Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Здесь есть возможность читать онлайн «Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Приключения про индейцев, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Anapus Misūrio: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Anapus Misūrio»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Garsiosios vokiečių rašytojos ir mokslininkės Lizelotės Velskopf-Henrich šešių romanų ciklas „Didžiosios Lokės sūnūs" – indėniškosios literatūros klasika tapęs kūrinys, kupinas kvapą gniaužiančių nuotykių ir kartu istoriškai bei etnologiškai tiksliai vaizduojantis Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą prerijose, jų problemas ir kovą su baltaveidžiais, norinčiais išstumti juos iš gimtųjų žemių.Visų šešių knygų centre – tragiškai ištremto Lokės giminės vado Matotaupos ir permainingas jo sūnaus Harkos likimas.
„Anapus Misūrio" – šeštoji, paskutinė ciklo knyga. Po ilgų kančių ir vargų Tokei Ito pagaliau pasiseka ištrūkti iš baltųjų nelaisvės. Bet ką jam daryti toliau? Jo genties žmonės jau išstumti iš gimtųjų žemių ir suvaryti į rezervatą. Kai kurie gentainiai jau eina išvien su baltaisiais. Tačiau jaunasis vadas nesudeda ginklų ir, nepaisydamas sunkumų, išveda savo žmones anapus Misūrio pradėti naujo gyvenimo
(Die Söhne der Großen Bärin #6)
Iš vokiečių kalbos vertė - Adomas Druktenis

Anapus Misūrio — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Anapus Misūrio», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Du žvalgai pasilenkė prie nukautųjų, ir vieną iš jų vadas pažino. Tai buvo jaunasis Filipas. Jis surado vado lanką ir iškėlė jį, kad visi matytų. Jo bičiuliui dabar šovė į galvą išganinga mintis.

— Dakoto lanką jau turime. Nuimkim dar kokį juodą skalpą, ir bus tvarka!

Tas išradingas vyras buvo kanadietis Luji. Nieko nelaukdamas, jis šoko vykdyti savo sumanymo. Tokei Ito pajuto, kaip Luji nutvėrė jį už plaukų. Tačiau būdamas humaniškas, kanadietis pirma dar pasiteiravo:

— Ar tu jau visai negyvas, mano raudonodi broli?

— Ne, — atsakė vadas, dėdamasis indėnu, tarnaujančiu baltiesiems ir sužeistu per puolimą. — Tegu mano brolis Luji tuoj pat paleidžia mano plaukus, jei ne, aš jį nusmeigsiu. Tokei Ito čia nebėra. Jis pabėgo!

Sacre nom! — išgirdęs šią žinią, sušuko Karolis Didysis, sukdamas ūsus. — Sacre nom! Gal jis iš tikrųjų nebuvo visiškai nusibaigęs... įslinks įlankoje kur į krūmus, pasislėps žilvičiuose... pamatys mus čia viršuje ir pradės šaudyti... niekšas!

Nuo įlankos šlaito pokštelėjo šūvis. Karolis Didysis pargriuvo, jis buvo mirtinai sužeistas.

Stojo tyla. Po šio netikėto šūvio, pokštelėjusio visai čia pat, skalpų medžiotojai valandėlę stovėjo lyg sustingę. Bet netrukus pakilo kurtinantis triukšmas. Medžiotojai pagalvojo, kad čia šovė Tokei Ito, ir pasišokinėdami pasileido šlaitu žemyn čiupti šaulio. Sprendžiant iš jų šūksnių, atrodo, kad jie pamatė kažkokį bėgantį indėną ir šoko jo vytis. Kaip ištrūkusi bizonų kaimenė lėkė jie šlaitu žemyn. Keiksmai ir riksmas nustelbė tylų vandens ošimą. Kai kurie bėgdami pasilenkdavo ir, atrodo, dar rinkosi žuvusiųjų ginklus. Kiti užkliuvę klupinėjo ant savo draugų arba šokinėjo per juos. Traškėjo šakos, įlankos slėnyje pliauškėjo klanų vanduo. Kalvos viršūnėje susirinkusi minia išsisklaidė. Paskutinieji nulapatavo į dešinę ir į kairę, kad niekas jiems nesipainiotų po kojomis. Vieni buvo greitesni, kiti ne tokie greiti, tad netrukus skalpų medžiotojai išsisklaidė, ir pagaliau visi pradingo tamsoje ir slėnio migloje.

Dakotas, pasilikęs nuščiuvusioje kalvos viršūnėje, klausėsi pamažu tolstančio triukšmo. Gal būtų buvę neblogai kartu su persekiotojais pasileisti į pakalnę ir ten sprukti jiems iš akių. Bet jo kojos buvo lyg pakirstos, akyse viskas tavaravo. Raištis beveik nusmuko nuo žaizdos, iš galvos bėgo kraujas. Jis pasitaisė plaušų tvarstį. Ar jis čia vienas? Ar visi priešai nubėgo į slėnį? Visi?

Taip, visi. Liko tik vienas vienintelis. Vadas staiga pastebėjo tamsoje netoli savęs jo šešėlį. Ar jis išdygo iš žemės, ar tyliai iš kažkur atsėlino, šito Tokei Ito ir pats nežinojo. Šis netikėtai pasirodęs žmogus vėl prikaustė jo dėmesį. Tai buvo jaunas, lieknas ir aukštas vyras, vienplaukis, ligi pusės nuogas. Rankoje laikė šautuvą. Ilgi, pusiau palaidi plaukai buvo užkritę ant pečių.

Jis, rodos, net nekreipė dėmesio į Tokei Ito, tik visą laiką žiūrėjo įkandin savo draugų. Kai jų žingsniai beveik nutilo, tolumoje susilieję su monotonišku upės šniokštimu, jaunasis karys pasuko galvą ir pasižiūrėjo į vadą. Tokei Ito be žodžių atsakė jam žvilgsniu ir laukė, ką nepažįstamasis toliau darys.

Jaunasis karys prašneko.

— Visi jie kvaili, — tyliai tarė jis maloniu balsu. — Tik aš vienas pažinau tave ir dabar stosiu su tavim į kovą, kad galėčiau prie savo švarko prisisiūti tavo skalpą. Tu esi Tokei Ito. Tavo peilis tave išduoda.

— Teisingai, — taip pat ramiai atsakė vadas. — Pamėgink su manimi susiremti. Bet jeigu aš tave nugalėsiu, tu turėsi vesti kurią nors mūsų merginą. Mums trūksta vyrų.

— O, — nustebo jaunasis karys. — Aš vardu Sudegača, esu iš ponkų genties ir nenoriu vesti jūsų merginos. Aš noriu tavo skalpo, vade!

— Galėsi jį pasiimti, Sudegača. Jis ant mano galvos, tik gana tvirtai ten laikosi. Turėsi šiek tiek įpjauti ir gerai patraukti.

— Taip! — Jaunuoliui pašoko pyktis. — Aš taip ir padarysiu! Kodėl tu iš manęs tyčiojiesi? Manai, kad atbuko mano tomahauko ašmenys?

— Ne, šito aš nemanau. Tavo kirvis aštrus ir tavo mintys protingos. Galėsi pasiimti Tokei Ito skalpą.

Tokei Ito dabar sužeistas ir, ko gero, negalės panaudoti visų savo jėgų. Pabandyk, jeigu nuimsi man skalpą, jie tau duos du šimtus dolerių ir kelionę į Vašingtoną, tau vienam, nes visi tavo baltaveidžiai ir raudonodžiai broliai pabėgo. Ne veltui parodysi drąsą. Sudegača, tau bus gerai užmokėta, ponkų sūnau, kaip kadaise išdavikui, nužudžiusiam Pontiaką.

Jaunasis karys su panieka švilptelėjo.

— Aš nekeliausiu į Vašingtoną, Tokei Ito, Matotaupos sūnau, man nereikia ir tų dviejų šimtų dolerių. Aš ne toks kaip vienas kitas baltasis, kuris, prasiskolinęs kailių prekybos bendruomenei, tavo skalpu nori išpirkti savo spąstus. Aš ir ne iš tų raudonodžių, kurie geria paslaptingąjį vandenį, todėl jiems reikia pinigų. Aš noriu Tokei Ito nuskalpuoti, kad mano tėvas būtų šlovinamas prie visų laužų. Tavo tėvai išžudė mano tėvus. Jūs, dakotai, kol buvote galingi, persekiojote mus kaip vilkai žvėris. Vienas dakotas pagrobė mano seserį Mongšongšą. Jis priklauso tavo giminei. Jo vardas Četansapa.

— Ponkų vyrai buvo įsibrovę į mūsų medžioklės plotus, tu tai žinai, Sudegača!

— Taip, aš tai žinau. Bizonų kaimenės jau daug vasarų ir žiemų nesirodė mūsų medžioklės plotuose, ir mūsų moterys su vaikais badavo. Mes turėjome ieškoti bizonų jūsų medžioklės plotuose.

— Baltieji su savo daugiašūviais šautuvais išnaikino tiek bizonų, kad dabar jų nebeužtenka nei mums, nei jums.

Ponkas valandėlę patylėjo.

— Tu nori pasiteisinti ir visą kaltę suversti baltiesiems, Tokei Ito? — paklausė jis paskui. — Tu bijai su manimi kovoti?

Tokei Ito žengė prie ponko. Sužeistas vadas neseniai dar neturėjo jėgų nubėgti į įlanką ir ten sprukti persekiotojams iš akių. Bet dabar jis šokte prišoko prie savo priešininko. Tokei Ito buvo už jį šiek tiek aukštesnis. Vos ponkas ištarė paskutinį žodį, vadas, nieko nelaukęs, vožė jam kumščiu. Ponkas pargriuvo. Tokei Ito primygo jį keliais ir surišo. Žudyti nežudė.

Slėnyje visai nutilo šautuvų šūviai. Pro upės ošimą buvo girdėti tik tolimas kanopų dundėjimas. Jeigu Tokei Ito neklydo, didžiulis raitelių būrys šuoliais lėkė upės žemupio link. Vadinasi, skalpų medžiotojai nubėgo iki savo arklių, kuriuos iš vakaro buvo paslėpę slėnyje, pasiėmė juos ir nujojo. Ko jie ten naršo palei upę? Vis dar to nepažįstamojo, kuris lemiamu momentu iššovė ir nuviliojo nuo Tokei Ito jo persekiotojus?

Vadas ėmė ieškoti šautuvų, iš kurių prieš tai šaudė, revolverių ir savo lanko. Tačiau nieko nerado. Visus jo ginklus buvo pasiėmę medžiotojai.

Dabar jis buvo karys be arklio ir be šaunamojo ginklo. Jam liko tik peilis.

Nuo upės dvelkė drėgme. Sužeistasis labai norėjo gerti. Jo vandens maišai buvo išbėgę. Jis išlipo iš duobės ir labai atsargiai, lyg ten būtų tykojęs koks priešas, nušliaužė žemyn. Vandens kvapas traukė jį vis stipriau, instinktas vertė greičiau judėti. Pajutęs pirmuosius drėgmės lašus, godžiai pripuolė prie žemės ir dideliais gurkšniais ėmė ryti purviną vandenį. Jam vėl apsvaigo galva. Žaizda nebuvo tokia jau menka, kaip iš pradžių atrodė. Jis įlindo į žilvičio krūmus ir atsigulė palei vandens klaną.

Iš savo slėptuvės vadas matė visą šlaitą ligi pat kalvos viršūnės. Apačioje, slėnyje, be perstojo šniokštė upė.

Dakotas juto vandenį ir drėgną žemę; jį glostė gaivinantis vėjas. Jis dar kartą atsigėrė. Ir jau nebekovojo su nuovargio galia. Akys užsimerkė, ir jis užmigo žilvičio krūme.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Anapus Misūrio»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Anapus Misūrio» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Лизелотта Вельскопф-Генрих - Харка — сын вождя
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Топ и Гарри
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Токей Ито
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Ночь над прерией
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Токей Ито. Роман
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Харка - сын вождя. Роман
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лізелотта Вельскопф-Генріх - Сини Великої Ведмедиці
Лізелотта Вельскопф-Генріх
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Изгнанники, или Топ и Харри
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Отзывы о книге «Anapus Misūrio»

Обсуждение, отзывы о книге «Anapus Misūrio» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x