Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Kai pakirdo iš miego, jam pasirodė, kad viskas aplinkui skendi neaiškioje šviesoje. Tokei Ito suprato, kad kol jis miegojo, patekėjo mėnulis. Iš įpratimo tučtuojau susiorientavo, kur esąs. Jis gulėjo šešėlyje, tarp krūmokšnių ir vandens išplautų žabų; pasirodo, prieš kelias valandas pasirinko ne tokią jau blogą slėptuvę. Dabar pamažu jam darėsi aišku, kad vis dėlto vėl reikės šliaužti į kalvą. Jos viršūnėje guli belaisvis!

Dakotas išlindo iš žilvičių krūmo ir ėmė šliaužti šlaitu per buvusią moterų ir vaikų stovyklą kalvos viršūnės link. Pagaliau pasiekė įdubą, kuri dvi dienas ir tris naktis buvo jo buveinė. Surištas ponkas tebegulėjo toje pačioje vietoje. Tokei Ito apsidairė aplinkui. Kiek tik akys aprėpia, buvo tylu, nesimatė nė gyvos dvasios. Netrukus pradės savo puotą maitvanagiai ir vilkai; kai jie pasidarbuos, nebeliks nė pėdsako viso to, kas neseniai čia dėjosi. Tokei Ito pamatė šalia gulintį Rudosios Lapės šautuvą. Nors jo buožė buvo sutrupinta, bet tai maža bėda, sugrįžęs į savo palapines, pasidarys naują.

Vadas vis dar dairėsi aplinkui. Toli, aukštupio pusėje, matė savo geltį ir sartąją kumelę, ramiai besiganančius paupy. Tačiau jis laukė dar kažko kito — žmogaus. Įdomu, ar šaulys, šovęs į Karolį Didįjį, žuvo nuo skalpų medžiotojų rankos, ar jam pavyko pabėgti? Jeigu jis gyvas, be abejo, turėtų pasirodyti. Tokei Ito žinojo, kas buvo tas šaulys, — jo kraujo brolis, siksikas Kalno Griaustinis. Jis turėjo uždavinį stebėti, kaip baigsis Tokei Ito kova, ir paskui duoti žinią Lokės giminei...

Pradėjo švisti dangus. Iš žolės ant kalvos keteros išniro indėno figūra. Visai nesislėpdamas, indėnas patraukė Tokei Ito link. Jis buvo aukštas ir tiesus kaip ietis.

Tokei Ito irgi atsistojo, kraujo broliai pasisveikino, prie jų priėjo ir Untšida.

— Mūsų priešai tave palaikė Tokei Ito, — tarė dakotas Kalno Griaustiniui. — Ar jie žino, kad tu tebesi gyvas?

— Šito jie nežino. Jie mano, kad aš buvau mirtinai sužeistas. Aš įšokau į Dumblinuosius Vandenis. Paskui slapčia išlindau iš upės ir pasižiūrėjau, kur pasitraukė skalpų medžiotojai. Jie pasiėmė tavo kaulinį lanką ir vieno raudonodžio skalpą. Tą raudonodį aš nušoviau, kai jie mane vijosi. Dabar jie tą skalpą parduos kartu su lanku kaip tavo. Jie nujojo visai patenkinti.

— Štai, — Tokei Ito parodė į surištą ponką, — tai vienintelis mūsų priešas, kuris žino, kad Tokei Ito tebėra gyvas. Jam nevalia manęs išduoti. Vačičunams Tokei Ito turi būti visiems laikams miręs.

— Tu jį nutildysi?

— Jis gali pasirinkti: mirti arba gyventi mūsų palapinėse.

Dakotas pažvelgė savo belaisviui į akis. Ponko veide atsispindėjo užsispyrimas, neapykanta ir kartu dvejonė.

— Ar tu atkeliavai čia iš savo palapinių, ar tarnavai Ilgiesiems Peiliams? — paklausė jį Tokei Ito.

— Ponkų palapinių jau išvis nebėra, — su kartėliu atsakė jaunasis indėnas. — Ligos, kurias mums atnešė baltieji, badas, dakotų kulkos ir strėlės išžudė mūsų karius. Tie, kurie išgyveno, persikėlė į rezervatą. Aš vienas likau prerijose ir kartu su vienu baltaveidžiu gaudžiau bebrus.

— Tavo sesuo Mongšongša gyvena pas mus. Ar nenorėtum ir tu persikelti į mūsų palapines ir kartu su mumis auginti marguosius bizonus, sėti ir pjauti javus?

— Kukurūzus?

— Taip, panašiai kaip kukurūzus.

— Rezervate?

— Ne, laisvai, mūsų nuosavuose plotuose. Žemės čia derlingos. — Tokei Ito permetė žvilgsniu gaivia žaluma apsipylusias pievas ir raudonžemio kalvas. — Tada mums nereikės badauti ir žudyti vieniems kitų.

— Tas tai gerai, tas man patinka.

— Ponkai priklauso didžiajai sijų šeimai, tai pačiai kaip ir dakotai. Mes visada buvome broliai, o dabar aiškiai žinome, kad iš tikrųjų esame broliai. Hau. Mano jaunasis brolis gali pirma mūsų nukeliauti į miškinguosius kalnus ir nunešti žinią, kad Tokei Ito, Kalno Griaustinis ir Untšida greitai pasieks savo palapines.

Tokei Ito atrišo pančius, ir Sudegača leidosi į kelią. Jis greitai nubėgo į slėnį, ir abu vadai kalvos viršūnėje matė, kaip ponkas perplaukė upę ir atsidūrė šiaurinėse prerijose.

Tokei Ito palydėjo jį žvilgsniu. Anapus slėnio, kuriame urduliavo ryto miglos tumulai, anapus plačių, banguotų prerijų horizonte dunksojo kalnai, apaugę miškais. Ten keliauti jis patarė savo giminei. Dabar Lokės giminės palapinės stovi kažkur tarp pievos ir miško, prie skaidraus upelio. Šiuo metu jos jau praviros, linksmai plaikstosi ugnis, šildydama pusryčius. Arkliai po nakties pradėjo pešioti žolę, alkani šunys zuja aplinkui.

Tokei Ito veide suspindo džiaugsmas — pagaliau jis gali grįžti pas saviškius. Joks priešas dabar jam netrukdo. Nė vienas vačičunas nesuka sau galvos dėl saujelės žmonių, niekam nerūpi jų likimas, niekas nežino, kaip jie ten gyvena anapus Misūrio. Toli nuo žmonių akių Didžiosios Lokės sūnūs galės pradėti naują gyvenimą.

Tvirtai ir narsiai suskambo Untšidos giesmė. Kartu su abiem vadais ji patraukė į savo gimtąsias palapines.