Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

— Gal ir pastebėjau. Bet man tas nerūpi!

— Vieną gražią dieną tas gali mums visiems taip parūpti, kad geriau ir nereikės.

— Nesuprantu, ką tu nori tuo pasakyti.

— Jis kilęs iš Lokės giminės. Velniai žino, kokius ryšius su ja ir šiandien dar palaiko.

— Tu taip manai?

— Aš nesakau, kad taip iš tikrųjų yra. Bet kai pagalvoju, kaip jie norėjo mus visus nunuodyti... tai jau geriau koks tik nori žvalgas, bet tik ne iš tos giminės!

Mekis nusispjovė.

— Man tie indsmenai išvis nepatinka. Girdėjau, kad ir jie šiąnakt dalyvaus išleistuvėse. Ir kam? Betrūksta tik, kad Džo Braunas pasikviestų dar kokį juoduką!

— Visko gali būti. Mums reikia labiau laikytis išvien.

Abu vėl sugrįžo į stovyklą.

Atėjo vidurnaktis. Pasitikti atvažiuojančio traukinio stotelėn prisirinko neįprastai daug vyrų, moterų ir merginų. Prekiniai traukiniai taip pat dar vaikščiojo nereguliariai. Būdavo, tai audra nuverčia juos nuo bėgių, tai bizonų kaimenė atsigula priešais garvežį, ir daryk ką nedaręs. Arba, žiūrėk, indėnai prisitaikę ima ir išardo bėgius. Mat, jie greit Suprato, kad garvežiai, tie paslaptingieji žvėrys, gali judėti tik bėgių taku, o atsidūrę ant žolės, netgi ant dulkėto bizonų tako, jie yra visiškai bejėgiai.

Traukinys turėjo atvežti ne tik medžiagų, bet ir atlyginimus bei maistą. Todėl visi nekantriai laukė jo pasirodant.

Kai nakties tyloje pasigirdo ratų dundėjimas ir stūmoklių čiuksėjimas, žmonės stotelėje ėmė džiaugsmingai rėkauti, o kai garvežys, pūškuodamas ir švilpdamas, išniro iš už paskutinio posūkio, vyrai ėmė ploti vieni kitiems per pečius ir sau per šonus, nes dabar buvo aišku, kad traukinys sėkmingai pasiekė savo tikslą, vadinasi, ir Džo išleistuves bus galima prideramai atšvęsti.

Garvežio mašinistas įjungė stabdį, ir traukinys sustojo. Krovėjų brigada jau stovėjo pasiruošusi ir tuoj kibo į darbą.

Džo Braunas susitiko Henrį ir stovyklos viršininką Teilorą.

— Vadinasi, paskutinę dieną viskas išėjo taip, kaip ir turi būti, — tarė inžinierius. — Taigi galime pradėti švęsti! Eime!

Netoliese stovėjo dar du kiti inžinieriai, vienas iš jų buvo Džo Brauno įpėdinis. Tie irgi prisijungė prie trejulės, ir grupelė pamažu nužingsniavo pagrindinės aikštės link, kur stovėjo milžiniška palapinė. Ten viskas jau buvo paruošta vaišėms: sustatyti stalai ir suolai, vidury įrengta pakyla, pakviesta kapela su naujuoju smuikininku čigonu. Kai į palapinę įėjo ši gerbiamų žmonių grupė, muzikantai užgrojo tušą, ir nuo visų stalų pasigirdo sveikinimo šūksniai. Palapinė greitai prigužėjo žmonių, ir balsų gaudesys susiliejo į vientisą triukšmą, kuriame sunku buvo išskirti atskirus garsus.

Stalai ir suolai stovėjo ratu palapinės pasieniais. Paskui ėjo tuščias tarpas, savotiškas koridorius, kuriuo galėjo laisvai vaikščioti šalia kits kito trys ar keturi žmonės. Kiti stalai sudarė vidury palapinės didžiulį stačiakampį, per kurį skersai ir išilgai ėjo siauri takai padavėjoms. Inžinierių ir stovyklos viršininko stalas stovėjo paskutinėje šio stačiakampio eilėje, palei pat platųjį koridorių. Priešingoje palapinės pusėje buvo įrengtas bufetas.

Ant stalo, prie kurio turėjo sėdėti Džo Braunas, kažkas uždengė staltiesę ir pamerkė gėlių. Šioje aplinkoje tai atrodė labai keistai, pasakytum, netgi kvailai. Henris apie tai iš anksto nieko nežinojo, bet dabar jis atrodė visiškai ramus, tartum visa tai būtų savaime suprantamas dalykas. Prie garbingųjų asmenų stalo sėdėjo Džo Braunas, jam iš kairės — jo įpėdinis, iš dešinės — stovyklos viršininkas. Jiems už nugarų buvo platus tuščias tarpas, ir padavėjai galėjo patogiai prieiti ir aptarnauti. Kiti inžinieriai, buhalteris, kasininkas, geležinkelio eksploatacijos viršininkas rado korteles su savo pavardėmis ant stalo, kurį Henris buvo jiems rezervavęs. Priėjo Deizė-Vikė ir pasiteiravo, ko ponai pageidautų. Džo užsakė visam stalui.

Kai inžinierius apsidairė, kur sėdės jo seni žygių draugai ir kiti nusipelnę žvalgai bei skautai, tai pamatė, kad jiems padėti du stalai truputį arčiau salės vidurio. Kruvinasis Bilis su savo ilgše Lile jau buvo čia. Netrukus atėjo Karolis Didysis, pasirodė ir Rudasis Džimas, augalotas, pečiuitas, apsirengęs naujais odiniais drabužiais, apsikarstęs visais ginklais, tik be šautuvo. Ir Čarlzas su Biliu turėjo po peilį ir revolverį. Paskui atėjo Matotaupa, lygiai susišukavęs ir naujai susipynęs plaukus; gyvatės oda, juosianti kaktą, buvo susegta ant pakaušio dviem erelio plunksnom, kurias buvęs indėnų vadas retai nešiodavo. Vilkėjo jis labai gražų siuvinėtą švarką, kuris palaidas krito viršum diržo. Siuvinių raštas ir spalvos rodė, kad tie pagražinimai — ne dakotų darbas. Šį švarką Matotaupa pasisiūdino vienoje paunių stovykloje. Tai žinojo tik vienas kitas, o iš baltųjų— niekas. Matotaupa buvo labai aukšto ūgio, šį vakarą jis atrodė pasitempęs, orus ir išdidus, tai galėjai matyti ne tik iš jo drabužių, bet ir iš visos laikysenos. Rudasis Džimas stebėjo indėną ir klausė savęs: kas gi čia jam vėl užėjo? Matotaupa apsidairė kaip koks vadas, priiminėjantis svečius, o ne kaip indėnas, labai nenoromis kviečiamas į panašius pobūvius. Įkandin tėvo tuoj pasirodė ir Harka, ne ką žemesnis už tėvą, tik dėl savo jaunų metų gerokai lieknesnis. Jis buvo be švarko, nes vasariško išvis neturėjo, buvo pasisiūdinęs tik žieminį, be kurio šalčių metu neįmanoma apsieiti. Matotaupa žinojo, kad, taip atkakliai priešindamasis įsitaisyti išeiginį vasarišką švarką, Harka nori parodyti savo panieką baltiesiems.

Nuogas berniuko kūnas buvo gerai įtrintas taukais, slidus kaip gyvatės, jis įsitrynė ne tik eidamas žvalgybon, bet ir po to, ruošdamasis į šias išleistuves. Ant pečių turėjo užsimetęs bizono odos antklodę, išpieštą Lokės giminės karo vado žygių vaizdais, tad niekas negalėjo matyti, kokie ginklai po ja slypi. Jaunasis indėnas pasirinko sau vietą, kad Džo Brauno ir inžinierių stalas būtų už nugaros, o visi skautai — prieš akis. Kadangi daugumas svečių dar nesėdėjo, tai ir Harka nesisėdo, tik stovėjo prie stalo, kad kas neužimtų jo pasirinktos vietos.

Užgrojo muzika. Čigonas, prieidamas prie svečių, sėdinčių arčiau pakylos, čirpino savo smuiką ir dainavo. Vienur kitur jau suskambo juokas, žmonės pradėjo gerti, sveikindami Džo. Tas atsistojęs dėkojo, tačiau kalbos sakyti nesiruošė.

Matotaupa priėjo prie Džo Brauno ir kažką jam pašnibždėjo. Inžinierius greitai pakėlė galvą, nustebęs, nudžiugęs, ir mostelėjo padavėjai, kurios riebi oda jau dabar, dar gerai neprasidėjus vaišėms, buvo išmušta prakaito.

— Deize, — tarė jis, — įsidėmėk pati ir pasakyk savo draugėm: tuodu stalus prieš mus vaišina Topas. Supratai?

Mergina abejodama pakėlė akis į Matotaupą.

— Jeigu tik svečiai prie tų stalų sužinos šitokią naujieną, Topai, tai rytoj iš pat ryto tu gausi tokią sąskaitą, kad už tuos pinigus galėtum nusipirkti visą fermą! Ar tu išgalėsi tiek mokėti?

Indėnas išdidžiai nusijuokė, truputėlį praskleidė odinį kapšiuką ir parodė merginai, kas yra viduje.

— Po šimts... Topai... tu... ir kas galėjo pagalvoti!

Deizė-Vikė visa paraudo, jos akys sublizgo, lyg ji būtų ten pamačiusi kokį stebuklą.

Matotaupa jau dabar padavė jai monetą.

— Tai tau, už darbą, — tarė jis.

Mergina tuoj pat atsidūrė prie nurodytų stalų ir sustojo prie Mekio, sėdinčio šalia Karolio Didžiojo.

— Prašom užsakyti, — tarė ji. — Už visus moka Topas!