Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Atsidūręs pakankamai arti Rudosios Lapės, Tokei Ito iš visų jėgų sviedė pro arklio nugarą kirvį. Tai buvo ne baltųjų pagamintas tomahaukas, o medinis kovos kirvis su akmeniniu smaigaliu penties vietoje. Ginklas, sukiodamasis ore, nuzvimbė link taikinio. Sutraškėjo eižėjantis medis, ir tuo pat metu driokstelėjo šūvis.

Tokei Ito dar pamatė, kaip kirvis įsirėžė į Rudosios Lapės šautuvo apsodą, ir tuo kartu staiga suklupo jo paties mustangas, vadas vos spėjo išsigelbėti, nušokdamas žemėn, jei ne, griūdamas arklys būtų jį palaidojęs po savimi.

Eržilas voliojosi žemėje ir negalėjo atsikelti. Matyt, jį buvo sužeidusi Rudosios Lapės kulka. Tokei Ito nugriuvo į žolę ir pažvelgė į savo priešą, laukdamas, ką tas toliau darys. Stiprus kirvio smūgis neparbloškė Fredo Klarko; jis dar tebesilaikė ant piestu pasistojusio arklio. Tik šautuvas sutriuškintu apsodu gulėjo žemėje. Bjauriai nusikeikęs, Fredas Klarkas paliko sugadintą, niekam nereikalingą ginklą, pasuko savo arklį įstrižai tamsaus vakarinio šlaito ir nujojo lygumos linkui. Praradęs toliašaudį ginklą, dabar jis stengėsi pasprukti, kur jo nepasiektų Tokei Ito strėlės, išjoti į lygias pievas, kur jo kumelė galėtų lėkti visu greičiu. Visas jo pranašumas dabar buvo ši kumelė; dakotas liko be arklio. Jo geltis dar kartą pamėgino atsikelti, bet parklupo ir vėl išsitiesė ant žemės.

Fredas Klarkas nujojo sau. Jis jojo kaip indėnas, dar rūpestingiau negu pirma pasislėpęs už savo arklio. Iš už arklio nugaros kyšojo tik storas odinis sunkaus raitelio bato padas. Tokei Ito paleido kelias apgaulingas strėles, kurių kauliniai antgaliai įsmigo į bato padą. Pajutęs, kad dakotas šaudo, baltasis nedrįso iškišti galvos iš priedangos ir pasižiūrėti, kur jo priešininkas. Vadinasi, jaunasis vadas galėjo būti tikras, kad Rudoji Lapė dabar jo nemato. Pasinaudojęs ta akimirka, jis pašoko ir pasileido paskui tolstantį raitelį, žemai pasilenkęs, liuoksėdamas elastingais, vos girdimais šuoliais, slėpdamasis skardžio šešėlyje. Kai Rudoji Lapė pasiekė lygias prerijas ir paleido savo kumelę visu greičiu, Tokei Ito jau buvo netoli jo.

Dakotas žinojo, kad nedidelį nuotolį jis gali drąsiai lenktyniauti su jojamu arkliu. Tad dar truputis, ir jis pasivys savo priešą. Vienu vieninteliu šuoliu jis įveikė paskutinį skardžio nuolydį ir taip pat atsidūrė lygioje vietoje. Tačiau tą akimirką Rudoji Lapė pastebėjo artėjantį persekiotoją. Jo lasas išsiringavo ore. Didžiulė kilpa pakibo viršum jaunojo vado. Tokei Ito nepasitraukė į šalį, nepargriuvo ant žemės, vengdamas kilpos. Jis nieko nedarė, bijodamas, kad priešas, laimėjęs laiko, nepaspruktų su arkliu tolyn į prerijas. Kilpa nusileido, Tokei Ito šokte šoko į ją. Stipriu gniaužtu jis nutvėrė lasą aukščiau kilpos, kad ji negalėtų visiškai užsiveržti. Lasas įsitempęs trūktelėjo. Fredas Klarkas vėl atsisėdo į balną ir visą dėmesį sutelkė į arklį, kuris, kadaise išdresuotas atlaikyti laso trūktelėjimą, per ilgą laiką buvo nuo to gerokai atpratęs. Tokei Ito pargriuvo žemėn, dėdamasis, jog įkliuvo.

Priešas varė arklį šuoliais ir, garsiai, džiaugsmingai rėkaudamas, tempė iš paskos tariamą auką, pasiryžęs mirtinai ją užkankinti. Jis net neatsigręžė pasižiūrėti į indėną — buvo tikras, kad šis pateko į kilpą. Tuo tarpu dakotas greitai atsikėlė, iššoko iš kilpos ir, ringuodamas lasą, dideliais šuoliais pasileido paskui raitelį. Abu priešininkai išniro iš kalvos šešėlio į mėnesienos apšviestą lauką. Rudoji Lapė kol kas nieko neįtarė, nes lasas buvo įsitempęs. Jis čaižė arklį, gindamas jį dar greičiau. Tačiau Rudosios Lapės bendrai pastebėjo, kas iš tikrųjų dedasi. Jie pagavo rėkti, susijaudinę mosikuoti rankomis, norėdami perspėti Fredą Klarką; kai kurie net pradėjo šaudyti į dakotą. Tačiau šis spėjo pasislėpti už savo priešo arklio ir kulkos negalėjo jo pasiekti. Rudoji Lapė iš pradžių manė, kad draugai taip triukšmauja džiaugdamiesi jo pergale, bet paskui suabejojo ir atsigręžęs pasižiūrėjo atgal.

Maždaug per arklio liemenį nuo savęs jis pamatė indėną.

Džiaugsmo riksmas bemat sustingo jo lūpose, rimbas iškrito iš rankų. Jis išsitraukė revolverį, atsigręžė ir, ištiesęs ranką, nusitaikė į indėną. Bet kai iššovė, Tokei Ito jau buvo pašokęs, jis beveik nė nepajuto, kaip jį brūkštelėjo kulka. Nelyginant vilkas, puolantis savo auką, vadas vienu šuoliu atsidūrė ant arklio, priešininkui už nugaros. Savo dešine jis taip suspaudė Rudosios Lapės ranką, laikančią revolverį, kad šio pirštai nejučiom atsigniaužė ir paleido ginklą; kairiąja Tokei Ito iškėlė durklą.

Rudoji Lapė norėjo nušokti nuo arklio ir taip atsikratyti priešininko, sėdinčio jam už nugaros. Bet kol ištraukė iš balnakilpių kojas, visas jo sumanymas nuėjo niekais. Durklo geležtė įsmigo jam į nugarą. Jo milžiniškas kūnas susvyravo, galva su plačiakrašte skrybėle loštelėjo atgal.

Tokei Ito nebuvo kada džiaugtis pergale, nes jis dar buvo apsuptas priešų. Norėdamas apgauti Rudosios Lapės bendrus, jis apkabino negyvą baltąjį, dėdamasis, kad dar kovoja su juo, ir atsisėdo priešais. Paskui nukorę į vieną pusę abi kojas ir atsigulė skersai piestu stojančio arklio, kad skalpų medžiotojai pamanytų, jog ne Rudoji Lapė, o jis negyvas arba sunkiai sužeistas. Kairiąja ranka Tokei Ito pagavo nukarusius pavadžius, tramdydamas išsigandusį arklį, dešiniąja nutvėrė susmukusį priešą, kurio kojos dar tebebuvo balnakilpėse, ir tvirtai laikė jį balne. Žiūrint iš tolo, mėnulio šviesoje galėjo atrodyti, kad ne Tokei Ito nugalėjo Rudąją Lapę, o Rudoji Lapė, nors ir sužeistas, įveikė Tokei Ito. Džiaugsmingi šūksniai iš prerijų nuo kalvos patvirtino, kad apgaulė pasisekė.

Raiteliai, sudarę užkardą vakarų pusėje, paliko savo postus ir trumpiausiu keliu pasileido šuoliais prie tariamo nugalėtojo, Rudosios Lapės. Tačiau Tokei Ito, sėdėdamas ant savo priešininko kumelės, vėl turėjo geresnį arklį negu visi kiti. Dabar jis pamatė, kad raiteliai pristabdė arklius, tikriausiai laukdami iš savo susmukusio, svyruojančio balne vado kokio nors ženklo. Tuo tarpu sartoji kumelė su dviguba našta ant nugaros vėl nubėgo šlaitu žemyn. Kalvos viršūnėje dakotas pamatė du vyrus, kurie, mosuodami ginklais, pergalingai šūkaudami, bėgo jo pasitikti: tai buvo du sargybiniai, kuriuos Rudoji Lapė buvo pastatęs pietų pusėje, vienas barzdotas baltasis, o kitas indėnas.

Dar valandėlė, ir abu sargybiniai supras dakoto klastą. Pirmasis bėgo greitakojis indėnas. Staiga Tokei Ito suvirpėjo visu kūnu. Šią akimirką jis pažino indėną. Tai buvo Šonka!

Vadą dar tebegaubė šlaito šešėlis. Jis paleido iš rankų pavadžius ir Rudąją Lapę, nuslinko nuo arklio, nusikabino nuo peties lanką ir išsitraukė iš dėklo dvi strėles. Timpa sudūzgė, strėlės suzvimbė mėnesienos prieblandoje. Abu sargybiniai staiga stabtelėjo, skėstelėjo rankomis ir pargriuvo į žolę. Tokei Ito prišoko prie nukautųjų ir akies mirksniu susirinko jų šaunamuosius ginklus ir šovinius. Paskui greitai susigavo sartąją kumelę, kuri jau buvo besitaikanti sprukti, vėl užkėlė jai ant nugaros Rudąją Lapę ir nusivedė ton vieton, kur gulėjo jo kovos kirvis ir Rudosios Lapės šautuvas sutrupintu apsodu. Ir tuos ginklus jis pasiėmė. Dabar jo tikslas buvo kalvos viršūnė, kur slėpėsi prieš prasidedant kovai. Apačioj šuoliais lakstė raiteliai, bet kai jie galų gale suprato, kas čia nugalėtojas, ir atidengė į jį ugnį, Tokei Ito jau buvo netoli tos saugios įdubos. Jis nusileido kumelei po pilvu, ir toji, aplinkui zvimbiant kulkoms, greitais šuoliais laimingai užlėkė į kalvos viršūnę.