Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Iš vokiečių kalbos vertė

Povilas Burba

Jaunasis vadas

Penktoji ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knyga

1 dalis - Harka

2 dalis - Kelias tremtin

3 dalis - Juodųjų kalnų ola

4 dalis - Sugryžimas pas Dakotus

5 dalis - Jaunasis vadas

6 dalis - Anapus Misūrio

Turinys

Ponkas Džekas

Ketė prerijose

Pasienietis Adamas

„Man prieš akis gelsvi bizonai lekia...“

Kontrabandininkai

Jaunasis vadas

Uinona

PONKAS DŽEKAS

Į Šiaurę nuo Najobreros šėlo smėlio ir sniego pūga, stūgavo pietvakarių vėjas. Buvo dar tik popietė, o pro storus vėtros genamus debesis vos beprasiskverbė saulės šviesa. Temo anksti, viskas jau skendėjo prieblandoje.

Trys dragūnai ir vedlys vargais negalais gavosi į priekį. Aštrus sniegas čaižė skruostus, smėlis žiro į akis. Kiekvienu akimirksniu audra galėjo virsti uraganu ir užkirsti keleiviams kelią. Staiga ūžtelėjusi viesulo banga privertė raitelius stabtelėti.

— Prakeikimas! — išvertė gerklę vienas iš dragūnų, norėdamas, kad pro audros kauksmą suprastų jo žodžius vedlys. — Jau turėjome būti vietoje!

— Kliši dabitos!! — suriaumojo skautas. — Sakau, kad nė šimto metrų neliko iki brastos! Spustelkit savo dvėsenas! Pirmyn!

Brūkštelėjęs pentinais arkliui per paslėpsnius, vėl pavarė jį prieš uraganinį vėją ir viesulu švilpiantį snieguolių ir žvirgždo srautą. Uniformuotųjų trejetas nusekė iš paskos mažai paguostas. Nežiūrint šalčio, nusikamavę arkliai prakaitavo.

Išvydę plačią smėlėtą upės vagą, keturi raiteliai atkuto. Ant kito Najobreros kranto stūksojo mediniai, sniego ir smėlio vėpūtiniuose nugrimzdę pastatai.

— Po velnių! Čia? — riktelėjo vienas iš raitelių.

— Čia! — šyptelėjo vedlys odiniais drabužiais. Jis labiau abejojo, negu rodė tai dragūnams. — Najobrera ir fortas! Mes atvykome!

Vėl pliaukštelėjo botagai, sunkiai klampojantiems prieš vėją per seklumos smėlį arkliams į pašones įsmigo pentinai. Perbridę kunkuliuojančią tėkmę, jie ėmė kopti pietiniu šlaitu prie aštriatvorės, už kurios kyšojo sargybos bokštas ir dviejų blokhauzų stogai. Bokšte kažkas šaižiai švilptelėjo; tai sargybinis pranešė apie raitelių pasirodymą.

Vartai, prie kurių sustojo keleivių būrelis, buvo aštriatvorės pietuose. Girgžtelėjo vyriai, ir atvykėliai įjojo į pasienio stoties kiemą. Dragūnai ir skautas nusliuogė nuo arklių. Jų pasitikti skubėjo trys vyrai, odiniais drabužiais, vienplaukiai, raukšlėtais, suvytusiais veidais. Kieme, apsuptame iš visų pusių aštriatvorės, irgi kilo dulkių ir sniego sūkuriai; visi turėjo taip prisimerkti, jog prieblandoje vos beįžiūrėjo viens kitą. Atvykėliai ir juos sutikę žmonės iš pirmo žodžio ėmė keikti viską: kraštą, audrą, smėlį, sniegą, apskritai visą padėtį, kurioje buvo atsidūrę. Kai paaiškėjo, kad šiuo klausimu visi sutaria, atidavė arklius į aptvarą, esantį kieme.

Vyrai nuvedė skautą ir dragūnus į didesnįjį blokhauzą. Tai buvo senas, ilgas, žemas pastatas, be langų, tik su šaudymo angomis. Rytiniame namo gale juodijo sunkios ąžuolinės durys. Derva išteptos sijos dar labiau tamsino patalpą. Viduje tilpo viskas, ko reikėjo mažai pasienio stoties įgulai: virtuvės rakandai, mediniai stalai, antklodės, iš akmenų suręstas židinys, kuriame žėravo ugnis. Skautas Pitas atsegė dirželį ir nusiėmė plačiabrylę skrybėlę.

Trys dragūnai įsiliejo į iškilmingai fortu vadinamos blokhauzų stoties įgulą. Pitas nuėjo prie savo draugų pasieniečių, kurie už algą tarnavo prie Najobreros. Vienas iš jų tuoj pat pažino jį ir triukšmingai pasveikino:

— O! Pitas benosis! Pats nelabasis, matyt, tave atnešė į šią dykynę! Juk tu sėdėjai toli užnugaryje, prie išgirto Misūrio, Randalio forte!?

Trepsėdamas, kad apšiltų kojos, Pitas nusispjovė, nubraukė atgalia ranka iš nosies varvantį skystimą ir žnektelėjo pasienyje ant suolo.

— Nešk degtinės, Bili, senas kelme!

Užuot atsakę, visi praplyšo kvatotis.

— Ką? Nė burnelės neduosi? Aš sumokėsiu!

Pitas nebuvo girtuoklis, tačiau burnelei kitai nesigailėdavo pinigų. Vienoje iš daugelio savo kišenių jis sužvejojo monetą.

— Pasidėk juodai dienai savo grašius. Dabar jie čia žaisliukų vietoje. Seniai išlaižėme paskutinius lašelius. Degtinė, brolau, mums ir iš galvos išgaravo! Dabar terūpi amunicija, amunicija, mano mielas!

Pilas ėmė stuksenti pirštais į stalą. Jis buvo pervargęs, sušalęs ir visą kelią tikėjosi gausiąs stikliuką.

— Tai nors užėsti duok, mušeika Bili!

Prašnekintasis kyštelėjo Pitui konservų dėžutę.

— Tai viskas?

— Viskas!

— Na ir gyvenat jūs čia!

— Atsiųskit mums nors pusšimtį vyrų — iš karto viskas apvirs aukštyn kojom! Prakeiktus indsmenus kaip mat išvarysim po velnių!

— Indsmenus! Nesudorojate indsmenų?

Pitas sužvejojo peiliu konservų dėžutėje gabalą sūdytos mėsos, suvalgė ją godžiai, tačiau be didelio malonumo, ir vėl ėmė šaipytis:

— Mazgotės jūs! Jums tik bobutės sijono įsitvėrus laikytis. Nesudoroja, mat, indsmenų! Mes penkias dienas jojome ir nė vieno nematėme.

— Tai visai nesako, kad jie jūsų nematė!

— Pamatė ir davė kojoms valią! Kur pasirodo Randalio forto raiteliai, ten raudonodžiui ir blusos apmiršta.

— Tu, brolau, plaki liežuviu, lyg būtum pats pulkininkas Džekmanas. Įsikalk, Pitai benosi, į galvą: mums reikia šaunių vyrukų ir aibės amunicijos! Antraip dar šį pavasarį ištirpsime su Najobreros ledu.

— Mokat pakalbėti! Pilat kaip iš rašto! Bet mes jums padėsime...

— To mes ir laukiame! Tačiau kalbomis mums nepadėsi!

— ...jums padėsime taip, kad net akys iš kaktos išsprogs. Turiu jūsų majorui laišką. Galės už veidrodžio užsikišti!

— Tai tu turi laišką?!

— Aš. Kadangi esu skautas ir kiekvienas supranta, kad mano odinė kišenė vis dar tebėra saugiausia vieta ypatingos paskirties laiškams.

— O! Vis dėlto šiokia tokia pagarba raudonodžiams!

— Ne raudonodžiams, o prityrusiam pasieniečiui, tokiam, kaip aš. Kurgi tas jūsų majoras Smitas?

— Ten, komendanto namelyje.

— Pitas pakilo. Vienas iš trijų, aukštesnio rango dragūnas, išdygo tarpdury ir pamojo eiti kartu. Majoras nekantriai laukė laiško ir žinių.

Kai Pitas ir dragūnas žingsniavo per kiemą į paprastą medinį, su sargybos bokšteliu namą, audra dar tebesiautėjo; sniegas lindo už apykaklės, smėlis žiro į akis. Duris atidarius, reikėjo gerai įsitverti už rankenos, kad viesulas neišplėštų vyrių.

Skurdžiame darbo kambaryje, prie ąžuolinio stalo, ant kurio degė žiburėlis, majoras sėdėjo vienui vienas ir dirbo. Vyrams įėjus, pakėlė akis. Pitas suglumo. Majoro plaukai buvo visiškai žili, nors jis pats negalėjo būti senas. Kurjeris ištraukė iš užančio raštą, kurį buvo paslėpęs vidinėje liemenės kišenėje.

Majoras Smitas atidžiai jį perskaitė ir pasakė, kad kurjeris jam prisistatytų kitą rytą, tada gaus atsakymą, kurį turės tuojau pat nugabenti į Randalio fortą.

Vadinasi, rytoj rytą vėl į kelią? Tokia perspektyva visai sugadino Pito nuotaiką. Mielai būtų riebiai nusikeikęs ar išėjęs; tačiau, nespėjus jam nė apsisukti, jį sulaikė nustebęs, įsakmus majoro žvilgsnis.

Gautą raštą komendantas skaitė antrą, trečią kartą... Paskui liepė dragūnui pakviesti leitenantą Vornerį ir pasieniečių vadą Adamą.

Įsakymas buvo įvykdytas; kartu su dragūnu atėjo ir leitenantas, ir pasienietis. Pitą sudomino tik pastarasis. Adamas buvo dar visai jaunas, vidutinio ūgio, stuomeningas. Iš rankų jis labiau atrodė valstietis, negu šaulys, jos buvo kietos, didelės nuo darbo. Šviesių akių ir plaukų fone nuo saulės įrudę skruostai atrodė tamsesni, negu iš tikrųjų. Iš pirmo žvilgsnio Pitas dar negalėjo nuspręsti, ar verta šį pasieniečių vadą laikyti pilnakraujų vakariečiu.