Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Ar baltasis vyras su trumpa nosimi manimi netiki? O Tomas tiki! Ką Tomas matė mano palapinėje, kai buvo pas mane? Septynias bobas! Septynias bobas ir vargšą Bobą. Ir Bobas pabėgo!

Pasieniečiai ėmė kvatotis.

— Tikra teisybė! — patvirtino Tomas. — Toje prakeiktoje giminėje yra per daug našlių ir našlaičių. Nepaliaujamose kovose ir medžioklėse žuvo daug vyrų, todėl palapinėse atsirado daug alkanų burnų. Kai patekau į nelaisvę, turėjau irgi vesti našlę. Laimė, greit pasprukau! Tu, Garbiniuota Galva, taip pat pabėgai nuo savo septynių močiučių, tetų ir dukterėčių. Sveikinu! Vadinasi, dabar tu nebe gudrusis Čapa, o mūsų Bobas.

Bičiuliai, vėl ėmė glėbesčiuotis.

— Grįžkime pagaliau prie reikalo! — nekantravo Pitas, galvodamas apie lažybas. — Klausyk, Bobai, juk tu mėlynųjų komandos kapitonas, tiesa?

— Taip, aš! Aišku, aš!

— Kaip bus? Nugalės tavo komanda?

— Ar reikia, kad nugalėtų?

— Kaip tai „reikia“? Argi žaidžiama ne garbingai?

— Garbingai! Visiškai garbingai!

— O tu žinai, kaip žaidžia raudonieji? Kas jų kapitonas? Pažįsti?

— Aure, stovi! Tas didelis indėnas! Ponkas!

Akys įsmigo į indėną, stovintį netoli priešininko vartų palapinės. Tai buvo aukštas, lieknas vyras, apsirengęs medvilniniais drabužiais, tačiau neskoningai. Ilgi, melsvai juodi plaukai buvo supinti į kasas, o liesas veidas nugrimuotas tokiu storu dažų sluoksniu, jog pro jį visai nebuvo matyti įgimtų bruožų. Už diržo kyšojo revolveris; daugiau ginklų kaip ir neturėjo. Rankoje laikė lazdą, labai panašią į ledo rutulio. Šalimais stovėjo jo komandos žaidėjai.

— Ką tu apie jį manai? — neatstojo Pitas nuo negro.

— Nežinau, bičiuliai, kaip Džekas ponką panorės žaisti. Jei nusiteikęs gerai žaisti, aš pralaimėsiu. Jei blogai — aš įvarysiu kamuolį į jo vartus.

— Gerai nusiteikęs! Blogai nusiteikęs! Blogai nusiteikęs! Gerai nusiteikęs! Nejaugi mes turime mesti burtą dėl to, ant kurios kojos kažkoks indsmenas iššoko iš migio. Argi negalima šitam tipeliui pasakyti, kaip jis turi žaisti?!

Atletiškasis Bobas pakėlė pečius ligi pat ausų.

— Nieks jam negali nurodyti! Ponkas Džekas elgiasi taip, kaip jam patinka. Gal man jo paklausti, kaip bus?

— Judu kapitonai turite tarpusavyje susitarti! — pasiūlė Pitas. — Pelną visi pasidalinsime!

Negras palingavo galva ir parodė baltus it perlas dantis.

— Indėnai visada labai užsispyrę! Bet jūs mano draugai, bandysiu pašnekinti ponką!

Šešių vyrų būrelis nužingsniavo žaidimo aikštės pakraščiu prie kitos komandos.

Ponkas stebėjo besiartinančius. Dešinėje rankoje jis laikė lazdą ir pamažu ją sūpavo. Tamsiai mėlynas grimas slėpė jo veido išraišką. Rankų judesiai, pečių ir galvos laikysena rodė jo pabrėžtą išdidumą ir beveik visišką abejingumą.

— Džekai! — prakalbino indėną Čapa Garbiniuota Galva. — Į tave kreipiasi penki garbingi džentelmenai. Jie ketina statyti už vieną iš mūsų. Jie norėtų šį tą išlošti ir truputėlį pasilinksminti. Paskui keturi iš jų vėl turės joti prie Najobreros. Gal patartum jiems ką nors?

Ponkas liovėsi judinęs lazdą ir akimirksnį sustingo. Pitas žiūrėjo į tamsiai mėlyna spalva nugrimuotą veidą, į šią kaukę, kur nuleistos blakstienos slėpė net akis. Staiga per jo nugarą nuėjo šiurpas, ir jis nejučiomis griebėsi savo amuleto. Tačiau nebuvo laiko svarstyti, kas jį taip išgąsdino, nes indėnas tyliai atsakė:

— Bobas nugalės.

Tardamas paskutinį žodį, jis nusisuko, paliko visus šešis ir ėmė skirstyti savo žaidėjus.

Pasieniečiai buvo apstulbinti.

— Mat, kaip greit išėjo! — pasakė mažasis Jozefas. — Čia, Randalyje, viskas eina kaip per sviestą. Vos saulė spėjo patekėti, mus priėmė leitenantas ir pažadėjo pastiprinimų. Dabar sužinojome, kas laimės! Kokia gi ponkui nauda, kad jis tau, Bobai, leidžia laimėti?

Negras išdidžiai šyptelėjo:

— Ponkas Džekas yra gerai nusiteikęs. Be to, jis Bobo draugas.

— Kieno galva dirba, tas supras!

— Gana! Einam! Dabar turim paskubėti! — šnibžtelėjo Pitas. — Visi tik ir kalba, kad ponkas Džekas nugalės! Jei statysime už Bobą, laimėsim krūvą pinigų. Bobai, tu auksinis žmogus!

Šiuo akimirksniu Pito buka nosis atrodė maloniai. Jis užuodė pinigus.

Visi šeši išsiskirstė mulkinti lažybininkų. Prieš pat prasidedant varžyboms, jie vėl susitiko, sumetė į krūvą visus pinigus, kiek tik turėjo, Lui, kanadietis, buvo išrinktas lažybų kasininku. Bobas įnešė neįtikėtinai didelę sumą.

— Bobai Garbiniuota Galva, kur gavai tiek daug pinigų? — paklausė Tomas nustebęs ir priekaištaudamas. — Ar tik nepradėjai vogti?

— Tomai be skrybėlės ir batų! Aš pardaviau šį tą.

— Greit šito išmokai.

Lui, kanadietis, paėmęs visus lažybų įnašus, nuėjo ne pas bedantį Beną, ant kurio įniršo pasieniečiai, o pas storulį pirklį Džonį su nuslinkusiais plaukais. Kad kiti lažybininkai negalėtų jo pasekti, visą pinigų sumą įmokėjo prieš pat rungtynių pradžią.

Negras nubėgo pas savo komandą, susidedančią iš trisdešimties žmonių. Žaidimas prasidėjo. Kietas mažas sviedinys ėmė skraidyti po veją. Vikrūs ir greiti žaidėjai dūmė pro vienas kitą, pasigrobdami sviedinį tiesiog iš po lazdos. Bobas ir Džekas laikėsi kol kas santūriai, tačiau žinovai jau matė, kokie greiti, vikrūs ir sumanūs šie du žaidėjai. Žiūrovų minia bemat išaugo. Lažybininkai ragino žaidėjus. Kareiviams atėjus, neiškentė ir karininkai; jie ėjo vienas po kito pro didžiuosius forto vartus, norėdami pažiūrėti vis labiau įsiliepsnojančių rungtynių.

Išvydę, kokias šaunias komandas surinko Bobas ir Džekas iš margai pasirėdžiusių, apskurusių ir prasigėrusių, apie fortą besitrinančių indėnų, visi labai nustebo. Pamatę, kaip šauniai žaidžia jų gentainiai, ir raudonodžiai staiga pajuto pasididžiavimą. Iš jų tarpo be jokio nurodymo tuoj pat susidarė tvarkdarių grupė, neleidžianti žiūrovams brautis į žaidimo aikštę.

Pagaliau abiejų komandų kapitonus pagavo azartas, ir jie ėmė žaisti su ugnele.

— Bobai! Bobai!

— Džekai! Džekai!

— Po velnių, tai bent žaidžia! — Lui, kanadietis, buvo sužavėtas. — Man reikėtų įsijungti!

Įmušus pirmuosius tris įvarčius, rezultatas pasidarė 2:1 raudonųjų naudai. Paskui kone dvi valandas abi komandos neįstengė įvaryti sviedinio į palapinę.

Buvo numatyta žaisti iki vakaro. Prieš pietus buvo paskelbta pirmoji ilgesnė pertrauka. Rezultatas liko nepasikeitęs.

Kadangi Džekas, ponkas, tik prasidėjus pertraukai, kažkur dingo, Bobas tapo dėmesio ir smalsumo centru. Nustebusiems žiūrovams ir įsikarščiavusiems lažybininkams jis davė daugybę interviu. Net komendantui ir elegantiškam leitenantui Ročui neatrodė, jog pokalbis su nigeriu žeistų jų orumą. Visur virė diskusijos apie abiejų komandų stiprumą. Bobas, saujomis rinkdamas cigarus ir cigaretes, negailėjo viena kitai prieštaraujančių prognozių apie rungtynių baigtį. Žaidėjai pailsėjo, ir rungtynės vėl turėjo prasidėti; nė minutės nevėluodamas, aikštėje atsirado ir indėnas.

— Rodos, Džekui ir Bobui toks lakstymas vieni niekai! — tarė, degdamas pavydu, vienas dragūnas. — Kad man tokią širdį ir raumenis! Tiesiog pasaka!

Žaidimas darėsi vis aistringesnis. Garsiais šauksmais žiūrovai palydėdavo kiekvieną žaidėjų spurtą, jų apgaulingus judesius. Komendantas lažinosi už Džeką, o leitenantas už Bobą, nes murzins Jozefas išdavė jam paslaptį. Kai po trijų valandų, neįmušus nė vieno įvarčio, vėl buvo paskelbta pertraukėlė, susijaudinę žiūrovai atrodė beveik taip pat pavargę, kaip ir žaidėjai.