Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Iš įlankos vėl nuaidėjo šūvis. Dar gerai neatitokęs, vadas vėl ėmė grabalioti šautuvo. Šį kartą jo judesiai jau buvo laisvesni, akyse šiek tiek prašviesėjo, nors atskiri daiktai dar plaukiojo lyg kokioje migloje. Jis susirado šautuvą, šiaip taip prisidėjo prie peties ir iššovė. Pokštelėjimas palei pat ausį ir atatrankos smūgis visiškai jį išblaivė, ir jis vėl pamatė viską, kas dedasi aplinkui. Taip pat suprato, kad jo šūvis buvo labai netikslus, nes iš įlankos pasigirdo kvatojimas. Vadas sutelkė visas jėgas ir pro Rudosios Lapės lavoną iššovė trečią kartą. Dabar jau niekas ten nebesijuokė.

Jo nugarą palietė kažkoks šiurkštus, drėgnas daiktas. Tai geltis laižė savo šeimininką.

— Gerai, gerai, eik sau, — tyliai tarė Tokei Ito savo ištikimajam draugui.

Arklys tartum suprato jo žodžius. Praėjo pro kumelę ir vėl išlipo iš duobės.

Vadas stipriai apsirišo žaizdą plaušų tvarsčiu. Kulka tik nubruožė galvą, ir didžiausias pavojus, pirmasis apsvaigimas, jau praėjo.

Iš prerijų sklido Untšidos giesmė:

Mano sūnau...

Būk budrus...

Tu dakotas.

Tavo akys niekada nepavargs...

Tavo ranka nesudrebės...

Prasiveržk pro priešų žiedų...

Ir sugrįžk Pas savo brolius.

Aš tavęs laukiu.

Toli šiaurėje Tokei Ito tarsi pamatė švytintį tašką. Tas neaiškus šviesulys buvo labai toli. Gal tai ugnis? Gal ženklas, kad bėglių vilkstinė laimingai perėjo išganingą sieną ir pasiekė kalnų miškus? Jeigu taip, tai vyrai ir moterys sparčiai keliavo. Matyt, Četansapa, Saulės Lietaus sūnus, smarkiai juos vijo. Ir gerai.

Dabar Tokei Ito gali, turi mėginti pabėgti nuo savo priešų.

Bet aplinkui prasidėjo kažkoks bruzdėjimas. Tokei Ito pridėjo ausį prie žemės. Nieko nebuvo girdėti. Tačiau jo aštrios akys pastebėjo tamsoje arklių šešėlius. Arkliai buvo be raitelių ir pamažu tvarkingai judėjo po kelis tolyn nuo jį supančių medžiotojų rato. Iš to galėjai spręsti, kad juos kažkas veda. Kur veda? Šito be niekur nieko nustatyti buvo neįmanoma. Netrukus jie pradingo tamsoje. Raiteliai gulėjo pasislėpę žolėje, ir atrodė, kad jų ratas pamažu vis siaurėja ir siaurėja.

Jeigu raiteliai leido nuvesti arklius, vadinasi, planuoja pulti pėsti. Kol kas iš tolo sunku buvo spręsti, kaip ten iš tikrųjų yra, tik buvo matyti, kad kažkas be garso šliaužia žeme; beveik galėjai pamanyti, kad čia juda ne žmonės, o kruta žolė ir žemė. Vis arčiau, vis aiškiau. Štai šmėkštelėjo kažkoks šešėlis — gal sujudėjo žolės stiebelis? Toli, pačioje įlankoje, be vėjo palinko žilvičio šakelė. Geltis pakėlė galvą ir neramiai ėmė uostinėti orą.

Jie artėjo. Dabar jau nebuvo jokios abejonės. Slinko iš visų pusių, pačioje nakties pradžioje. Šliaužė įlanka, kalvos ketera ir prerijomis. Gal vienas kitas iš artėjančių priešų padės čia savo galvą, tačiau kiti prasiverš kalvos viršūnėn... ir nuims dakotui skalpą. Štai ko jie tikisi.

Tokei Ito išpančiojo kumelę ir pasiėmė lanką ir strėles. Atstumas iki taikinio tamsoje buvo toks mažas, kad užteks ir lanko. Tokei Ito per minutę galėjo paleisti dvidešimt strėlių.

Vadas atidžiai klausėsi ir dairėsi aplinkui. Dar nenuaidėjo nė vienas šūvis. Priešai norėjo kuo arčiau prišliaužti nepastebėti. Tarp žolių judėjo tik šešėliai, tačiau Tokei Ito aiškiai juos matė.

Staiga iš įlankos pasigirdo šaižus švilpuko balsas. Greičiausiai tai buvo signalas pradėti puolimą. Nuo žemės atsiskyrė žmonių figūros. Supokšėjo šautuvų šūviai. Iš visų pusių dundėjo sunkūs raitelių batai, šlepsėjo lengvi indėnų mokasinai. Sugriaudėjo nepažįstami karo šūksniai. Ir prasidėjo...

Tokei Ito paleido kelias strėles į priešus, artėjančius kalvos ketera. Jis žinojo, kad visų vis tiek nepajėgs atremti, todėl laikėsi atitinkamos taktikos. Supokšėjo pirmieji revolverių šūviai. Dar valandėlė, ir priešų kulkos pasieks dakotą. Tokei Ito šaudė toliau, tačiau jo pavienės ir nelabai taiklios strėlės galėjo priešus greičiau tik padrąsinti negu išgąsdinti.

Sartajai kumelei pataikė priešo kulka. Išsigandusi ji pašoko ir pasileido rytiniu šlaitu žemyn. Pasibaidęs arklys valandėlę tarsi sutrikdė priešus. Tikriausiai jie pamanė, kad šitaip mėgina pabėgti dakotas. Gal jis kabo kur pakibęs ant bėgančio arklio? Tokei Ito pamatė, kaip vieni pašokę mėgino nutverti arklį, užmesti jam lasą, kiti pradėjo šaudyti. Pakilo didelis riksmas. Dakotas galėjo valandėlę atsikvėpti. Jis vėl paleido keliais strėles į kalvos ketera artėjančius priešus. Vieną iš priekinių pervėrė jo strėlė. Tačiau grėsmingi šešėliai iš visų pusių labai sparčiai augo, jie jau pasiekė kalvos viršūnę.

Paskutiniu momentu vadas prisiglaudė prie medžio kamieno. Kadangi jis nustojo šaudęs, priešai turbūt pamanė, kad jį kliudė kulka. Matyti jo kol kas niekas nematė. Norint pamatyti, reikėjo nusileisti į duobę. Vadas gulėjo išsitiesęs visu ūgiu, beveik palindęs po medžiu, kuris dengė jam nugarą. Jis girdėjo priešų riksmą, jų plūdo vis daugiau ir daugiau, jie buvo jau visai čia pat.

Tokei Ito matė, kaip pradingo geltis. Į jį, atrodo, niekas nesikėsino, leido ramiai pabėgti.

Duobės pakrašty pasirodė pirmieji šešėliai. Plačiakraštės skrybėlės ir ilgos kasos, didelės vešlios barzdos ir siauri bebarzdžiai veidai. Iš plačiai pražiotų gerklių sklido kimūs riksmai; ore be aiškaus tikslo švilpčiojo šautuvų buožės ir dusliai į kažką bumbsėjo; be perstojo tratėjo šautuvų ir revolverių šūviai. Tokei Ito pradėjo šaudyti. Jo revolverių ritės sukosi, iš trumpų vamzdžių tratėjo šūviai. Kliudyti priešai vienas po kito bejėgiškai griuvo į duobę.

Vadas nustojo šaudyti ir, pasitraukęs nuo medžio, įsispraudė tarp priešų lavonų. Jis atsigulė taip, kad vienas negyvas indėnas beveik visiškai uždengė jį savo kūnu. Žolių karūną nusiplėšė nuo galvos, o kaulinį lanką nutrenkė į šalį, kad ne taip lengva būtų jį atpažinti.

Iš visų pusių vėl plūdo daugybė skalpų medžiotojų. Ant duobės krašto vėl pasirodė gyvi šešėliai ir susiliejo į vientisą tamsią dėmę. Užpakaliniai dar kažką šūkavo, bet tie, kurie buvo prie duobės, tylėjo. Keturi ar penki vyrai pasilenkė ir ėmė švarinti negyvėlių kišenes. Kiti keikdami graibstė nukautųjų ginklus. Į duobę plūdo vis nauji skalpų medžiotojai, tačiau tie, kurie buvo atėję čia anksčiau, stūmė juos atgal, spardydami kojomis ir daužydami alkūnėmis.

Tylumoje buvo girdėti sprunkančios kumelės kanopų dundėjimas ir persekiotojų riksmai. Geltis kažkur buvo dingęs.

— Kas jį turi, tegu prisipažįsta! — staiga tamsoje pasigirdo kažkieno piktas balsas. — Tegu prisipažįsta tas niekšas, kuris pavogė skalpą!

— Ramybės! — įsakė kitas balsas. — Visi atgal! Lauk iš duobės! Ko čia trypčiojat aplinkui kaip galvijų banda. Du pas mane, apžiūrėsim nukautuosius!

Tokei Ito matė tik įsakinėjančio žmogaus siluetą.

Tai buvo stambus vyras pailga galva ir riestais ūsais. Vadas dar buvo tolokai nuo to žmogaus, tačiau jis iš anksto pasirūpino geriau paslėpti peilio rankeną su išdrožta paukščio galva. Karolis Didysis, ko gera, prisimins šį ginklą, nes kadaise, kai Tokei Ito kalbėjosi su Rudąja Lape, buvo matęs jį prie diržo. Be to, jis pažinojo Tokei Ito iš tų laikų, kai vadas, dar būdamas vaikas, tarnavo baltiesiems žvalgu.

Kadangi dabar buvo paliepta gerai apžiūrėti nukautuosius, dakotas tikėjosi, kad jo likimas vienaip ar kitaip netrukus išsispręs. Tačiau jis neprarado savitvardos ir pasiryžo išbandyti tai, kas žinant priešų būdą, ko gero, gali pasisekti.