Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

— Ir kas tai per dalykas?

— Jis nepasitiki Hariu. Tai sena kvaila istorija, Topas yra man apie tai pasakojęs. Kadaise, sužinojęs, kad ruošiamasi atkeršyti Lokės giminei, kuri, užnuodijusi upelio vandenį, išguldė vos ne visą mūsų ekspedicijos grupę, berniukas nubėgo pas saviškius įspėti savo sesers ar motinos... juk Topas ir Haris kilę iš „Lokės sūnų“ palapinių... Topui jau visam laikui užkirstas kelias ten grįžti; jis yra ištremtas, nes susidraugavo su manim... bet jis bijo, kad Haris jo nepamestų ir nesugrįžtų į savo giminę...

— Ir neišduotų mūsų? Kaip tik apie tai aš jau seniai galvojau!

— Jei tik kas mestų jam įtarimą, tuoj pat viskas būtų aišku.

— Bet kas gi tai padarys? — paklausė Karolis Didysis.

— Tik tai ne kuris nors iš mūsų! — sušuko Bilis.

— Žinoma, ne iš mūsų, — pritarė Džimas. — Koks nors niekuo dėtas žmogelis.

— Gal Mėkis? — pasiūlė Bilis.

— Jeigu tik jis nebijos, — suabejojo Džimas. — Tavo peilis už ausies, Bili, jam labai netiko.

— Užtat dabar žino, koks aš stiprus. O be to, jis kvailas.

— Taip, kvailumo tai jis kvailas. Todėl nereikia, kad viską žinotų. Užtenka, kad girtas patvirtintų, jog Haris turi slaptų ryšių su Lok ės gimine...

— Hm! Neblogai. O gal iš tikrųjų taip yra. Tarp kitko, vienas klausimas: kam tu pasakojai Džo tokius baisius dalykus apie užmaskuotus pėdsakus? Juk mes nieko neaptikome, ničnieko! Nė mažiausio įtartino ženklo!

— Dėl to ir neradome, kad jie užmaskuoti.

— Neplepėk nesąmonių. Sakyk, ko tu tuo sieki?

— Tai tu vis dar nesupranti?

— Jau, atrodo, pradedu susigaudyti.

— Pagaliau!

— Ką darys Haris, jeigu Mekis apkaltins jį išdavyste?

— Tai pataikys Hariui į pačią jautriausią vietą. Ir jis iškart paleis kulką arba smeigs peiliu — nelygu kokia bus situacija. Ir tada mes šoksime keršyti už nužudytą Mekį.

— Vadinasi, mes turime būti keliese, o Harį reikia jau iš anksto atskirti nuo draugų.

— Tai ir yra svarbiausia. Kai mes jį sudorosime, draugai nedrįs nė pajudėti. Jie palaiko Harį tik todėl, kad tai jiems paranku. O kokia gi nauda iš lavono?

— Tu nepažįsti visų jo draugų.

— Žinoma, ne, užtat mes savo tarpe visus pažįstame. Bus aštuoni ar dešimt vyrų, ir gana.

— O jeigu jis išliks gyvas?

— Mes liepsime jį suimti kaip žudiką ir rytoj traukiniu pasiųsime į miestą teisman. Su indsmenais ten niekas per daug nesiterlioja, o kalėjime indėnas neištvers nė dvejų metų.

Bilis dar kliuktelėjo degtinės.

— Na, užteks gerti, — tarė Džimas. — Paskui dar prišnekėsi ko nereikia.

— Iki vidurnakčio užteks, prisiekiu savo dvidešimt šešiom laimėtom kovom. Šiandien gal jau bus dvidešimt septintoji!

— Laikas būtų! Šitaip ilgai nieko doro nenuveikei. Na, bet gana plepėti. Patys žinote, ką reikia daryti.

Džimas išgrūdo abu savo svečius, nusiavė batus, norėdamas šiek tiek pravėdinti kojas, ir išsitiesė lovoje.

Kol Rudasis Džimas miegojo, Bilis nusivedė Karolį Didįjį į didžiulę palapinę, kurioje buvo sukrautos statinės ir dėžės su maistu. Viename tuščiame kampe buvo įsikūręs Bilis Ir dar du vyrai. Kampas buvo atitvertas dėžėmis ir statinėmis, kad į jį taip lengvai nepatektų koks nepageidaujamas svečias, vidus užverstas antklodėmis, degtinės buteliais, alaus bokalais, mėsos puodais ir kitokiais griozdais.

— Žiurkėno lizdas! — nusišaipė Čarlzas.

— Ne, lapės ola. Nusnūsiu porą valandų. O ką tu žadi veikti?

— Nė pats dar nežinau. Ką galima šiame krašte prasimanyti, turint porą valandų laiko?

— Pabūk kartu su Džo. Ar tu jau matei jį?

— Ne. Šiandien jis dar nepasipainiojo man po kojomis.

— Tai nueik pas jį. Jis visada turi cigarų.

— Galiu ir nueiti. Saldžių sapnų!

Karolis Didysis dar kartą atidžiai nužvelgė palapinę su maisto produktais ir nubindzino per stovyklą, kur gyvenimas virte virė. Jau iš tolo jis pamatė Džo, vis dar tebestovintį prie geležinkelio. Apie vidurdienį vėjas aprimo, dulkės nusėdo, bet dangus tebebuvo apniukęs. Padūmavęs oras išsisklaidė po apylinkės, ir Uolinių kalnų grandinė tolumoj atrodė veikiau panaši į rūko draiskanas, negu į tvirtas uolas.

Ilgšis su riestais ūsais beveik minutę išstovėjo šalia inžinieriaus, kol tas jį pagaliau pastebėjo. Džo Braunas buvo visiškai paskendęs savo mintyse.

— Ak... tai tu! — tarė jis ir nužvelgė Čarlzą nuo galvos ligi kojų — nelabai draugiškai, bet ir nepriešiškai. Karolio Didžiojo kaip žmogaus inžinierius visiškai nevertino, tačiau, šiaip ar taip, jis suvaidino tam tikrą vaidmenį šiame pavojingame žaidime, kurio sėkminga baigtis jau visai čia pat, todėl, tai prisiminęs, Džo pasveikino žvalgą — kaip kokį kažkada naudingą baldą, netikėtai vėl aptiktą sendaikčių sandėliuke.

— Reikia ir man pažiūrėti, kaip čia baigsis tas mūsų kadaise bendrai pradėtas darbas, — meilydamasis tarė Karolis Didysis.

Džo Braunui tas nepatiko, bet vis dėlto jis pavaišino Čarlzą cigaru.

— Taip, taip, — išsiblaškęs atsakė inžinierius. — Tikėkimės, kad paskutiniais metais viskas greičiau eis.

— Jūs rytoj išvažiuojat?

— Taip, traukiniu.

— Šiąnakt bus išleistuvės? — pasiteiravo Čarlzas, nors ir pats viską žinojo.

— Tu irgi būtinai ateik, Karoli Didysis.

— Tiesą sakant, mes keturiese turėtume sėdėti kartu: jūs, Henris, Bilis ir aš — ne nuogi, kaip anąkart, bet kaip tie keturi... nagi tie keturi...

— Kurie negėrė nuodingo vandens. Tai tu prieik prie mūsų stalo! Topas, kuris paskui surado mus keturis, irgi turėtų būti drauge.

— Girdėjau, Topo vaikis vėl čia?

— Jau seniai juodu vėl kartu. Ir jį paimsime. Dar kartą prisiminsim senus laikus!

— Nors jie ir nekokie buvo.

Džo nenorom nusišypsojo.

Iš prerijų vėl atšuoliavo raitelių būrys — antroji žvalgų grupė, vadovaujama jauno indėno. Karolis Didysis įsmeigė akis į jaunuolį. Jis vos begalėjo jį atpažinti. Haris buvo ne tik išaugęs— per paskutinius ketverius metus jis labai pasikeitė.

Džo pašaukė indėną, ir šis su savo širmiu prijojo prie inžinieriaus, o jo palydovai tuoj pat išsisklaidė tarp palapinių ir lentinių pašiūrių. Jeigu Karolis Didysis tikėjosi, kad Maris ji pasveikins, tai labai apsiriko. Jaunasis indėnas žiūrėjo tik į Džo, laukdamas kokios pastabos ar klausimo, nors, tiesą sakant, ir jam per daug nesimeilino — stovėjo ramus, abejingas.

— Rytoj aš išvažiuoju, Hari, tu tai žinai, — tarė Džo. — Kai tik šiąnakt ateis traukinys, mes atšvęsime mano išleistuves. Kviečiu į jas ir tave su tėvu.

— Aš būsiu visą naktį žvalgyboje.

— Ar pavyko išaiškinti tuos įtartinus pėdsakus?

Indėnas ne iš karto atsakė, ir tas rodė, kad inžinieriaus klausimas jį nustebino.

— Aš nemačiau jokių įtartinų pėdsakų, — tarė jis pagaliau.

Dabar jau Džo nustebo. Jis irgi valandėlę patylėjo, o paskui atsakė:

— Juo geriau. Tai pasistenk šiąnakt ištrūkti, bent porai valandų. Aš tavęs lauksiu.

— Jei galėsiu, ateisiu, — pasakė jaunasis indėnas ir nujojo sau.

Džo ir Karolis Didysis nulydėjo jį akimis.

— Pakalbėkit su seniu, — patarė Čarlzas. — Jis atsives jį.

Džo Braunas nepatenkintas mostelėjo ranka, — atseit, nėra ko čia manęs mokyti. Stovykloje jis buvo didžiausias visų žvalgų viršininkas, nes turėjo didelę patirtį prerijose. Šiąnakt Džo norėjo taip išdėstyti jėgas, kad porai trejetai valandų galėtų suburti aplink save senuosius prerijų vilkus.