Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Rudoji Lapė nepatenkintas papūtė lūpas.

— Gerai, bet žinok, paskutinį kartą mane siuntinėji! Karas su indėnais baigėsi, ir aš metu žvalgo darbą. Rezervate reikalingas geras vertėjas, kuris mokėtų dakotų kalba susišnekėti su Šėlstančiu Žirgu ir jo žmonėmis, o jeigu kada reikės, galėtų pašaudyti. Aš išeinu ir pasiimu su savimi Benosį Pitą. Lik sveikas, Antoni, lindėk savo būdoje, apsuptoje aštriatvore!

Rudoji Lapė iškratė pypkės pelenus tiesiai ant stalo. Jo rudi plaukai ant sprando pasišiaušė kaip įerzinto šuns. Jis išėjo iš kambario ir užtrenkė duris.

Ročas vėl liko vienas. Jis atsistojo ir ėmė vaikštinėti po kambarį. Jį nervino netvarkingai pažerti ant stalo pypkės pelenai. Tačiau paimti ir nupūsti šitokią krūvą neleido orumas. Ak tas įžūlus niekšas! Ir dar šitas nelemtas laiškas! Apskritai neaišku, kaip buvo galima rašyti tokį laišką! Ročas pasikliovė savo vyresnybės palankumu; jis tikėjosi ir toliau greitai kilti karjeros laiptais.

Kapitonas sugrįžo prie stalo, išskleidė kitus du laiškus, kuriuos prieš tai buvo sulankstęs, ir paėmęs vieną už kampo, ėmė tąsyti lyg kokią negyvą pelę už uodegos.

Apie paaukštinimą šiame laiške nebuvo nė žodžio, perkeliamas tik į agentūrą... „svarbesni uždaviniai“... vėl į tas prasmirdusias prerijas pas prakeiktus indėnus!..

Ročas įkišo abu laiškus į voką. Reikės gerai išsiaiškinti, kaip čia iš tikrųjų yra. Trečias laiškas buvo ne iš Vašingtono ir rašytas ne tiesioginių kapitono viršininkų, o Randalio forto komendanto, kuris norėjo atkreipti Ročo dėmesį į kažkokio pono Moriso intrigas. Gal vis dėlto, aiškiau informavus atitinkamas įstaigas, dar galima būtų šiek tiek pakeisti tuos gana netikėtus ir nemalonius įsakymus bei nutarimus.

Bet kodėl neateina Tobijas?

Antonis Ročas paskambino varpeliu, stovinčiu ant apanglėjusio stalo nuo tų laikų, kai komendantas buvo Smitas. Varpelis nenukentėjo nei per kovas, nei per gaisrą, liko toks pat dailus ir tvirtas kaip pats kapitonas, ir kiekvienoje rankoje skambėjo pageidaujamu tonu.

Įėjo Tobijas. Šis indėnų žvalgas, kapitono akimis žiūrint, buvo praėjusių laikų rekvizitas, bet ir taikos dienomis šen bei ten reikalingas — visada paslaugus, ne plepys. Ročas priprato prie jo ir dažnai pakišdavo kokį dolerį, stengdamasis užsitikrinti visišką indėno ištikimybę ir norėdamas pigiai pasirodyti esąs didelis ponas.

Kapitonas atsisėdo, užsidegė trečią cigaretę, gražiais ratiliukais išleido dūmus ir vėl atsilošė krėsle.

— Tobijau! Koks idiotas vėl išplepėjo apie tą prakeiktą vaikėzą mūsų rūsyje?

— Tai iš tikrųjų galėjo padaryti tik idiotas, kapitone.

— Kas per vienas tas ponas Morisas?

— Toks pakvaišęs dailininkas, kapitone, jis visada piešdavo indėnus.

— Tas kvaiša kišasi ten, kur nereikia. Ar jis yra piešęs ir šito Hario Tokei Ito portretą?

— Gal piešė, kapitone, o gal ir ne. Nežinau.

— Atėjo įsakymas paleisti tą raudonodę kiaulę iš rūsio. Pašauk man felčerį!

— Klausau, kapitone!

— O po pusvalandžio panelę Ketę Smit.

— Klausau, kapitone.

Tobijas, kaip buvo įsakyta, atvedė felčerį. Kapitonas Ročas nemėgo šio žmogaus, nes, jo nuomone, praėjusį pavasarį jis labai negrabiai gydė peršautą jo ranką. Bet dabar kaip tik toks nevykėlis ir buvo reikalingas.

— Noriu žinoti jūsų nuomonę apie mūsų belaisvio sveikatą, — pareiškė jaunasis komendantas felčeriui. — Tobijau, pakelk dangtį, nuleisk kopėčias ir nešdinkis sau!

— Kur raktas, kapitone?

— Raktas... ak taip! — Ročas mostelėjo ranka į sieninę spintelę. — Ten! Atidaryk... taip... kairėje, mažoje dėžutėje. Radai?

Tobijas surado mažą raktelį. Po to nepavykusio mėginimo išlaisvinti kalinį rūsys po komendanto kambariu buvo labai saugomas. Ročo įsakymu buvo užmūryta anga į kiemo pusę. Dangtis apkaustytas geležiniais vyriais ir užrakintas kabamąja spyna. Dabar Tobijas atrakino spynas ir pakėlė sunkų dangtį. Paskui nuleido kopėčias ir pasitraukė, kaip buvo įsakyta.

Ročas atsistojo.

Felčeris, barzdotas vyras, pirmas ėmė leistis kopėčiomis į rūsį. Ročas sekė iš paskos, stengdamasis nesusitepti švarutėlės uniformos.

Nusileidęs į rūsį ir apsipratęs su tamsa, kapitonas įsmeigė akis į indėną.

Dakotas stovėjo kiek pakreipęs galvą į angą, pro kurią iš kiemo krito melsvos šviesos ruoželis, abiem vyrams atsukęs nugarą...

Felčeris Votsonas priėjo prie indėno. Dakotas buvo visa galva aukštesnis už abu lankytojus. Jis tebenešiojo tuos pačius drabužius, su kuriais buvo suimtas, — gausiai išsiuvinėtą švarką, diržą, ledžingus ir mokasinus. Jo plaukai ir odiniai drabužiai buvo baisiai dulkini ir ištepti krauju, dabar jau išdžiūvusiu ir suskretusiu. Rankos surištos už nugaros, šlaunys apjuostos grandine, o kojos surakintos taip, kad galėtų vaikščioti tik mažyčiais žingsniukais. Felčeris atsistebėti negalėjo, kad šitaip sukaustytas žmogus ligi šiol tebėra gyvas. Juk turėjo sutrikti medžiagų ir kraujo apykaita, dieną naktį kankinti skausmai, pykinimas, svaigulys.

— Ei! — pašaukė indėną Ročas.

Jaunasis vadas neatsiliepė. Stovėjo sau kaip stovėjęs — sustingęs lyg pagautas erelis.

Votsonas davė Ročui ženklą nesivarginti be reikalo. Jis nusmaukė belaisviui nuo pečių švarką ir pažvelgė į susibaigusį veidą, kaulėtas rankas ir visiškai išdžiūvusį kūną. Paskui paklausė krūtinę, nugarą ir pajuto, kad belaisvis dega karščiu. Širdis plakė smarkiai ir nelygiai, plaučiai sunkiai gaudė orą.

— Prasideda pleuritas ir plaučių uždegimas, na ir atitinkama temperatūra, — pranešė kapitonui felčeris. — Be to, sunkus bronchitas. O gal jau ir džiova, bet tiksliai galėčiau pasakyti tik papildomai apžiūrėjęs ligonį.

— Dėkoju! Kol kas ir to užtenka. Ar gresia pavojus gyvybei?

— Jeigu tuoj pat nenuimsime grandinių ir neperkelsime iš rūsio, indėnas ilgai netvers.

— Aš prašau jus ne patarti, o nustatyti diagnozę.

Tačiau Votsonas nekreipė dėmesio į šią pastabą.

— Indėnas, atrodo, seniai nematęs nė lašo vandens. Kodėl jam neduoda atsigerti?

— Įsakysiu ateityje to nepamiršti.

— Ir apšvarinti čia galėtų. Jau vien tie nešvarumai — tikra kankynė.

— Indėnai mėgsta nešvarą. Nepamirškit, Votsonai, kad mes čia laikome uždarę ne garbingą vadą, o pabėgusį žvalgą ir niekingą žudiką. Jis žudė iš pasalų ne tik eilinius karius, bet ir karininkus, todėl greita mirtis jam būtų per lengva bausmė.

— Buvo karas.

— Maištas — norėjote pasakyti! Patarčiau jums, Votsonai, išmesti iš galvos neteisingas velionio atsargos majoro Smito pažiūras. Priešingu atveju galite susilaukti nemalonumų!

Ročas buvo labai nepatenkintas felčerio elgesiu ir daugiau su juo nebesileido į kalbas. Jis pirmas užlipo kopėčiomis aukštyn. Felčeris užkopė iš paskos, ištraukė kopėčias ir uždarė dangtį. Ročas vėl padėjo raktą į dėžutę sieninėje spintoje.

Felčeris, netaręs daugiau nė žodžio, išėjo iš kambario. Kapitonas atsisėdo į savo krėslą ir tik dabar pamatė priešais Ketę Smit. Mergina stovėjo atsirėmusi į sieną. Ročas buvo visai užmiršęs, kad liepė Tobijui ją pakviesti.

— A, panelė Smit!

Ketės veidas buvo išblyškęs, rankose, rodos, nė laso kraujo. Ji vilkėjo paprastais juodais drabužiais — dar tebenešiojo gedulą po tėvo mirties.

— Jūs truputį per anksti atėjote, panele Smit... Mes ką tik apžiūrėjome belaisvį, dėl kurio kadaise taip sielojosi jūsų tėtušis.