Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

— Keista, — tik sumurmėjo sau panosėje. — Vienas fantazuoja apie kažkokią didelę kiaulystę, o kitas sakosi išvis ničnieko nematęs.

— Iš tikrųjų keista, — patvirtino Čarlzas.

Džo norėjo atsikratyti Karolio Didžiojo. Todėl paliko jį prie geležinkelio ir sugrįžo į savo kambarį: Ten jis rado Henrį.

Jaunasis inžinierius tiesiog nesitvėrė savo kailyje iš nekantrumo.

— Na ir puiku bus šiąnakt, Džo! Aš atstačiau smuikininką, kuris visada čirpina lyg miegodamas. Sandėlyje aptikau čigoną— ir dar kokį čigoną, Džo! Na, tas tai pagros! Vaišės jau ruošiamos. Dalį išlaidų ūkvedys nurašys. O rytoj pieš galų gale paliksime šią nusibodusią stepę. Kaip aš džiaugiuosi!

Džo nusišypsojo — taip maloniai, kiek tik leido jo surukęs kaip naginė veidas.

— Svarbu, kad kažkas džiaugiasi, o savo ruožą mes spėsim užbaigti. Ir premija kitais metais bus mūsų!

— Turi būti, Džo. O dabar atleisk! Aš baisiai neturiu laiko. Tik viena dar pasakyk: su kuo tu norėtum sėdėti prie vieno stalo?

— Su kuo nors iš viršininkų, to juk neįmanoma išvengti. Be to, norėčiau, kad su mumis būtų ir senieji prerijų draugai, kurie dar nepamiršo, kaip mums kadaise klojosi.

— Vadinasi... vadinasi... Hm! Žinai, ko ko; o jau mušeikos Bilio tai aš nepageidauju prie savo stalo. Tomo jau nebėra...

— Irgi teisybė. Sustumk du stalus į krūvą. Mes ir viršininkai susėsime prie vieno stalo, o senieji žygio draugai — prie kito.

— Topas irgi?

— Topas ir Haris.

— Haris vėl nesutiks. Jis nekenčia baltųjų.

— Ak tas užsispyrėlis, kadaise jis išgelbėjo man gyvybę...

— Jis... tau?..

— Et, sena kvaila istorija.

Džo nežinojo, kad kalba tais pačiais žodžiais, kaip neseniai Rudasis Džimas. Jis valandėlę patylėjo, bet paskui nusprendė daugiau išsipasakoti.

— Tai atsitiko per baudžiamąją ekspediciją prieš Lokės giminę. Hario jaunesnysis brolis, gyvenęs indėnų stovykloje, dar beveik vaikas, šoko ant manęs su peiliu... aš šito nesitikčiau... bet Haris paskutinę akimirką parbloškė jį... turbūt, tą padaryti jį privertė tėvo žvilgsnis... Na, bet gana šitų kalbų! — Pamatęs jaunojo Henrio sutrikusiame veide nepasitikėjimą, Džo nutilo. — Haris turi šį vakarą ateiti, — tik tiek tepridūrė jis. — Perduok jam nuo manęs linkėjimų ir pasakyk, kad dalyvavimas išleistuvėse taip pat įeina į jo tarnybines pareigas.

— Gerai, jei taip, tai aš jau žinosiu, ką daryti.

Henris, dorai nesusigaudydamas, ką reiškia šitokios Džo kalbos, išėjo, prieš tai pasiėmęs nusiraminimui cigarą iš Džo atsargų.

Visų pirma jis dar kartą užbėgo į baraką, kur buvo virtuvė. Savimi pasitikintis virėjas čia tvarkė puodus ir virtuvės darbininkes, tarp kurių buvo trys negrės ir viena sena indėnė. Čia jis sutiko Karolį Didįjį, kuris kalbėjosi su viena baltąja virtuvės mergina ir nė nemanė greitai baigti, nors virėjas ir dėbčiojo į jį piktu žvilgsniu.

— Na, gerai, gerai, — pagaliau sušuko mergina, — o dabar mauk iš čia!

Karolis Didysis patenkintas pasiraitę ūsus, linktelėjo Henriui kaip senam pažįstamam ir išdidžiai išėjo iš virtuvės.

Henris dar kartą pasiteiravo virėją, ar jis iš stovyklos vyresnybės gavo viską, ko norėjo, paskui nuėjo prie indėnų palapinės stovyklos pakrašty, kur gyveno Topas ir Haris.

Įsmukęs pro palapinės angą, jis akis į akį susidūrė su Harka, kuris iki šiol, matyt, gulėjo ant bizono odos, bet dabar pasitiko ir pasveikino svečią jau stovėdamas. Henris, dvidešimt penkerių metų amžiaus, buvo visa galva žemesnis už augalotą septyniolikmetį indėną. Jaunasis inžinierius per daug nesidomėjo žvalgu. Retkarčiais atnešdavo jam kokią knygą, jeigu Haris panorėdavo pasimokyti skaityti, kartais parūpindavo žemėlapių mainais už kailius. Bet tai buvo daugiau dalykiniai ryšiai. Dabar, paskutinę dieną prerijose, Henris kiek atidžiau įsižiūrėjo į indėną. Iš pažiūros šis vyriokas nebuvo panašus į jauną žmogų. Liesame veide labai krito į akis aukšta kakta, lenkta nosis ir išsišovę skruostikauliai. Blakstienos visada buvo užmerktos, paliktas tik plyšelis, kad matytų, kas dedasi aplink, bet kitas negalėtų pastebėti jų išraiškos. Henris jautėsi nei šiaip, nei taip prieš tą jaunuolį. Būdamas ne perdaug geros galvos, jis nežinojo, kaip suprasti tas prieštaringiausias kalbas ir paskalas: „geriausias žvalgas“ ir „išdavikas“, „gyvybės išgelbėtojas“ ir „brolžudys“; jis nemokėjo surasti bendros kalbos su Hariu.

— Džo Braunas kviečia tave ir tavo tėvą šiąnakt į išleistuves. Dalyvavimas iškilmėse įeina į jūsų tarnybines pareigas, — pasakė jis griežtoku tonu.

Indėnas per daug nekreipė dėmesio į šitokį jo toną. Jis atsakė trumpai ir aiškiai:

— Eidamas tarnybines pareigas, aš negeriu. Ir apskritai negeriu. Vadinasi, jeigu ateisiu, kils nesusipratimų, na, bet jeigu Džo Braunas to pageidauja, aš būsiu išleistuvėse — tik jeigu to panorės ir mano tėvas.

— O kada grįš Topas?

— Vakare.

— Gerai! Mes laukiame jūsų, kai tiktai traukinys laimingai pasieks stotį.

Henris išeidamas pasijuto daug lengviau, negu įeidamas. Ir ne tik dėl to, kad nejautė prielankumo Hariui, — palapinės gilumoj jis pastebėjo sėdinčią būtybę, kurios išvaizda jį tiesiog sukrėtė. Atrodo, tai būta indėnės. Senos ar jaunos, sunku pasakyti. Jos veidas buvo tiesiog nepanašus į žmogaus. Ausys ir nosis nupjauta, senos žaizdos negražiai surandėjusios. Ji sėdėjo palapinės gilumoj kaip kokia medinė statula, uždengta juoda medvilnine skepeta. Išėjęs iš palapinės, inžinierius nejučiom nusipurtė.

Haris taip pat džiaugėsi, kad išsinešdino tas neprašytas svečias. Jaunasis indėnas daugiau nesigulė, tik sėdėjo ant bizono odos ir galvojo.

Galutinai apsisprendęs, jis išėjo iš palapinės ir patraukė į parduotuvę. Parduotuvė buvo paprasčiausias kioskas, įrengtas viename barake su užstumiamu langeliu. Prekės čia buvo pardavinėjamos komisiniais pagrindais, labai brangios. Kadangi kitos krautuvės nebuvo, pirkėjų vis tiek netrūko. Haris kantriai palaukė, kol apsirūpino prekėmis visi, net tie, kurie atėjo po jo, o paskui paprašė tabako pypkei, — tiek, kiek paprastai pirkdavo, — ir užmokėjo mažytį pinigėlį, išėmęs jį iš indėniškais raštais išsiuvinėto odinio kapšelio. Pinigų kapšelis iš vidaus buvo pusiau žalias, pusiau raudonas.

Indėnas laikė atidarą kapšelį, kad pardavėja matytų jo žaliąją pusę. Tai buvo nebylus klausimas, ir pardavėja, pusiau indėnė, jauna, juodaplaukė, rudaodė, parodė eilę baltų dantų, nusijuokė ir dakotų kalba pasakė:

— Senelė labai budriai seka. Vakare ji eis su anūke atsinešti vandens.

— Ak, tai dėl pasimatymo tariatės? — išgirdo Haris už nugaros klausimą ir tuoj pat pažino Mekio balsą.

— O ką? Gal tu norėjai paskirti jai pasimatymą? — savo ruožtu paklausė jis.

— Ne, ne, maišyto kraujo moterys man nepatinka. Džiaugiuosi tik, kad tu pagaliau užkibai.

Jaunasis indėnas ironiškai nusišypsojo, bet taip, kad pašnekovas šito nepastebėtų, ir nuėjo sau.

Jis nunešė tabaką į palapinę, atidavė jį suluošintai indėnei, kad pasaugotų, išrūkė pypkę ir vėl atsigulė miegoti. Ligi vakaro dar buvo daug laiko.

Prabudo Jau temstant ir susirūpino arkliu, kuris buvo pririštas lauke. Atrišo jį ir nujojo pagirdyti upelyje, kuriame dar šiek tiek sruveno vandens, — bet per daug nuo stovyklos nenutolo, sustojo per tokį atstumą, kad girdėtų balsų erzelynę, indų barškėjimą virtuvėje ir palapinėje, kur buvo laikomos maisto atsargos, užuostų kvapus, sklindančius iš didelių katilų, verdančių visiems tą patį srėbalą, justų suskretusių drabužių ir žmonių kūnų tvaiką. Dvelkė vakaro vėjas; vakaruose virš violetine skraiste apsigaubusių kalnų dar spindėjo šviesus žaros ruožas. Danguje sužibo pirmosios žvaigždės.