelėjimo niekas nesupyko. — Ar aš galiu šio to paklausti?

— Pėdsekiai, miško žvalgai, žvėrių gaudytojai, medžiotojai ir kiti sąžiningi vargšai visuomet tau atsakys!

— Tai bus ilgokas klausimas. Gal išmetam po taurelę?

— Brendis brangus. Senasis Abrahamas auksas, o ne žmogus, bet kartu ir lupikas!

— Jis man dar šiek tiek skolingas. Keturioms taurėms užteks.

— Eik tu vienas, Tomai, — pasiūlė Adamsonas. — Tada kiekvienas galėsite išgerti po dvi taures. Aš liksiu su Teo prie arklių.

Tomas tuoj pat pritarė.

— Adamsonai, tu visada moki surasti teisingą išeitį. Žiūrėk arklių ir Teo taip, kaip aš žiūrėsiu tavo karvių ir veršių! Aš eisiu išgerti su šiuo juodabarzdžiu. Jis, atrodo, neprityręs, galėsiu truputį apšviesti, kuo skiriasi prerijos nuo Niujorko, bebras nuo bizono ir indėnas nuo sukčiaus.

— Tik per daug neprisisrėbk, — perspėjo Teo.

— Nuo dviejų taurių dar niekada nepasigėriau, tu žalias pavasario stiebeli.

Tomas priėjo prie Fredo, ir abu nuslinko per tamsų kiemą į trečiąjį blokhauzą, kuriame buvo svetainė.

Dar lauke jie galėjo pastebėti, kad joje susirinkę ramūs ir rimti žmonės, nes nebuvo girdėti jokio triukšmo. Įėję jie atsidūrė paprastoje švarioje patalpoje, kur nebuvo daugiau prirūkyta, negu derėjo šią vakaro valandą. Laisvų vietų netrūko, ir Fredas su Tomu nuėjo prie kampinio stalo. Prišoko mitrus vyrukas ir paklausė, ko jie norėtų. Senajam Abrahamui nereikėjo pačiam aptarnauti svečių.

Ištuštinus pirmą taurę ir užsidegus pypkes, Tomas prabilo:

— Jaunikaiti! Kas tave kankina? Džiaukis, tau labai pasisekė, nes sutikai prityrusį ir dorą žvėrių gaudytoją, kuris daug žino, bet tavęs neapgaus.

Fredas buvo primerkęs akis ir žiūrėjo į stalą bei ištuštintas taures; pašaipią šypsenėlę slėpė vešli barzda.

— Džiaugiuosi, džiaugiuosi. Galima klausimą?

— Tratink!

— Pirma prisipilkime taures. Ei!

Šūktelėtas kelneris atėjo, tuoj pat įpylė ir kreida užbrėžė ant stalo keturis brūkšnius.

Tomas seniai nebuvo gėręs. Jam pasidarė taip malonu, lyg gulėtų lopšyje, kuris pamažu suptųsi. Jis maloniai mirkčiojo savo stalo kaimynui.

— Taigi mano klausimas, — vėl prabilo medžiotojas, — Topotaupa arba Matotaupa, su kuriuo tu čia atjojai, nori pirkti šautuvą?

— Tai Abrahamas papasakojo?

— Taip...

— Tikriausiai tu nori savo iškišti?

— Gali būti.

— Ko gero, mes susitarsime. Atrodo, kad nesi sukčius. Su Topotaupa... arba kaip tu sakei?

— Matotaupa.

— Teisingai, dar yra berniukas, Haris, jį taip visą laiką vadina. Tačiau man tiesiog liežuvis lūžta nuo jų vardų. Sakysim paprastai — Topas. Taigi su šituo Topu tu gali ramiai pradėti derybas. Tai — džentelmenas. Tai tikras grandas.

— Kas?

— Grandas. Ak, nesivargink! Kuo tu vardu?

— Fredas.

— Taigi nesivargink, Fredai. Šitą žodį išmokau Kanadoje, aš nutuokiu apie aukštesnes materijas. Tačiau tau šitas neprieinama, kaip ir Teo. Vis dėlto gali ramiai parduoti savo šautuvą Topui, o jis atiduos jį sūnui. Tas daikčiukas, kurį tu čia turi, atrodo visai neblogai.

— Ir aš taip manau. Kaip čia atsirado Topo sūnus? Aš maniau, kad jis nori jį išauklėti pas juodakojus?

— Ak, tu juodu pažįsti? Tai puiku! Taip, jie dabar gyvena pas juodakojus. Berniuką jis pasiėmė, norėdamas jam nupirkti šautuvą. Jis dar turi šiek tiek pinigų, šitas Topas, matyt, užsidirbo žiemą, ar kažkoks kuoktelėjęs dailininkas bus padovanojęs. Kai tik suderėsime šitą šautuvą, Haris su Gudriąja Gyvate tuojau pat iš jos atgal.

— O Topas ne?

Juodabarzdžiui reikėjo labai tvardytis, kad ramiai ištartų šį klausimą, nuo tų pastangų net jo balsas pasikeitė. Jis atsikrenkštė, lyg būtų peršalęs.

Tomas viso to nepastebėjo.

— Ne, Topas negrįš pas juodakojus, jis jos toliau. Jis nori prigriebti Tacenką.

— Tacenką? Manau, tu neturi omenyje Tašunkos Vitko?

— Turiu, kaip tik jį turiu omenyje.

— Tada Topas plačiai užsimojo.

— Aš irgi, aš irgi taip sakau. Bet šitas Topas baisus kietakaktis. Jis kranksi, kad Tacenka jį įžeidęs ir jis turįs atkeršyti.

— Hm! Gaila.

— Ko gaila?

— Kad turiu dar šiąnakt išjoti, o kai grįšiu, Matotaupos čia jau nebus.

— Kodėl nebus? Gudrioji Gyvatė ir Harka tuoj pat grįš pas juodakojus, kai tik mes turėsime šautuvą arba kai tik sužinosime, kad jo nepavyks įsitaisyti. Tačiau Topas yra numatęs čia persirengti, kad jo negalima būtų taip lengvai atpažinti, ir tada pirmiausia jos su mumis iki Adamsono fermos. Adamsonas, žinoma, neturi nieko žinoti, kad su jo pagalba į dakotų kraštą ketina prasmukti toks pavojingas klientas. Tačiau Teo ir aš norime padaryti paslaugą Topui, kuris mus, vargšus, tiesiog karališkai priėmė.

Fredas nusijuokė.

— Persirengęs prasmuks į dakotų kraštą! Gerai sugalvota! Tu man patinki, kablianosi. Aš pakalbėsiu su senuoju Abrahamu. Rytoj turėsite šautuvą! Jis turi būti pigus?

— Galbūt. Dėl manęs tegu būna pigus. Topas juk vis tiek atims iš Tacenkos dvivamzdį, kurį šis nudžiovė iš Hario...

Fredas taip trenkė kumščiu į stalą, kad tas net sudundėjo.

— Šitas vaikėzas, šitas Haris, jis nežiūri savo daiktų! Vėl jam pavogė šautuvą!

— Kaip tai „vėl“?

— Sena istorija, vėliau tau papasakosiu.

— Ak, vadinasi, jūs jau seniai pažįstami? Tai gerai. Topas ir Haris apsidžiaugs. Šitoks netikėtumas!

— Koks čia netikėtumas! Aš juk žinojau, kad juodu ruošiasi keliauti pas juodakojus. Nuo ten iki čia netoli. Tačiau su Hariu aš negalėsiu net pasisveikinti, nes turiu tuoj pat išvykti. Topą vėliau pamatysiu, kai grįšiu. Mat manau greit grįžti.

— Aš jiems viską papasakosiu.

— Kaip tik nelaidyk liežuvio, supranti?

— Ne, visiškai nieko nesuprantu. Kas ten dabar? Ko tu taip staiga susijaudinai?

Fredas persibraukė ranka burną, pasipešiojo barzdą ir nusijuokė.

— Noriu netikėtai pasirodyti Topui. Tegu išverčia akis, kai mane pamatys! Nesugadink man malonumo, Tomai!

— Ak taip, ak taip, dabar suprantu. Seni seni draugai! Ir tu pakalbėsi su Abrahamu dėl šautuvo?

— Pakalbėsiu.

— Tada aš tylėsiu kaip mauzoliejus.

— Kaip kas...

— Kaip kapas! Taip bus aiškiau tavo paprastam protui. Dviem seniems draugams aš nesugadinsiu netikėto susitikimo džiaugsmo.

— Atrodo, kad tau patinka Topas ir Haris, kablianosi?