Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Iš vokiečių kalbos vertė

Adomas Druktenis

Anapus Misūrio

Šeštoji ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knyga

1 dalis - Harka

2 dalis - Kelias tremtin

3 dalis - Juodųjų kalnų ola

4 dalis - Sugryžimas pas Dakotus

5 dalis - Jaunasis vadas

6 dalis - Anapus Misūrio

BELAISVIS

Kalėdos ir saulės grąža jau praėjo. Dienos buvo ilgesnės negu naktys, bet šalčiai, gana vėlai spustelėję, vis dar nenorėjo trauktis, ir atšiaurių prerijų gyventojai dar tikėjosi sulauksią nemažai sniego. Blokhauzo stotyje prie Najobreros buvo tuščia ir nyku. Pitas, apsitūlojęs kailiniais, ėjo sargybą bokšte. Apačioje plytėjo banguotos prerijos, čia smėlėtos, čia apaugusios žema žole, šalimais tekėjo nusekusi upė pavasario ir rudens potvynių išgraužtais krantais, bet Pitas viso to beveik nė nematė, tik spoksojo įsmeigęs akis į tolį, kur sūkuriavo smėlio kruopelytės ir sniego kristaliukai. Taip bežiūrėdamas staiga prisiminė dieną, kai pirmą kartą atjojo į šį atramos punktą prerijose. Ir tada pagal kalendorių jau buvo pavasaris, bet ir tada dar siautėjo pūgos. Dabar Pitas prisipažino sau, kad per praėjusius metus ir Randalio forte prie Misūrio, ir čia, prie Najobreros, jis patyrė daugiau blogo negu gero. Todėl norėjo kuo greičiau mesti darbą čia ir persikelti į naujojo dakotų rezervato agentūrą. Gal ten pavyks geriau įsikurti. Rudoji Lapė, tas šilto ir šalto matęs sukčius, lyg ir kalbėjo, kad ten būsiąs visai kitas gyvenimas.

Tuo metu, kai Benosis Pitas ėjo sargybą, saugodamas jau kuris laikas niekieno nebeužpuldinėjamą blokhauzą, komendanto kambaryje sėdėjo kapitonas Antonis Ročas, taipogi paskendęs panašiose mintyse. Jis irgi troško kuo greičiau palikti Najobrerą; manydamas, jog puikiai įvykdė savo pareigas kare su indėnais, tikėjosi, kad vyresnybė perkels jį į kokią nors gerą įgulą toliau nuo šių vietų.

Antonis Ročas kaip paprastai vilkėjo gražiai gulinčią, švarutėlę uniformą. Jo veidas buvo lygus, nagai gerai prižiūrėti. Kapitonas atsilošė ir dar kartą pasidžiaugė, kad krėslas, kurį pasidirbdino, puikiai tinka jo figūrai. Dešinėje rankoje jis laikė atverstą užrašų knygutę, kairiąja išsiėmė iš burnos cigaretę ir pasilenkęs užspaudė ją peleninėje; paskui pasičiupo pieštuką, tačiau tas pasirodė jam pernelyg bukas, todėl padėjo į šalį ir susirado kitą.

Kapitonas jau buvo berašąs į knygutę naujas pastabas, bet tuo metu viesulas sudrebino aštriatvorę ir medinių pastatų sienas. Sutirtėjo lango stiklai. Ročas metė į langą piktą žvilgsnį ir su pieštuku bei užrašų knygute rankoje ėmė rikiuoti savo mintis.

„1877 metai. Balandžio dvidešimt pirmoji.

Pagaliau galime pasidžiaugti pergale. Priešiškai nusiteikę dakotai visiškai sumušti ir suvaryti į rezervatą“.

Įsigilinęs į savo mintis, Ročas išbraukė knygutėje vieną vietą — išbraukė tiesiu, gerai apskaičiuotu brūkšniu — ir vėl pridėjo pieštuką.

„Antrą išbrauksime Samuelį Smitą, garbingąjį ir sąžiningąjį majorą, kuris dar mėgino užstoti tas raudonodes kiaules. Jis mirė ir galutinai užleido man savo vietą. Kelti jam bylą jau nebėra reikalo“.

Antonis užbraukė antrą brūkšnį, pamažu, žiauriai, su pasimėgavimu. Jis dar gerai prisiminė, kaip velionis majoras peršovė jam dešinę ranką — dar ir šiandien tebėra randas. Ir štai dabar ši ranka gali išbraukti Samuelio Smito vardą. Pieštukas vėl palietė popierių.

„Trečią išbrauksime Ketę Smit, majoro dukterį, buvusią mano sužadėtinę, buvusią malūnų savininkės ir našlės Betės Džonson turtų paveldėtoją, šiandien nebeturinčią jokių teisių į turtą, mano atstumtą, apskritai visiškai nebereikalingą. Artimiausia proga ji bus išsiųsta atgal prie Misūrio...“ Ročas nubraukė nerūpestingą, ne visai tiesų brūkšnį.

„Ketvirtą...“

Antonis Ročas nespėjo baigti minties.

Kažkas atidarė laukujės komendanto kambario duris. Įsiveržęs vėjo gūsis išžarstė iš peleninės cigaretės pelenus ir sušiaušė pomada suteptus kapitono plaukus. Stambus vyriškis, nuo galvos iki kojų apsirengęs odiniais drabužiais, įėjo į kambarį ir, įveikęs vėjo pasipriešinimą, šiaip taip vėl uždarė duris. Trankiais žingsniais jis priėjo prie rašomojo stalo ir nė nepasisveikinęs numetė Ročui ant stalo portfelį su skubiu paštu. Paskui sudribo ant suolo pasienyje, ištiesė kojas ir išsitraukė pypkę.

Kapitonui Ročui pašoko pyktis. Tačiau jis susitvardė, santūriai nupūtė nuo stalo pelenus ir, įbedęs akis į savo knygutę, vėl ėmė kalbėtis su savimi, tik dabar jau balsu, tartum to kito čia nė nebūtų.

— Ketvirtą išbrauksime tą belaisvį indsmeną! — Ir parodė pieštuku į dangtį grindyse. — Tas tipas ten apačioj paskelbė bado streiką ir jau visa savaitė nieko neima į burną.

Žmogus odiniais drabužiais užsidegė pypkę ir ėmė ją sūpuoti, nukoręs dešiniajame lūpų kamputyje, paskui susigavo musę, sutraiškė ją ir stipriu smakru kinktelėjo Ročui, kad tas liautųsi šnekėjęs, verčiau atplėštų laiškus.

Antonis Ročas, pats nežinodamas kodėl, paklausė to raginimo. Jis atsegė portfelį, pasiėmė nuo stalo peilį popieriui pjaustyti, labai rūpestingai atplėšė vokus ir išėmė laiškus. Atidžiai juos perskaitęs, suraukė nosį, vieną laišką ištiesė ant ąžuolinio stalo, o kitus vėl sulankstė. Jo blyškūs skruostai paraudo.

— Įsakymas paleisti! — sušnypštė Ročas, pabrėždamas paskutinį žodį.

Vyriškis odiniais drabužiais nykščiu parodė į rūsio dangtį.

— Paleisti? Ar tik ne tą, iš rūsio?!

Antonis Ročas piktai šyptelėjo.

— Ir šitą laišką man atneša ne kas kitas, o Rudoji Lapė!

Žmogus odiniais drabužiais pašoko nuo suolo, priėjo prie Ročo ir išspjovė pypkę ant ąžuolinio, gaisro kiek apdeginto stalo.

— Jeigu būčiau žinojęs, kas ten parašyta! Prakeikti skystapročiai, bukagalviai! Šitą... — jis vėl parodė nykščiu į rūsio dangtį, — ...šitą... paleisti?!

Ročas įsikando naują cigaretę. Jis buvo labai susinervinęs, ir jam tik iš trečio karto pavyko ją užsidegti.

— Juk tu Rudoji Lapė! Ko dabar klyki kaip žinduklis!

Bet Rudoji Lapė nesiliovė plyšojęs.

— Kvaili per visą pilvą tie miesto ponai! Sėdi prie savo rašomųjų stalų ir nežino, ką daro! Kas jau kas, o aš pažįstu prerijas ir tą vaikėzą ten, apačioje: nuo jo kulkos ir peilio niekur nepasislėpsi, tai medžiotojo instinktas, vado išdidumas ir kerštas, kerštas viename asmenyje!

Rudoji Lapė trenkė koja į grindis.

Su pasitenkinimu žiūrėdamas, kaip siunta Rudoji Lapė, Antonis Ročas kiek apsiramino. Jis prabilo lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį:

— Tai tu nudaigojai jo senį, ne aš.

— Tačiau tu, Antoni Ročai, liepei jį suimti, kai atjojo su mumis tartis. Jeigu tas vaikėzas dar kartą išeis į laisvę, naktimis tau sapnuosis ilgas jo peilis, Antoni!

Ročas sukluso.

— Užtektinai turėjai laiko padaryti jam galą! — Jis nukrėtė pelenus ir vėl susitvardė. — Įsakymas yra įsakymas... aš jį įvykdysiu. Visa kita... tavo reikalas.

— Deja, ne tik mano, bet ir jo. — Rudoji Lapė vėl pamėgino sugauti musę, tačiau ši paspruko. — Pažiūrėsim. Viena aišku, Antoni Ročai: tu neleisi, kad tas vaikėzas gyvas išeitų iš rūsio. Supratai?

Rudoji Lapė vėl pasiėmė pypkę.

Ročas kiek virpančiais pirštais sukiojo pieštuką.

— Elkis kaip pridera, prerijų vilke. Aš dar esu kapitonas, o tu — niekas. Mūsų pokalbis baigtas. O dabar pašauk Tobiją.