Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Abu bebrų gaudytojus įdėmiai stebėjo ne tik tie trys indėnai. Taip pat vienas jaunas medžiotojas sekė juos įdėmiomis akimis iš pradžių pro šaudymo angą aštriatvorėje, paskui pro tokią pačią angą blokhauzo sienoje. Prieš įeinant Tomui ir Teo į vidų, medžiotojas pasitraukė į antrąją patalpą, kur stoties šeimininkas, pražilęs pasienio gyventojas, kadaise pats buvęs žvėrių gaudytojas, kaip tik tikrino, kiek turi margų kartūninių marškinių ir austinių antklodžių. Kadangi šaudymo anga įleisdavo į vidų per mažai šviesos, ant stalo buvo pasistatęs aliejinę lempą.

— Ko reikia? — ne per maloniausiai paklausė senis jaunąjį vyriškį, kuris jam sutrukdė skaičiuoti marškinius, tad vėl pradėjo iš pradžių, tik šį kartą garsiai: — Viens, du, trys, keturi...

Medžiotojas neatsakė į šį nemalonų klausimą. Jis prisikimšo trumpą pypkę ir užsidegė klausydamasis, kas dedasi gretimame kambaryje. Ką nors suprasti buvo sunku, nes rąstų siena ir storos ąžuolinės durys blogai praleido garsą. Tačiau jaunasis vyriškis turėjo geras ausis ir pakankamai girdėjo, kad galėtų susigaudyti, kas dedasi už sienos.

Tame pirmajame kambaryje, kuris atstojo ir priėmimo punktą, ir parduotuvę, buvo džiugiai sveikinamasi.

— Tomai!.. Teo! Adamai!.. Tai juk Adamsonas!.. Kaip tu čia atsiradai?.. Jau seniai jūsų laukiu!.. Brolyti, tai susitikom!.. Aš taip ir nujaučiau!..

Jaunasis vyriškis, klausęsis, kaip sveikinamasi gretimoje patalpoje, nuėjo prie durų, tikėdamasis, kad ten bus geriau girdėti. Stoties šeimininkas per tą laiką perskaičiavo tris marškinių šūsnis, pažiūrėjo į medžiotoją ir paklausė:

— Ar tu juos pažįsti?

— Gal ir pažįstu.

Senis pradėjo tyliai skaičiuoti margas austas antklodes. Jaunasis medžiotojas klausėsi toliau.

— Viskas kaip ir gerai! — atsklido duslus ir stiprus valstiečio balsas iš gretimos patalpos. — Jau pradėjau ūkininkauti. Dabar susitiksiu su dviejų genčių vadais, kurie man atneš pasirašytą pirkimo sutartį. Užmokėsiu jiems sąžiningai ir manau, kad jie manęs taip pat neapgaus.

— Puiku, Adamsonai, puiku! Mes josime pas tave. Ar turi tiek gyvulių, kad mudviem būtų ką ganyti?

— Gyvulių užteks ir kviečių užteks, dviem vyrams bus darbo. Galėsiu jus pasiimti.

Senis sandėlyje nustojo skaičiuoti savo gerą.

— Po šimts, — pasakė jis, — juk tai Tomas ir Teo! Maniau, kad jie su mūsų spąstais kur nors bebrus gaudo. Kas tiems kvailiams dabar šovė į galvą, kad užsimanė pasidaryti kaubojais? Reikia pažiūrėt, kas čia pasidarė...

Jis nuėjo prie durų, bet medžiotojas atsistojo taip, kad senis jų negalėtų iškart atidaryti. Jaunasis vyriškis, kuriam galėjo būti kokie dvidešimt treji ar dvidešimt ketveri metai, buvo aukštas, plačiapetis, stiprus. Jo plaukai ir barzda juodi kaip derva; melsvai žalios akys prie jų visai nesiderino.

— Tomas ir Teo! — pasakė jis seniui, nenueidamas nuo durų. — Žiūrėk... „Tė ir Tė“! Trinasi šitame prakeiktame užkampyje! Ir nebijo, kad vieną gražų rytą gali pabusti amžinosios medžioklės šalyje su strėle tarp šonkaulių!

— Kokius čia niekus tauški! — piktai pasakė senis ir pabandė nustumti jaunuolį nuo durų, tačiau nepavyko. — Su indsmenais mes čia gerai sutinkame. Viskas ramu, ir biznis neblogai eina. Tomas ir Teo jau penkti ar šešti metai gyvena pas juodakojus ir gaudo ten bebrus. Kas ten gali atsitikti? Na, o dabar leisk mane.

— Eik jau! — juodabarzdis pasitraukė nuo durų. — Tačiau...

Senis buvo paėmęs už rankenos, bet kažko delsė.

— Kas „tačiau“?

— Ar tu nematei, kad jiedu atjojo su keliais indsmenais, ir tie indsmenai ne jojo čionai, o pasislėpė kažkur prerijose.

— Kas per nesąmonės, Fredai! Čia kiekvienas gali atvykti ir išvykti, kaip jis nori.

— Tada paklausk dvynių, su kuo jie čia atsibastė. Aš palauksiu atsakymo.

— Fredai, tu juokus paistai. Na, bet jeigu taip užsispyrei, tai tegu bus, kaip tu nori.

— Aha, būk malonus. Aš čia palauksiu.

— Kaip nori.

Senasis prekiautojas išėjo į prieškambarį, Fredu pavadintas vyriškis tiek atsitraukė nuo durų, kad jas atidarant ir uždarant gretimai esantys žmonės jo nepastebėtų. Jis nemanė, kad pokalbis su šeimininku galėjo būti nugirstas, nes juodu kalbėjosi tyliai, tuo tarpu anie trys ir toliau kalbėjo visu balsu.

— Abrahamai! — suriko visi kartu, kai senis įėjo pas juos, o toliau kalbėjo vienas: — Abrahamai, šitos šlovingos stoties tėve! Kur taip ilgai lindėjai! Gal vėl pinigus skaičiavai manydamas, kad nuo to jų pasidarys daugiau?

— Ko norite, grįžę čia su spąstais?

— Grąžinti.

— Grąžinti? Ar tik lokys nebus jums smegenų išėdęs? Kuo gi jūs apmokėsit?

— Šūsnimis bebrų kailių, senas lupike, kalnais kailių! Ir būsime atsiskaitę!

— Pažiūrėsime, kaip čia bus. Brendžio išgersite?

— Veltui?

— Veltui gali galą gauti, na ir šito brendžio! Vieną taurę!

— Eikš, Teo, paragausi! To raugo dvokas neblogas!

— Oho, jeigu tai „dvokas“!

Kalbos nutrūko. Atrodė, kad buvo geriama. Juodabarzdis vyriškis prisispaudė prie durų, kad dar geriau viską girdėtų. Dabar jis netgi nugirdo, kaip ant medinio stalo su trenksmu buvo pastatytos ištuštintos taurės.

— Kurgi palikote savo indsmenus? — Tai buvo senojo Abrahamo balsas.

— Savo indsmenus? Nagi prerijose. Jūsų prirūkyta pašiūrė jų nežavi. Jūs gi daugiau nieko neturite parduoti, tik šituos nudryžusius kartūninius marškinius ir antklodes kaip mazgotes.

— Oho! Tik jau nepeik mano prekių! Už tuos kelis nusususius kailius, kuriuos atgabena raudonodžiai, mano kartūnas dar ilgai bus geras.

— Tiems, kurie be jo neapsieina. Tačiau „mūsų indsmenams“ tavo marškinių nereikia. Briedžio odos švarkų su jais nėra ko lyginti. O daugiau tu nieko negali pasiūlyti?

— Kaip tai... daugiau? Kuo gi tavo raudonodžiai badmiriai man užmokės?

— Pasiklausk jų pačių. Nagi duok savo senam draugui ir bebrų gaudytojui dar gurkšnį!

— Nesimeilink, Tomai! Na še! Bet tai viskas, ką gauni dykai. O dabar jau užteks tų paslaptingų užuominų, drožk trumpai ir aiškiai, koks velnias atnešė tuos raudonodžius valkatas prie mano stoties!

— Ei, nešauk taip! Jei mano raudonieji draugai išgirs tavo įžūlias kalbas, tuoj pasijusi turįs peilį tarp savo atšildytų šonkaulių.

— Tomai, indsmenus aš pažįstu geriau negu tu. Jau esu su visais jais pešęsis, o paskui prekiavęs. Taigi ką tu čia atsivedei, ko jie nori pirkti ir kuo ketina mokėti?

— Tik nepargriūk susipainiojęs savo klausimuose, Abrahamai, kaip tas jaunas kumeliukas, kuriam dar pinasi kojos. Pirmiausia, kas jie tokie? Pasižymėję juodakojų kariai, jų vardai: Gudrioji Gyvatė, Topotaupa ir Haris.

— Tai bent vardų derinys. O kuo jie moka?

— Šito pasiklausk jų pačių! Pirma pasakyk man, tu turi parduoti pakenčiamų šautuvų?

— Šautuvų? O, kad nepersiversčiau per galvą! Mano šautuvų kaina neįkandama jokiam indsmenui. Jie net ne tavo kišenei, gudrusis bebrų gaudytojau.

— Apie tai vėliau pakalbėsime. Dabar — ne laikas. Ar galėsime vieną naktį pas tave prisiglausti?

— Mano namas didelis, o jūs mano draugai. Nusikraukite savo kailius ir spąstus, rytoj pakalbėsime apie jūsų kvailas užmačias. Iki tol linkiu maloniai praleisti laiką, aš turiu baigti skaičiuoti savo prekes.

Abrahamui atsisveikinus, medžiotojas gretimoje patalpoje tyliai atsitraukė nuo durų ir, kai senis vėl įėjo į sandėlį, jau nekaltai stovėjo prie aliejinės lempos.

Abrahamas užvėrė duris.