Лизелотта Вельскопф-Генрих: Sugrįžimas pas dakotus

Iš vokiečių kalbos vertė

Adomas Druktenis

Sugrįžimas pas Dakotus

Ketvirtoji ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knyga

1 dalis - Harka

2 dalis - Kelias tremtin

3 dalis - Juodųjų kalnų ola

4 dalis - Sugryžimas pas Dakotus

5 dalis - Jaunasis vadas

6 dalis - Anapus Misūrio

Turinys

Išleistuvės

Transkontinentinis geležinkelis

Erelio medžioklė

Išbandymas

Eržilas pelkėje

Saulės auka

Atstumtieji

Blokhauzas

Didžiosios Lokes sūnus

IŠLEISTUVĖS

Buvo rytas, ir Džo Braunas sėdėjo barake savo kambarėlyje. Šį kartą barakas buvo pastatytas gerokai toliau į vakarus, negu prieš trejus metus, ir į statybos aikštelę, kur dirbo čia gyvenantys darbininkai, jau ėjo geležinkelis. Štai ir dabar visi laukė prekinio traukinio — jis atvažiuos ateinančią naktį, o kitą dieną vėl išvažiuos.

Braunas buvo vienas savo kambarėlyje, sėdėjo ant sudedamosios lovos ir rūkė jau trečią cigarą. Savo darbą jis užbaigė, visus planus ir apskaičiavimus perdavė įpėdiniui ir šią paskutinę dieną prerijose, kur ėjo transkontinentinio geležinkelio statyba, nebeturėjo ko veikti. Rytojaus dieną jis išvažiuos prekiniu traukiniu į rytus — gavo pakvietimą atvykti į vyriausiąją statybos valdybą ir ten vadovauti baigiamiesiems geležinkelio tiesimo darbams. O tų darbų ten jo laukė nemažai — ir techninių, ir organizacinių. Geležinkelis buvo tiesiamas vienu metu iš rytų ir vakarų; abi linijos turėjo susijungti Uoliniuose kalnuose, ir kadangi dvi skirtingos bendrovės lenktyniavo, kuri pirmoji pasieks tikslą, tai darbai buvo vykdomi tokiu pašėlusiu tempu, kad kartais atsitikdavo netikėčiausių dalykų. Braunas buvo pakankamai energingas ir patyręs, todėl geležinkelio statybos vadovybė jį dabar ir prisiminė.

Džo dar kartą perskaitė pakvietimo raštą ir vėl įsikišo į kišenę. Jis buvo nepratęs būti be darbo. Viena vienintelė diena pasitaikė, kada jis nebeturi ko veikti, ir štai jau iš pat ryto neranda sau vietos. Savo įpėdiniui jis viską išaiškino, tiesa, būtų labai įdomu sužinoti, ar tas gerai suprato savo pareigas, bet negi dabar eisi ir klausinėsi. Džo tiesiog nežinojo, kaip reikės prastumti tas ne tiek laisvas, kiek dykas valandas. Henrio dabar neprisišaukti. Jis organizuoja šį vakarą Džo Braunui išleistuves. Stovyklos viršininkas Teiloras užsiėmęs. Inžinieriai taip pat turi darbo. Žvalgai išjojo pasitikti prekinio traukinio, kad pakeliui jo neužpultų indėnai. Visi ką nors veikia, tik jis, Džo Braunas, sėdi savo kambarėlyje ir rūko. Džo jautėsi kaip koks kalinys, kuriam neleidžiama dirbti. Paskutiniai metai buvo labai sunkūs, ir tas visiškai ištampė jam nervus. Jis būtų mielai iš, pat labo ryto pasigėręs, jeigu tik kas būtų atnešęs degtinės. Bet, atrodo, ir pardavėja Deizė jį pamiršo. Rytoj jis išvažiuoja, ir jai teks pasiieškoti naujų klientų, kurie negailės arbatpinigių.

Džo Braunas nusispjovė. Daug negalvodamas, jis spjovė tiesiai ant grindų, juk tame kambarėlyje jam beliko permiegoti tik vieną naktį. Ne, tame kambarėlyje jam išvis nebeteks miegoti, juk ateinančią naktį praleis ūždamas su draugais. Paskui kartu su Henriu sės į traukinį, einantį į rytus... į miestą, o mieste yra raštinė, joje — viršininkai, kurie niekada nėra matę laukinių Vakarų... be to, mieste gyvena šeima, kuri Džo vargu ar bepažins...

Braunas dar kartą nusispjovė, paskui atsidarė langą ir pažvelgė laukan. Vėjas nešiojo kieme dulkes, ir Džo žinojo, kad mieste pasiges šio prerijų vėjo ir šių dulkių.

Vis dėlto Deizė jį pamatė ir atspėjo jo norą. Virtuvės lange pasirodė jos veidas, o netrukus, nešina buteliu, prie Brauno kambarėlio lango priėjo ir ji pati. Deizė buvo labai jauna, jos oda riebi, plaukai seniai neplauti, bet akys linksmos, nosis trumpa ir įžūli.

— Jau dabar gersi? — paklausė ji ir, padavusi inžinieriui butelį, paėmė iš jo pinigus, spėjusi permesti juos akimis ir nustatyti, kad Džo šiandien dosnus.

— Atsisveikinimo skausmas, Deize.

— Aš visai ne Deizė. Kam kam, o tau tai tikrai ne. Mano vardas Vikė.

— Vikė tau netinka. Degtinė numalšina atsisveikinimo skausmą... Deize. Atsinešk ir sau taurelę!

— Gerti aš kol kas dar neišmokau, tai senukų darbas. Be to, nežinau, kas yra atsisveikinimo skausmas, ir man nėra reikalo malšinti jo degtine.

— Tavo metų aš irgi buvau toks akiplėša. Kaip eina laikas.

— Jeigu tu ir šiandien vakare trauksi tokią liūdną dainelę, bus visai nuobodu!

Džo patraukė kliuksnį tiesiai iš butelio.

— Šio vakaro nuotaika ne nuo manęs priklausys. Tai bus tik proga visiems pasigerti!

— Gerai, jei tik tuo viskas ir baigsis.

— Kodėl gi turėtų nesibaigti... O ką tu turi galvoje?

— Aš dar neužmiršau, kaip paskutinį kartą jie badėsi peiliais. Negaliu matyti kraujo. Tiesiog bloga darosi. Kai prisimenu, kaip Mekis maurojo, kada peilio geležtė smygsojo jam virš ausies kaip raštininkui pieštukas, tai ir dabar dar vemti verčia.

— Mat, kokia tu jautri! Gal tada važiuojam kartu į miestą?

— Jokiu būdu. Niekados. Mekis...

— Ak, štai kas. Bet aš nemanau, kad šiandien vėl kiltų tokios pjautynės. Mes pradėsime gerti apie pusiaunaktį, kai atvažiuos traukinys. Iki to laiko turime būti blaivūs. O nuo vidurnakčio ligi ryto... tikras pasienio gyventojas dar niekada nėra visiškai nusigėręs! O kai dėl ilgosios Lilės, tai čia viskas aišku — tik vienas mušeika Bilis turi į ją teisę.

— Tikėkimės, kad tuo viskas ir baigsis. Taigi iki vidurnakčio!

Deizė-Vikė šelmiškai sukikeno ir nubėgo atgal į virtuvę. Džo Braunas patraukė porą gurkšnių viskio ir išėjo į lauką pasivaikščioti. Negi tupės visą dieną kambary.

Pasiekęs geležinkelį, jis ilgai stovėjo prie bėgių ir žiūrėjo į rytų pusę, kur geležinkelio tiesimo darbai jau buvo baigti. Taip jam bestovint, staiga pasigirdo arklių kanopų dundėjimas, o netrukus pasirodė ir patys raiteliai — priekyje Džimas, už jo dar trys vyrai, tarp kurių Džo atpažino mušeiką Bilį ir mažiuką purvinais drabužiais žmogelį. Buvo matyti, kad visų arkliai labai pavargę. Raiteliai perkirto geležinkelį ir žingine pasuko stovyklos link. Prijojęs Džo Brauną, Džimas sustojo. Kiti irgi sustabdė arklius.

— Labas rytas, — pasisveikino Rudasis Džimas. — Jau atsikėlei, būsimasis transkontinentinio geležinkelio vyriausiasis inžinieriau?

— Atsikėliau, — atsakė Džo, taikydamasis prie Džimo tono. — Bet visai be reikalo! Vis tiek nėra kas veikti. Skaičiuoti geležinkelio pabėgius, žolės stiebelius prerijose ar lentas kambary — juk tai tas pats galas.

— Norėčiau ir aš kada šitaip neturėti darbo. Bet pamatysi, vėl bus didelė velniava! Aplink pilna užmaskuotų pėdų...

— Negi dakotai sumanė dalyvauti mano išleistuvėse?

Džimas nei iš šio, nei iš to dirbtinai nusijuokė, bet iš tikrųjų tai buvo ne juokas, o pašaipa.

— Galimas daiktas! Turbūt, dakotai mano, kad jie iš tikrųjų čia reikalingi ir tau kažko trūks, jeigu jie nepasirodys. Ar nenori vėl paragauti žuvies iš upelio dakotų krašte?

— Liaukis šitaip juokavęs.

— Iki pasimatymo vidurnaktį! Tikiuosi, ne anksčiau. Noriu išsimiegoti. O, kad traukinys būtų jau čia! Tada galėčiau lengviau atsikvėpti.

Džimas paspaudė savo arklį, kiti nusekė paskui jį, Džo liko vienas prie geležinkelio.

Kiekvienas indėnų užpuolimas — tai ne tik pavojus, bet ir laiko gaišinimas. O gaišti nevalia nė valandos, nes tada konkurentai anksčiau užbaigs savo liniją, ir bendrovė, kuriai dirba Džo, tiek ir tematys pažadėtą premiją. Džo nejučiom ėmė atidžiau žvalgytis ir klausytis, nors šiuo dienos metu to visai ir nereikėjo.