Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Untšida dainavo, kad jis turi pabėgti nuo priešų. Jam nevalia mirti. Didžiosios Lokės Sūnūs laukia savo vado. Jis reikalingas jiems. Untšida turėjo pasiėmusi kapšelį uogų ir maišelį vandens. Tai palaikė jos jėgas. Ji dainavo be perstojo. Prie įlankos vėl sudejavo sargybinis, kuriam Tokei Ito suvarė į koją dvi kulkas. Žabai, po kuriais jis slėpėsi, sujudėjo. Tokei Ito matė, kaip tas žmogus nusimetė šlapias šakas; skausmas aptemdė jam protą, jis jau nebegalėjo blaiviai galvoti. Dakotas prisitaikė ir pribaigė jį.

Pavakariais, kai saulės spinduliai jau pražulniai krito ant kalvos keteros, vadas pamatė, kad mėgina keltis jo sužeistas mustangas. Sunku jam buvo, bet galų gale jis drebėdamas atsistojo ir nušlubčiojo link kalvos viršūnės ir savo šeimininko.

Tokei Ito priešai nešaudė į arklį. Matyt, suprato, kad mustangas vos gyvas ir nušovę jį tik padarytų indėnui paslaugą — jis turėtų pakankamai mėsos.

Eržilas priėjo prie įdubos. Jis apuostė kumelę, atrodo, nesupyko, kad ji čia, ir nusiskynė kelis žolės stiebelius. Tokei Ito atrišo vieną vandens maišą ir padavė arkliui atsigerti. Sušvilpė kelios kulkos, atskridusios iš kažkur labai toli, ir, nieko pikta nepadariusios, nukrito į žolę. Tokei Ito užrišo vandens maišą ir, paėmęs šautuvą, atsakė keliais šūviais. Priešai kaipmat vėl atsitraukė. Vadas nusišaipė sau vienas. Jis pagalvojo, kokia kova dabar verda jo priešų širdyse. Jie bijo padėti čia savo galvas ir sykiu tikisi — o gal kartais pavyks laimėti jo brangų skalpą. Vadas visą laiką įdėmiai sekė, kas dedasi aplinkui. Dabar buvo tylu, ramu. Tie medžiotojai ten, apačioje, kovojo ne už savo tautą ir ne už jos naują kelią, kaip, pavyzdžiui, dakotai, o už pinigus, todėl ir nenorėjo per daug rizikuoti. Be to, jie žinojo, kad nėra ko skubėti — juo ilgiau lauks, juo lengviau galės įveikti dakotą, juk be miego ir poilsio jis pamažu nustips. Galimas daiktas, jie lauks dar ir tada, kai bėglių vilkstinė bus anapus sienos.

Tokei Ito vėl pažvelgė į įlanką ir pamatė, kad antrasis sargybinis slapta pradingo iš krūmokšnių.

Saulė, dar neseniai žibėjusi auksu, paraudo, jau nebespigino, buvo švelni kaip išmintinga senutė, jos spinduliai žaidė pačiais pažemiais, dar glostydami švelnią prerijų žalumą.

Dakotas padėjo į šalį tris erelio plunksnas, prisiskynė žolių ir, nusiėmęs nuo galvos gyvatės odą, kuria buvo perrišti jo plaukai, pasidarė iš žolių karūną. Taikydamasis jis turėjo šiek tiek iškišti pro duobės kraštą galvą, todėl reikėjo gerai užsimaskuoti kaktą ir plaukus, kad priešai jų nepastebėtų ir nesuvarytų į galvą kulkos. Žvelgdamas žemyn, jis matė, kad dauguma raitelių nusėdo nuo arklių. Tačiau tų, kurie buvo sulindę žolėje ar pasislėpę už atskirų krūmokšnių, neįstengė įžiūrėti — buvo jau per tamsu. Bet jis pasikliovė savo akylumu ir žinojo, kad laiku pastebės kiekvieną, kas tik mėgins pajudėti iš vietos.

Vilkų staugimas nutilo. Dabar jie patyliukais slankiojo aplinkui, ieškodami grobio. Tačiau plėšrūnai, be abejo, jautė, kad netoli yra žmonių, o žmonių jie bijojo ir puldavo juos tik tada, kai būdavo labai alkani.

Kiaurą naktį tamsoje skambėjo Untšidos dainos.

Pagaliau vėl išaušo diena.

Tokei Ito vis taip pat sargiai budėjo savo poste. Iš pat mažumės jis buvo mokomas medžioti ir kovoti su priešais, ir jam buvo tiesiog į kraują įaugę, kad, norint laimėti, reikia visą laiką būti budriam, neišleisti iš akių nė mažiausios smulkmenos. Todėl jis net neįsivaizdavo, kad šitokioj padėty kaip dabar galima kitaip elgtis. Per tuos metus, kol iš berniuko tapo vyru, jis daug bastėsi po prerijas, ir sykiu su savo nelaimingu tėvu, ir vienas kaip laukinis žvėris. Ne kartą, turėdamas tik šautuvą ir savo mustangą, miškuose ir prerijose kovojo su gausiais priešais. Tad ir dabar ta apsuptis jam nebuvo tokia baisi. Vienintelis dalykas, kuris jį slėgė, — tai jo sužeisto eržilo kančios.

Dakotas laukė, kad greičiau pasibaigtų ta diena, nes visai neturėjo ką veikti. Tačiau valandos slinko labai pamažu, ir jo žvilgsnis nuolat krypo į pietus, kur buvo matyti praėjusios vilkstinės pėdsakai. Ten tolumoje smėlėtomis prerijomis teka kaip tekėjęs Arklių upelis. Prie Baltosios upės sėdi broliai ir seserys iš dakotų genties, tylūs ir pavargę, prispausti vačičunų. Tik maža saujelė iškeliavo pradėti naujo gyvenimo. Vadas išsitraukė už diržo paslėptus žilus tėvo plaukus. Jis turi su tuo trofėjumi ištrūkti iš vačičunų, nori ištrūkti. Jei Lokės giminė niekur negaišo kelyje, šiuo metu jau galėtų būti anapus sienos.

Saulė vėl apėjo ratą dangumi ir nusileido, viską aplink uždengė tamsa: kalvų grandines, lomeles ir didžiulį slėnį su jo blizgančiais vandenimis. Iš pat vakaro, kol mėnulis dar nebuvo patekėjęs, visas Tokei Ito dėmesys buvo nukreiptas į slėnį; jis atidžiai žiūrėjo, kad neprišliaužtų artyn koks priešas, tačiau, pats to nejusdamas, nepraleido pro akis ir to, kas dėjosi čia pat, pašonėje. Geltis nakties tamsoje atrodė kaip laukinis žvėris. Matydamas, kad jo šeimininkas nemiega, arklys irgi negalėjo rimti. Kur buvęs, kur nebuvęs vis skainiojo žolių stiebelius ir kramtė savo stipriais dantimis. Paskui žengė kelis žingsnius ir vėl sustojo prie surištos kumelės.

Šiauriniame įdubos pakraštyje dar tebegulėjo Rudosios Lapės lavonas.

Tokei Ito iš mažens buvo mokomas, kad priešo dvasia ir po mirties tebekeršija. Nakties metu moterys turi šokti laužo šviesoje aplink priešų skalpus, ir tik tada tos piktos dvasios susitaikys ir nurims. Berniukas Harka buvo matęs tokį šokį, kai Lokės giminė parsinešė nugalėtų paunių skalpus. Baltieji juokėsi iš tokių papročių arba baisėjosi jais. Topo Sūnus tai žinojo. Jis nužudė daug žmonių, matė daug lavonų, į negyvą priešą žiūrėjo ne kitaip kaip į nukirstą medį. Jis pasiimdavo jo skalpą, niekada neieškodavo susitaikymo su jo dvasia ir niekada nepajuto, kad toji dvasia būtų jam keršijusi. Tačiau Rudoji Lapė buvo kas kita. Abu vyrai labai ilgai ir labai smarkiai neapkentė vienas kito. Rudoji Lapė Harkai Raguotajam Akmeniui Tokei Ito buvo toji pikta vačičunų galia, kuri dakotus apgavo, išžudė ir išvarė iš gimtųjų vietų. Indėnui atrodė, kad Rudosios Lapės priešiškumas dar ir dabar tebėra gyvas — jis slepiasi kaip rūkas žolėje, tvyro tamsoje, kiauksi kojoto balsu iš slėnio gilumos. Vačičunų galia tebebuvo tartum slenkstis tarp Tokei Ito ir Lokės giminės.

Iš įlankos slėnio nuaidėjo šūvis. Dakotas pajuto smarkų smūgį į galvą; iš pradžių jam suraibuliavo akyse, o paskui viskas staiga aptemo. Sukaupęs valią, jis nuslinko kiek giliau į duobę, užčiuopė šautuvą ir iššovė, pats nežinodamas, kur šauna. Svarbu tik, kad ten, slėnyje, nesuprastų, jog šią akimirką jis bejėgis kovoti su priešais. Kitaip žūtų, ir jo skalpas patektų priešams į rankas.

Priešai tuoj pat atsakė šūviu, tačiau ši antroji kulka nepataikė. Sužeistasis ėmė ieškoti plaušų tvarsčio. Nesąmoningai užčiuopė tą vietą, kur buvo paslėpti plaušai, ir pamėgino apsirišti žaizdą. Ranka kaipmat sudrėko nuo kraujo, tačiau vargais negalais jam pavyko stipriai apvyturiuoti plaušais galvą. Paskui rankos nusviro, ir jis išsitiesė duobėje. Daugiau šūvių nebebuvo girdėti. O gal priešai jau slenka šlaitu aukštyn? Tokei Ito suprato, kad padarė klaidą. Užsimiršęs iškišo iš duobės galvą, ir skaisčioj mėnesienoj priešo akis tai pastebėjo. Iš šūvio jis nustatė, kur slepiasi priešas: už aukštutinio žilvičio įlankoje. Ten jis ir anksčiau spėjo jį esant, tačiau, užsigalvojęs apie ką kita, valandėlę buvo pamiršęs.