Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Senelė, apie kurią pirma kalbėjo pardavėja, jau buvo čia.

Haris slapčia stebėjo šią indėnę, storą seną moterį, kuri kiauras dienas dirbo virtuvėje ir tokiu būdu prasimaitindavo pati ir išlaikydavo savo anūkę, kurią dabar kaip tik turėjo su savimi atsivedusi. Tai buvo kokių ketverių metų mergaitė. Ji taškėsi sekliame upelio vandenyje, o senoji ženklų kalba kažką kalbėjo, bet tik ne mergaitei, kaip galėjo pagalvoti nieko nenumanantis pašalinis stebėtojas, o Hariui, vadindama jį indėnišku jo vardu — Harka. Ji pranešė jam, kad Karolis Didysis pasikvietė į išleistuves jauną baltaodę virtuvės darbininkę, užsimindamas jai, kad šiąnakt netruksią pavalgyti bei išgerti ir apskritai būsią labai linksma. Tačiau iš vieno kito žodžio senoji supratusi, kad vyrai yra sumanę kažkokį nelabą darbą. Jaunasis indėnas apsidairė aplinkui, bet, įsitikinęs, kad niekas jų nestebi, atsakė senajai moteriškei, — taip pat ženklų kalba: „Tegu Rusvoji Barzda ateina su visais mūsų broliais.“

Senė suprato. Ji pasišaukė mergaitę, liepė jai apsirengti ir, palikusi Harką su arkliu paupy, sugrįžo atgal į stovyklą. Gyveno ji kartu su negrėmis bendrame kambaryje šalia virtuvės. Čionai ir atvedė savo anūkę. Paskui iš senos dėžės, kurioje laikė mantą, išsitraukė sulopytą drobinį vyrišką švarką ir, nešina juo, nuėjo į raštinę, kur buvo sudarinėjami algalapiai. Rusvabarzdis vyriškis — su barzda jis atrodė senesnis, negu iš tikrųjų buvo, — kaip tik šlavė raštinę. Senė paėmė iš jo šluotą ir atrėmė ją į sieną, paskui padėjo ant stalo sulopytą švarką ir pasakė:

— Atsivesk į išleistuves visus savo draugus. Haris ateis.

Vyriškis pasiėmė savo drabužį, padėkojo ir išėjo iš raštinės. Lauke jis užsivilko švarką ir, pasižiūrėjęs į žvaigždes, suprato, kad dar ankstus vakaras, kad turi dar daug laiko, bet ne tam, kad tuščiai bastytųsi, o kad galėtų ramiai viską apgalvoti. Lyg šiaip sau jis nudūlino prie geležinkelio, kaip tik ton vieton, kur turėjo sustoti laukiamasis traukinys, ir sutiko ten vieną traperį, kuris su šautuvu ant peties ėjo sargybą.

— Mes sėsime kartu su Hariu, šiąnakt, per išleistuves, — pasakė jis lyg tarp kitko ir pasiteiravo, ko turėtų atvežti traukinys. Kai kiek tolėliau abu pamatė Rudąjį Džimą, rusvabarzdis nuėjo sau. Džimas kol kas jo dar neatpažino, bet rusvabarzdis ir nesistengė per daug maišytis jam po akių. Prieš trejus metus per vieną geležinkelio darbininkų streiką Rudasis Džimas vos nesuvarė jam kulkos į kaktą. Tada Maklinas buvo atleistas, bet paskui užsiaugino barzdą, kad jo neatpažintų, ir, prisidengęs svetima pavarde, vėl įsidarbino. Raštininkas žiūrėjo į jį kaip į savo tarną ir gerokai išnaudojo, pavesdamas sudarinėti visokiausius sąrašus. Todėl Maklinas gerai žinojo daug tokių dalykų, kurie, stovyklos vadovybės nuomone, jam visiškai neturėjo rūpėti. Iš jo Harka sužinojo, kiek Džimas gauna pinigų apmokėti žvalgų grupei, susidedančiai iš šešių žmonių, ir nuo to laiko Džimas turėjo labiau pakratyti kišenę. Jų pokalbis buvo trumpas ir aiškus, ir už tai Džimas dar labiau neapkentė Harkos.

Kol rusvabarzdis slankiojo po stovyklą, jaunasis indėnas grįžo prie palapinės ir vėl pririšo savo mustangą. Čia jau stovėjo ir ėdė tėvo keršis. Vadinasi, Matotaupa jau sugrįžo iš žvalgybos. Įėjęs į palapinę, Harka rado tėvą bemiegantį. Jis atsisėdo ir ėmė laukti, kol tėvas po trijų valandų pats pabus.

Suluošinta indėnė, išlindusi iš palapinės gilumos, įkūrė ugnį ir pakepino Matotaupai antilopės mėsos.

Šakos tyliai spragsėjo liepsnose, ant iešmo skaniai kvepėjo kepsnys. Matotaupa sėdėjo prie ugnies priešais Harką.

— Ar ką nors radai? — paklausė Matotaupa sūnų dakotų kalba. Jis žinojo, kad moteris palapinėje jo nesupras, nes buvo kilusi iš seminolų.

— Ne, nieko neradau, — atsakė Harka.

— Aš irgi ne. Matyt, dabar jie liausis puldinėję.

Kepsnys buvo skanus. Matotaupa kibo valgyti.

— Buvo atėjęs Henris, — pranešė Harka. — Kvietė mudu į Džo išleistuves, kai tik laimingai atvažiuos traukinys.

— Nueisim.

— Aš negeriu. Jie pradės iš manęs tyčiotis, ir mes susikivirčysime. Ar ne geriau būtų, jeigu likčiau palapinėje?

Matotaupa valgė toliau, bet antilopės mėsa jau atrodė, nebe tokia skani, kaip iš pradžių. Nors Harka labai ramiai ištarė „aš negeriu“, vis dėlto jo tonas suerzino tėvą, nes tuose žodžiuose Matotaupa išgirdo klausimą: „O tu ar gersi?“ Ir nors Harka balsu šito nepasakė, tačiau Matotaupa viską suprato, ir tas uždavė jam širdį.

— Dakotų karys visuomet gerbia šeimininkų papročius, — tarė jis pagaliau. — Be to, negerai, kad tu nepratęs gerti. Užtektų poros taurelių, ir jau būtum po stalu.

Harka nieko neatsakė.

— Prieš tris dienas čia buvo atvykę svetimi žmonės, tu tai žinai, — prašneko Matotaupa jau apie ką kita. — Aš šį tą išmainiau ir šiandien per išleistuves galėsiu pavaišinti mūsų draugus.

Harka tylėjo, bet jo žvilgsnis klausė: „Nejau negali kitaip pasirodyti?“

Matotaupa atsakė į neištartą Harkos klausimą:

— Mūsų tėvai priklausė oglalos grupei, tai buvo žmonės, kurie dosniai dalijo savo turtą. Aš nesu elgeta, kuris visą laiką tik ima, man atrodo, kad ir mano sūnus nenorėtų toks būti.

Harka ir dabar nieko neatsakė.

Pavalgęs Matotaupa vėl atsigulė miegoti. Į žvalgybą jis turėjo eiti tik kitą rytą. O Harkai jau dabar laikas buvo ruoštis kartu su gavo vadovaujama grupe. Atėjus traukiniui, apie vidurnaktį, jis ketino vėl grįžti į stovyklą. Paskui Džo nuspręs, ką jam toliau daryti. Gal iki to laiko inžinierius pats supras, kad vis dėlto geriau būtų, jeigu Harka ir antrą nakties pusę liktų geležinkelio sargyboje.

Harka buvo iš anksto susitaręs su savo trim vyrais, kad naktį jie eis į žvalgybą pėsti. Todėl paliko savo širmį prie palapinės. Traukinio sustojimo vietoje jis susitiko su jaunu prerijų žvalgu ir dviem pauniais. Daug aiškintis nebuvo ko. Visi keturi nebe pirmą kartą drauge ėjo į žvalgybą, žinojo, kokiais signalais palaikyti tarp savęs ryšį bet kuriuo dienos ir nakties metu, be to, iš anksto buvo susipažinę, kokį ruožą šiąnakt reikės saugoti. Nors Harka buvo jauniausias, bet taip savaime išėjo, kad jis tapo jų vadovu. Visi trys pasikliovė Harka, ir jaunasis prerijų žvalgas, kuris oficialiai buvo atsakingas už grupę, perleido visą atsakomybę indėnui.

Ketveriukė jau buvo beišeinanti, bet tuo metu pasirodė Karolis Didysis su Mekiu ir valandėlę juos sulaikė.

— Juk tai jis, — tarė Mekis Karoliui Didžiajam.

Čarlzas atsisuko į Harį.

— Vyruti, argi tu manęs neatpažįsti?

— Atpažįstu, kur neatpažinsi.

— Kaipgi tau sekasi?

— Gerai.

— Vis dar truputėlį neramu čia. Kaip ten Lokės giminė?

— Jokių pėdsakų.

— Jokių pėdsakų? Žiūrėk tu man. Ar jie iš tikrųjų ruošiasi atsitraukti, ar čia kokia jų klasta?

— Labanaktis! — tarė Haris, paliko Karolį Didįjį ir su savo trim žvalgais patraukė šiaurės kryptimi į prerijas.

Karolis Didysis ir Mekis palydėjo žvilgsniu keturis žvalgus, kol jie pasislėpė už kalvos, bet Karolis Didysis vis dar nejudėjo iš vietos. Mekis norėjo jau eiti sau.

— Ko dar stovi? — paklausė šis Čarlzą.

— Ar tu nieko nepastebėjai?

— O ką?

— Kaip staiga nutraukė kalbą tas raudonodis.

— Tie indsmenai visada keistai elgiasi.

— Galėjo juk atsakyti. Bet jis nemėgsta, kai kas teiraujasi apie Lokės giminę. Ar tu šito nepastebėjai?