Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Vadas atsirišo pypkę, prisikimšo ją ir užsidegė. Jo apskaičiavimu, iki kovos dar buvo likę pakankamai laiko, ir jis galėjo ramiai parūkyti. Šeštoji diena, apie kurią jis kalbėjo Fredui Klarkui, kaip tik prasidėjo, nes baltieji dienos pradžią skaičiuoja nuo vidurnakčio. Tačiau Fredas Klarkas tikriausiai manė, kad Tokei Ito turėjo galvoje indėnų dieną, kuri prasideda prerijose sulig saulės patekėjimu; tačiau jis klydo ir negalėjo skųstis, jeigu dakotas, susitaręs su vačičunu, laikosi vačičunų laiko skaičiavimo. Jau pačią pirmąją sutartos dienos valandą Tokei Ito buvo vienas prie kalvos. Jis ištesėjo savo žodį.

Fredas Klarkas ir jo bendrai taip pat, atrodo, laikėsi žodžio; ir ko jiems nesilaikyti, juk jie pasiekė, ko norėjo. Niekas nė nebandė pulti atsitraukiančios vilkstinės. Dakotas iš savo slėptuvės matė tik žvalgus, šmižinėjančius slėnyje. Kai kurie iš jų nuplaukė per upę; mėnesienoje švytinčiame vandenyje įgudusi akis lengvai pastebėjo juos keliantis į kitą krantą. Greičiausiai žvalgų uždavinys buvo pasekti dakotus ir įsitikinti, kad niekas iš jų negrįžta atgal. Kiti pasiliko slėnyje ir visai atvirai sėdėjo žolėje. Matyt, jie tyčia norėjo atkreipti į save vado dėmesį, kad jis žinotų, jog kelias į tą pusę jam atkirstas.

Tokei Ito „valgė“ savo pypkės dūmus.

Pietuose pasirodė ilga raitelių vora, žingine artėjanti prie kalvos, kurios viršūnėje buvo įsitvirtinęs Tokei Ito. Dar iš tolo vora išsiskyrė į dvi dalis ir nusidriekė dviem ilgomis eilėmis į rytus ir vakarus nuo kalvos ligi pat upės krantų.

Fredo Klarko kol kas niekur nebuvo matyti. Gal jis ketino pradėti kovą tik patekėjus saulei, tikėdamasis, kad dienos šviesoje dar lengviau nugalės savo priešininką. Tačiau Tokei Ito nė nemanė taip ilgai laukti. Jeigu Rudoji Lapė nepasirodys iki ryto, jis apsimes mėginąs bėgti ir šitaip įtrauks Rudąją Lapę į kovą.

Pietuose pasirodė penki raiteliai ir ėmė artėti prie kalvos. Jie jojo šuoliais, vienas paskui kitą; šalimais lėkė jų šešėliai, dusliai dundėjo arklių kanopos. Priekinis raitelis jojo kiek atsiplėšęs nuo savo palydovų. Net aštri ir įgudusi Tokei Ito akis dar neįstengė aiškiai įžvelgti tų raitelių. Tačiau jis žinojo, kas jie tokie.

Dakotas iškratė pypkę ir prisirišo ją prie odinio pasaitėlio.

Artėjo Rudoji Lapė.

Su visa savo palyda jis, atrodo, jojo prie pietinio aukštumos krašto, esančio gana toli nuo Tokei Ito.

Pasiekęs kalvos papėdę, Rudoji Lapė su keturiais palydovais pradingo vadui iš akių. Tačiau Tokei Ito nenuleido žvilgsnio nuo tos vietos, kur priešas vėl turės pasirodyti, jeigu pakils į kalvą. Jeigu...

Rudoji Lapė galėjo stoti į šią pavojingą kovą, galėjo ir nestoti — čia buvo jo valia. Tačiau per paskutinį jų susitikimą Tokei Ito matė, kokia neapykanta blizgėjo jo akyse, ir tikėjosi, kad Rudoji Lapė nepraleis progos suvesti sąskaitas su savo mirtinu priešu. Baltųjų teismo jis nebijojo, tad, be abejo, pasistengs dabar pašalinti iš kelio vienintelį žmogų, kuris galėjo ir buvo tvirtai pasiryžęs atkeršyti už visus jo darbus. Tas žmogus buvo Tokei Ito, Matotaupos sūnus.

Rudoji Lapė raitas pakilo į kalvą. Pirmiausia iš už šlaito pasirodė jo skrybėlė ir arklio ausys, o paskui pamažu iškilo ir visa galinga, plačiapetė figūra. Vadas pamatė, kaip jo priešininkas dešine ranka iškėlė rimbą ir sušėrė arkliui. Dagus arklys išsigandęs pašoko ir šuoliais pasileido kalvos ketera. Raitelis vėl nukorę rimbą, atleido pavadžius ir nukreipė vamzdį į dangų. Nakties apgaubtus tolius sudrebino šūvis. Tai buvo priešo pasveikinimas.

Dakotas neturėjo su savim šautuvo. Juk visi jo šoviniai buvo iššaudyti dar tada, kai plukdė per upę laivelį su Lokės Berniukais.

Atėjo pirmasis lemiamas būsimos kovos momentas — ar Tokei Ito pavyks tiek priartėti prie savo priešo, kad galėtų pasiekti jį kokiu nors ginklu, ar pirma jį patį pervers Rudosios Lapės kulka? Vadas turėjo savo legendinį lanką ir strėlinę su geru pundeliu strėlių. Labai pripratęs prie šio ginklo, turėdamas tokią taiklią akį ir tvirtą ranką, jis ir mėnulio šviesoje iš didelio nuotolio galėjo pataikyti į gerą taikinį. Tačiau Rudosios Lapės šautuvas neša toliau. Nešti neša, o ar pataiko iš toliau? Dakotas puikiai prisiminė savo priešininką dar iš tų laikų, kai jiedu dirbo drauge, ir žinojo, kad Rudoji Lapė retai prašauna pro šalį.

Rudoji Lapė šuoliais lėkė kalvos ketera artyn. Neprijojęs per strėlės šūvį, staiga sustabdė arklį ir įžūliai suriko.

Dakotas išgirdo tą riksmą, bet nieko neatsakė.

Rudajai Lapei iš paskos, gana toli nuo jo, pasirodė keturi raiteliai, kuriuos jis iš pradžių buvo palikęs kalvos papėdėje. Dabar ir jie pakilo su savo arkliais į pietinį kalvos pakraštį, nusėdo, pasiguldė arklius ir pasislėpė už jų. Tai buvo labai patogi pozicija, iš ten jie galėjo į visas puses apšaudyti prerijas. Iš visų Rudosios Lapės parankinių šitie dakotui buvo pavojingiausi.

Tokei Ito laukė.

Fredas Klarkas prisidėjo prie skruosto šautuvą ir iššovė. Driokstelėjo šūvis, ir Tokei Ito išgirdo, kaip suzvimbė kulka, paskui antra, trečia, ketvirta, penkta. Fredas Klarkas turėjo daugiašūvį šautuvą. Jis leido vieną šūvį po kito, ir jie buvo vis taiklesni ir taiklesni. Kulkos dabar tik per plauką nekliudė gyvojo taikinio. Rudoji Lapė buvo puikus šaulys, pagarsėjęs visose prerijose savo taiklumu. Jo raiteliai pradėjo šūkauti, kurstydami šaulį ir tyčiodamiesi, kad jis vis nepataiko, kur reikia. Rudoji Lapė taikėsi tik į dakotą. Nušauti arklį jam visai nerūpėjo.

Tačiau vadas nejudėjo. Žmogus ir arklys stovėjo vietoje kaip koks taikinys. Geltis buvo nuleidęs galvą, lyg rupšnodamas žolę. Tokei Ito paėmė į rankas apskritą skydą, padarytą iš septynlinkos bizono sprando odos, atstatė jį kiek įkypai, kad iš tolo atskriejusios kulkos atsimuštų į jį ir nuslystų į šalį. Skydas buvo indėnų kovinės technikos šedevras, kuriuo prerijų indėnai labai didžiavosi. Tačiau Rudoji Lapė apie jį nieko nežinojo ir negalėjo suprasti, kodėl jis vis nepataiko į savo priešininką. Jam net nejauku pasidarė, matant, kad Tokei Ito vis stovi kaip stovėjęs. Ne taip lengva šaudyti į raitelius, kuriuos prietaringi medžiotojai laiko užburtais ir neliečiamais kulkų.

Rudoji Lapė šaudė toliau, bet jau nebe taip taikliai. Jo ranka ėmė drebėti. Kulkos lėkė per kokį sprindį pro šalį. Dakotas timptelėjo savo karčiuotą eržilą, ir tas pasistojo piestu.

— Hi-jip-jip-hi-jah! — drioksint šūviams, nuaidėjo šaižus karo šūksnis.

Kaip staiga pakilęs viesulas eržilas pasileido į priekį. Padėtis ūmai pasikeitė, ir Rudoji Lapė turėjo taip pat staigiai apsispręsti, ką jam toliau daryti. Valandėlę jis dar šaudė į artėjantį priešininką, tiesiai sėdėdamas balne, bet paskui suprato, kad atstumas tarp jų sumažėjo ir dakotas gali pasiekti jį savo strėlėmis. Tokei Ito pamatė, kaip Rudoji Lapė nusileido savo kumelei ant šono ir pasuko ją į vakarinį kalvos šlaitą. Prisidengęs arkliu, Fredas Klarkas toliau šaudė virš balno į savo priešininką.

Atstumas tarp kovotojų sparčiai mažėjo. Vadas kol kas nelietė strėlių dėkle, tik pasiėmė į ranką kovos kirvį. Jis irgi nuslinko savo mustangui ant šono, pakibo beveik papilvėj, tarp šuoliuojančių kojų. Tokioj padėty jis irgi galėjo įtempti lanką ir nušauti priešininko arklį. Bet kas iš to? Tada priešininkas pasislėptų už arklio lavono ir imtų pleškinti iš šautuvo. Šitaip įsitvirtinusį gerą šaulį sunku būtų paimti, kova labai užtruktų, dar, ko gero, susigundytų įsikišti Rudosios Lapės bendrai. Todėl Tokei Ito turėjo kitokį planą. Jis norėjo išprovokuoti priešininką, kad tas nieko nelaukęs pultų jį, tada atimti iš jo šautuvą ir kuo greičiau užbaigti kovą. Tai galima buvo padaryti, tik atlikus nežmoniškai drąsų žygį.