Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Juokingas vardas. Jau prabėgo krūva metų, kaip Tomas vėl turi batus ir kepurę. Beje, vyrukas man patinka. Tegul joja.

Majoras norėjo greičiau užbaigti pokalbį.

— Ar visiems trims reiks joti su Pitu? — dar pasiteiravo Adamas.

— Visiems trims. Uždavinys rimtas.

— Rimtas! — pakartojo leitenantas Vorneris.

— Ką gi! — Jis, beje, visai taip nemanė, todėl, nė kiek nesislėpdamas, paniekinamai gūžtelėjo pečiais.

Majoras atleido visus keturis.

Pitas atidarė duris. Sukaukė audra ir tėškė vidun saują smėlio. Benosis ir dragūnas nėrė kiek kojos įkabina per kiemą, norėdami kuo greičiau pasislėpti senajame blokhauze. Vorneris ir pasieniečių vadas išėjo neskubėdami. Adamas, išeidamas paskutinis, užtrenkė duris. Dangų dengė tiršti debesys, žemėje tarp smėlio ir sniego vėpūtinių buvo tamsu, nors į akį durk.

Leitenantas staiga knaptelėjo. Adamas pagalvojo, kad tas slystelėjo, ir prišokęs pagriebė už parankės, norėdamas padėti atsistoti. Vorneris kaip maišas sudribo ant žemės. Jaunasis pasienietis persigando, plėšte atplėšė ką tik užtrenktas duris ir įvilko susmukusį leitenantą į komendanto kambarį.

Pasako ir majoras Smitas. Jis greitai užtrenkė duris, čiupo nuo stalo lempą ir apšvietė ant grindų tysantį Vornerį. Balzgana šviesa krito tiesiai į veidą. Akys jau stovėjo stulpu. Kai jaunasis pasienietis ėmė apžiūrinėti suglebusį kūną, rado uniformoje skylę. Gelumbė jau buvo prisigėrusi kraujo. Durklo smūgis nužudė leitenantą vietoje. Adamas atsiklaupė prie lavono ir užspaudė jam akis. Mat, namuose, kai jis tebedirbo fermoje, motina išmokė jį gerbti žmogų ir laikytis griežtų gyvenimo taisyklių.

Majoras ir pasienietis pakėlė akis ir kurį laiką žiūrėjo į vienas antrą tylėdami. Nelaukdamas įsakymo, Adamas nėrė pro vidines duris prie bokšto laiptelių ir, žengdamas iš karto per tris keturias pakopas, atsidūrė stebėjimo poste. Iš ten jis norėjo apžvelgti akimis apylinkę ir įsakyti Maikui, einančiam bokšte sargybą, duoti pavojaus signalą.

Bet Markas sargybos nebeėjo. Jo kūnas tysojo ant grindų. Strėlė, pervėrusi sprandą, kyšojo iš gerklės. Adamas, nesitraukdamas iš priedangos, ėmė šaukti į audrą:

— Indsmenai forte!

Paskui jis nėrė laiptais žemyn sužinoti, ką įsakys majoras.

— Apieškokite kiemą ir pastatus!

Adamas pasileido galvotrūkčiais į senąjį blokhauzą ir sukėlė visus ant kojų.

Tokioj tamsoj, per smėlio audrą vyrai būtų mieliau tūnoję tarp keturių blokhauzo sienų. Pitas ir mušeika Bilis tuoj pat apsiskelbė saugosią namus. Amunicijos ir maisto atsargų negalima buvo palikti be apsaugos.

Likusieji pasieniečiai pakluso įsakymui ir nenoromis išspūdino į kiemą. Prie jų prisidėjo ir Adamas. Šen bei ten aidėjo šauksmai; vienas kitą galėjo pažinti tik iš balsų arba apgraibomis— apčiuopę uniformą ar odinę striukę. Buvo paleista daug bereikalingų šūvių. Visi jautėsi nesmagiai, netgi pats Adamas ir komendantas. Tiek daug ieškotojų tik trukdė viens kitam. Kiekvienas kiemo metras buvo ne kartą ištyrinėtas, iškratyti pastatai. O čia dar audros švilpimas, smėlio sūkuriai. Tokia nerami, kartu ir paslaptinga atmosfera trukdė blaiviai galvoti ir stebėti.

Daugiau nieko naujo neatsitiko. Įgulos vyrai priešo nerado, niekas nebuvo užpultas. Ant stogo nenusileido nė viena padegamoji strėlė.

Vyrai ėmė rinktis. Iš pradžių keikėsi patyliukais, paskui prapliupo garsiai. Į nušautojo sargybinio vietą Adamas pasiuntė forto žvalgą indėną, kuris per užpuolimą buvo laisvas ir miegojo. Visos aštriatvorės šaudymo angos buvo užimtos.

Iš pažiūros vėl buvo ramu.

Abu žuvusieji, Vorneris ir Maikas buvo pašarvoti didžiajame blokhauze ir susupti antklodėmis. Adamas pasiėmė strėlę, kuria buvo nušautas bokštelyje sargybinis. Tolimajame kampe ant suolo sėdėjo mušeika Bilis, mažasis murzius Jozefas ir Pitas. Prie jų priėjo Adamas.

— Visi trys krūvoj! — tarė jis ir tuoj pat užgniaužė bet kokius jausmus. — Galite ir pasilikti kartu. Rytoj brėkštant josite į Randalio fortą su majoro laiškais.

— Mes? — mušeika Bilis tą vakarą buvo ir be degtinės prikimęs. — Kaip seniui šovė į galvą pasiųsti mus? Pitai, tu dar nieko apie tai nesakei?!

— Reikia prityrusių pasieniečių, — už Pitą atsakė Adamas. — Tokių vyrų, kurie ir Randalio forte nesėdėtų susičiaupę. Mums reikia pastiprinimų; manau, patys tai suprantate.

— Dabar ar aš jums pritariu, — pridėjo Pitas, krapštydamas panosę. — Tikra velniava pas jus. Niekaip nesuprantu, kaip visa tai įvyko.

— Nesupranti? Visai paprastai, — atkirto piktai Adamas. — Pirmiausia jie strėle nudėjo sargybinį bokšte. Kaip bepavadintume tokį dalyką, niekšybe ar kitaip, tačiau tarp raudonodžių yra tikrų snaiperių ir bizonų medžiotojų! Beje, apžiūrėkite strėlės kotą! Kas čia išrantyta?

Bilis paėmė strėlę ir ėmė vartyti rankoje.

— Dakotai, Lokės giminė su savo „Raudonųjų Elnių“ sąjunga. Gerai pažįstu tą kompaniją! Daugiau kaip dešimt metų!

— Kai bokšto sargybinis buvo nušautas, tikriausiai vienas arba du persirito per vartus; jei buvo jų daugiau, tai, viens kitam padėdami, ir per aštriatvorę.

— Žmogau! — šūktelėjo Pitas. — Mat, kas pas jus dedasi!

— O ką tu manai? Dakoto ūgis— du metrai; jis vikrus kaip katė. Jei nieks netrukdys, visada perskris per vartus! Šiaip ar taip, jis prasiskverbė į vidų, tas raudonodis, ir patykojo. Jis nudūrė leitenantą, nors aš nebuvau nuo jo atsilikęs nė per ketvertą žingsnių. Paskui vėl dingo, tikriausiai tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėjęs.

— Galėjo bakstelti ir man, — garsiai samprotavo Pitas, — tačiau mano tėvo sūnui vėl padėjo amuletas.

— Vis dėlto gerai, kai žmogus laikomas nieko nevertu, — šaipėsi, Bilis.

— Viena para audros ir trys negyvėliai! — paskaičiavo neūžauga Jozefas. Jis piktai ir susijaudinęs pažvelgė į Adamą. — Negerai, kad mes visą laiką čia. Indsmenai visada žino, kur mus galima rasti, o patys zuja kaip uodai aplink, ir pagauk tu juos.

— Trys negyvėliai? — paklausė Adamas.

— Priskaičiuok ir Džordžą! Tą, matyt, pamiršai!

— Gal jį audra sulaikė.

— Adamai, neaiškink mums to, kuo pats netiki.

— Vadinasi, šitie raudonodžiai utėliai taip su jumis apsieina? — burbėjo sau panosėje Pitas. — O mūsų per visą kelią neužkabino. Net nejauku buvo.

— O kaip kitaip! Viskas aišku! Ponus iš Randalo indsmenas didžiai gerbia! — tyčiojosi mažasis murzius Jozefas.

Kalbos buvo piktos, nuotaika — prasta, miegas neėmė. Audra tebesibraižė pasieniais, tebestūgavo aštriatvorėje. Adamas, susivyniojęs į antklodę, gulėjo šalia Tomo be kepurės ir batų. Tomas buvo jau nebejaunas. Jo barzdą jau dengė šarma.

— Adamai, — prakalbino jis po valandėlės savo šviesiaplaukį kaimyną.

— Ko reikia?

— Ar aš būtinai turiu joti rytoj į Randalį?

— Senis taip nori.

— Jeigu tikrai gausime pastiprinimų, tuščia jo! Manęs nereikės už liežuvio traukti.

— O dabar užsičiaupk ir pamiegok!

Paryčiais vėjas nurimo. Debesys išsisklaidė, ir žydros dangaus akys pažvelgė į smėlio ir sniego vėpūtiniais padengtą sušalusią žemę.

— Prasideda pavasaris! — pasakė Pitas. Nors jis ir ruošėsi grįžti į išgirtą Misūrio žemę, tačiau buvo prastai nusiteikęs.

Vartai atsivėrė, ir raiteliai, keturi majoro pasiuntiniai, paliko fortą. Perbridę Najobrerą, pasuko į šiaurės rytus.

Džordžas dar nebuvo grįžęs. Apie tai niekas nekalbėjo, tačiau galvojo apie jį visi.