Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Raiteliai spustelėjo žirgus. Žema žolė nekliudė lėkti šuoliais. Duslus pasagų bildesys skambėjo raitelių ausyse lyg įprasta prerijų melodija. Aukštai danguje sklandė plėšrūnai paukščiai. Plynos prerijos maudėsi rytmečio šviesoje. Nieko nesimatė: nei žvėries, nei raitelio, nei pėdsakų ant žemės. Po valandos kelio ketvertas stabtelėjo ant kalvos ir apsidairė.

— Matote? Ten kažkas guli! — šūktelėjo Bilis, rodydamas gretimos kalvelės keterą.

Nelaukdamas atsakymo, pats nusliuogė nuo arklio ir pasileido skardžiu žemyn. Užkopęs į kalvą, surado, ką buvo matęs. Žolėje tysojo kniūpsčias lavonas. Pradurta odinės striukės nugara buvo kruvina. Šalia gulėjo skrybėlė. Nuo viršugalvio buvo nuplėštas skalpas, striukėje išrėžtas nugalėtojo ženklas — keturkampis.

Bilis daugiau nesidomėjo nužudytu bičiuliu. Atbėgęs tekinas prie savo arklio ir palydovų, nepratarė nė žodžio; tik ranka nubraižė ore kvadratą.

— Vėl! — Jozefas buvo pritrenktas.

— Taip, vėl! — suniurzgė Bilis. Jam pačiam buvo neramu, todėl dar labiau pyko, kad Jozefas neslepia savo baimės.

— Kvadratas? Ką tai reiškia? — paklausė Pitas. Jis vis dar prastai gaudėsi šiose vietose ir menkai suprato draugų ir priešų įpročius.

— Et, toks ženklas, — sumurmėjo Jozefas. — Jo ženklas.

— Kieno ženklas? — neatlyžo Pitas.

— Užsičiaupk! — subarė jį Bilis. — Nenoriu minėti to vardo. Nuduriant jo tėvą, buvau ir aš, visai galimas daiktas, kad jis ir mane turi galvoje!

— Bilis kalba apie Harį, tą raudonodę kiaulę, žudiką, pasalūną! — sukiauksėjo mažasis murzins Jozefas.

Raiteliai šoko ant arklių ir pasileido lyg vejami šuoliais. Tuo tarpu nebuvo nei laiko, nei progos daugiau šnekučiuotis.

Tačiau po pusiaudienio, kai jie sustojo ir ėmė valgyti, nekurdami laužo, Pitas vėl užmezgė kalbą:

— Kas gi yra tas Haris, kurį tu pavadinai raudonodę kiaule? Metisas?

— Grynų gryniausias dakotas! Tokį vargu ar kada sutikai, poniškai lindėdamas užnugaryje, savo išgirtame Randalio forte.

Nebijok! Esu daug kur buvęs, be to, ir Randalyje tokių tipų pilna. Vadinasi, čia tas Haris jus gnaibo?

— Jis ne tik gnaibo. Matai pats, jam velniškai sekasi.

— Jis tikras šunsnukis ir išdavikas, — įsikišo dabar ir Bilis, lig šiol vengęs apie jį šnekėti. — Anksčiau, tiesiant transkontinentinę magistralę, jis dirbo pas mus žvalgu; paskui bastėsi Juoduosiuose kalnuose ir klastingai žudė aukso ieškotojus, o dabar sugrįžo į savo giminę ir nuodija mums gyvenimą. Dakotai jį vadina Tokei Ito. Tai vėtytas ir mėtytas nusikaltėlis, regėjęs ir šilta, ir šalta. Mūsų majoras to nenori pripažinti. Bet, patikėkit manim, tas Haris Tokei Ito vadovauja savo keliems žmonėms kur kas geriau, negu mums majoras. Dėl to mes ir negalime nieko padaryti.

— Štai kur šuo pakastas! — Pitas patraukė užgesusią pypkę. — Jums tada reikia ne tik pastiprinimų, bet ir jaunesnio, energingesnio karininko.

— Tik jau duokit mums ramybę su savo jaunais karininkais. Matei, kuo pavirto Vorneris? Lavonu! Ne, leitenantų mums gana. Vyrų mums reikia! Gerų pėdsekių ir šaulių! Mūsų turi būti daugiau, negu jų, tik tuomet kas nors išeis. Persvara išperka visas kvailystes.

— Harį reikia sugauti! — pridėjo murzius Jozefas. — Su malonumu gyvam kailį nulupčiau.

— Svajok ir toliau apie tokius malonumus. Niekada tu nepagausi jo gyvo! — piktai šaipėsi Bilis. — Ne tavo nosiai! Nesu matęs, kad sraigė pasivytų žiogą.

Keturi raiteliai vėl leidosi į kelią. Čia ristelę, čia vėl šuoliais lėkė jie žiemryčių link. Oras buvo palankus. Tiesa, vasario pabaigos šaltukas dar graibėsi apie ausis, tačiau audra nebesiautė, skruostų nebečaižė sniegas ir smėlis. Žvėrys taip pat nesipainiojo po kojomis. Nesimatė ir indėnų pėdsakų. Galėjai pagalvoti, kad į prerijas dar neįžengė žmogaus koja. Aplink viešpatavo mirtina tyla. Kai raiteliams nei naktį, nei kitą dieną niekas nepastojo kelio, jie ėmė galvoti, kad joks pavojus jiems negresia, apsupti tylos ir vienatvės, jie prarado bet kokį budrumo jausmą. Jei kas būtų norėjęs dabar juos pasekti, nebūtų turėjęs didelio vargo.

Paskutinę naktį raiteliai tik snustelėjo. Perkirtę du beveik išdžiūvusius upeliūkščius, ėmė taip skubėti, jog, saulei tekant, pasiekė Misūrį ir Randalio fortą. Daugybė pėdsakų, kuriuos čia pamatė, garsai, pasiekę ausis, tarsi vėl sugrąžino juos į gyvenimą. Misūrio kloniuose kalėsi iš po tirpstančio sniego kur kas sultingesnė ir stambesnė žolė, negu smėlėtose prerijose. Raitelius pasitiko šūksniai ir šimtabalsis įvairiausių garsų gaudesys, kuris veržėsi ir iš paties forto, ir iš jo apylinkių. Arkliai ir neraginami paspartino žingsnį.

Nors buvo dar tik pavasario pradžia ir tebespaudė šaltukas, aplink fortą jau būriavosi daugybė žmonių. Tarp jų buvo baltųjų, medžiotojų, žvėrių gaudytojų, pirklių ir šiaip valkatų, bet daugiausia indėnų, atkeliavusių su palapinėmis, moterimis ir vaikais prekiauti žiemą sumedžiotų žvėrių kailiais, kuriems parduoti reikėjo nemažai laiko. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad dauguma indėnų jau beveik civilizuoti; jie dėvėjo prastais kartūniniais marškiniais, ryšėjo margaspalvėmis skarytėmis, gaubėsi pigiomis vilnonėmis palomis ir žvelgė apsinešusiomis akimis. Kai kurie, atrodė, jau spėję iš pat ryto prisisiurbti. Raiteliai, nieko nepaisydami, varė arklius per žmonių knibždėlyną. Kas nenorėjo būti sutryptas, turėjo kuo greičiausiai sprukti šalin.

Pats fortas, kurį pasiekė raiteliai, atrodė daug didesnis, erdvesnis, geriau įtvirtintas, negu Najobreros stotis. Čia jau nebejautei nuolatinio pavojaus atmosferos, kaip kad dykynėje, kur tebeviešpatavo dakotų strėlės, peiliai ir šautuvai. Kiekvienas čia jautėsi saugus, vaikštinėjo kur kam patinka. Raiteliai pasiekė vartus. Sargyba pažino benosį Pitą ir pasiuntinius tuoj pat įleido. Čia juos nustebino išrikiuotos patrankos. Kurjeriai prisistatė į sargybinę ir, nesitikėdami, kad tokį ankstyvą rytą kas nors juos priims, įsitaisė laukti. Tačiau jiems stebėtinai greitai buvo liepta eiti pas leitenantą, pavarde Ročas, ir po kelių minučių jie jau stovėjo šiltai prikūrentame, prabangiai įrengtame kambaryje, kuriame iš karto pasijuto nesmagiai.

Jaunas leitenantas sėdėjo už rašomojo stalo. Paėmęs iš Pito voką, adresuotą Randalio forto komendantui, daug negalvodamas atplėšė ir ėmė skaityti. Pitas, neturėdamas ką veikti, įsispoksojo į karininką. Leitenantas Ročas pasirodė benosiui kur kas artimesnis, negu užsidaręs, nepaprastai stropus majoras Smitas. Skaitydamas raštą, karininkas nerūpestingai atsilošė. Privačiai pasiūta uniforma gulėjo kaip nulieta. Plaukai buvo rūpestingai perskirti ir sutepti pomada, nagai kruopščiai apdailinti. Taigi, šitas leitenantas turėjo tokių silpnybių, kurios galėjo Pitui imponuoti.

Skaitydamas laišką, leitenantas nukorę lūpą.

— Viskas aišku. — Jis vėl sulankstė raštą. — Jums reikia pastiprinimų, amunicijas ir šaunaus karininko. Kur antrasis raštas, adresuotas pulkininkui Džekmanui?

Iš vidinės kišenės Pitas paslaugiai ištraukė keliskart antspauduotą voką ir padavė leitenantui. Šis paėmė jį, pavartė rankose, tačiau atplėšti šįkart neišdrįso.

— Turinys tikriausiai tas pats, — pasakė jis pagaliau. — Šiaip ar taip, aš josiu į Janktoną ir asmeniškai įteiksiu pulkininkui Džekmanui. — Paskui dar pridūrė: — Vadinasi, taip. Po poros dienelių! Visa tai aptarsiu su savo komendantu ir su pulkininku Džekmanu, pats perteikdamas jūsų nuomonę.