Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Visa tai atsitiko staigiai, tas staigumas ir buvo tikroji sėkmės paslaptis. Tokei Ito nusliuogė nuo arklio ir pargriuvo į molingą įdubą. Jis prišnekino, iš dalies jėga privertė atsigulti ir kumelę. Paskui atrišo lasą, prilaikantį Rudąją Lapę kumelei ant nugaros, ir paguldė negyvėlį ant šiaurinio įdubos krašto. Tada, paruošęs lanką ir strėles, pažvelgė nuo kalvos žemyn. Pirmųjų dviejų žvalgų mirtis, atrodo, kuriam laikui išgąsdino kitus Rudosios Lapės bendrus. Jeigu vienas kitas ir išdrįsdavo su savo eikliu mustangu išsiveržti į priekį ir paleisti šūvį kalvos link, tuoj vėl apsigręždavo ir sprukdavo tolyn, kur galėjo jaustis saugus.

Vadas gulėjo molingoje įduboje ir toliau stebėjo savo priešus. Jo slėptuvė buvo gera, iš čia net mėnesienoje viskas aplinkui buvo kuo puikiausiai matyti. Tokiam taikliam šauliui kaip jis patogesnės pozicijos ir būti negalėjo. Didžiausia priešų klaida buvo ta, kad jie neužėmė kalvos viršūnės, kol Tokei Ito kovojo su Rudąja Lape. Mat tada jie nė kiek neabejojo, kad Rudoji Lapė laimės dvikovą. O dabar tegu pabando, kad gudrūs, atvira vietove prisiartinti prie indėno. Tik nusėdę nuo arklių ir didelėm pajėgom apsupę indėną iš visų pusių, jie galėtų prie jo prisėlinti. O kol šito nepadarys, dakotui negresia joks pavojus. Jo dėkle telpa šimtas strėlių, be to, jis turi iš priešo atimtus šaunamuosius ginklus ir užtektinai šovinių. Turi arklį, kurį, prispyrus bėdai, galės pasipjauti, valgyti jo mėsą ir gerti jo kraują. O dar yra maišai su vandens ir maisto atsargomis, kurių buvo iš anksto pasirūpinęs! Artimiausiomis nakties valandomis bus mėnesiena. Tokei Ito spėjo, kad medžiotojai nesiryš taip greitai jo pulti. Jie beveik visai nustojo šaudę. Indėnas matė, kaip jie būriuojasi. Netekę savo vadų, Rudosios Lapės ir Šonkos, greičiausiai tarėsi, ką dabar daryti.

Tokei Ito ypač atidžiai stebėjo įlankos šlaitą. Tai buvo vienintelė vieta, kur priešai galėjo rasti šiokią tokią priedangą. Įlankos slėnyje potvynio vanduo buvo prinešęs visokiausių žagarų, čia augo žilvičiai ir kitokie krūmai, kuriuose buvo galima pasislėpti. Aštri Tokei Ito akis pastebėjo ten kažką judant. Iš už žilvičio krūmo atsargiai išlindo vienas medžiotojas ir, pasislėpęs žolėje, ėmė šliaužti aukštyn. Brangiai jis turėjo už tai sumokėti. Indėno strėlė pataikė jam į sprandą. Žmogus tįstelėjo ir liko be garso gulėti.

Dakotas dabar turėjo valandėlę laisvo laiko ir pasistengė kuo patogiau įsitaisyti savo slėptuvėje. Jis rūpestingai patikrino trofėjinius šautuvus, suskaičiavo šovinius, paskui viską susidėjo po ranka, kad pavojaus valandą nereikėtų daug gaišti — tik imk ir pleškink šūvį po šūvio. Aplink buvo ramu kaip ir anksčiau, net įlankos pusėje kol kas niekas daugiau nedrįso rodytis. Giliai apačioje, didžiajame slėnyje, monotoniškai šniokštė vanduo.

Mėnulis, kiek pasistūmėjęs dangumi, žvelgė dabar iš pietvakarių pusės. Virš prerijų plytėjo spindinčių žvaigždžių kupolas. Pūtė lengvas vėjelis, nešdamas puvėsių kvapą ir drėgną rūką, kylantį iš potvynio užlietų lankų. Tokei Ito nuo savo aukštumos matė, kaip toli apačioje spindi vanduo. Anapus upės, šiauriniame krante, nebebuvo nė gyvos dvasios. Keleivių vilkstinė ir jai iš paskos sekantys žvalgai seniai pradingo tolumoje.

Indėnas gulėjo savo duobėje ir dairėsi aplinkui. Nakties tyloje iš prerijų atskriejo indėnų giesmės ritmai. Tokei Ito sukluso. Tai buvo dakotų giesmė, monotoniška, išdidi, begalinė daina. Ir balsas vadui pažįstamas. Matotaupos motina, Untšida, pasilikusi šiapus upės, dainavo dainą savo sūnaus sūnui, iš visų pusių apsuptam priešų. Tokei Ito pastebėjo ir jos siluetą. Ji stovėjo visu ūgiu ir nė vienas baltasis jai netrukdė. Baltieji dėjosi labai gerbią moteris ir priekaištavo indėnams, kad tie verčia jas dirbti kaip verges. Tačiau taip jau buvo sutvarkytas medžiotojų gyvenimas, kad vyras didžiąją laiko dalį praleisdavo su lanku ir strėlėmis rankoje, o moterys rūpinosi visais darbais palapinėje; ir nors palapinėje jos turėdavo sėdėti toliau nuo ugnies ir tylėti, vis dėlto dakotai niekada nepamiršdavo, kad ir moteryse gali apsigyventi išmintinga dvasia ir drąsa. Dakotai visada gerbė vyresnio amžiaus žmones, nesvarbu, ar jie būtų vyrai, ar moterys. Tokei Ito negalėjo atsigėrėti Untšida, kuri, nepaisydama priešų, dainavo dainą apie Tokei Ito ir dakotų gentį. Ji stovėjo tiesi ir nepavargdama kiaurą naktį, ir jos balsas visą laiką vienodai skambėjo nakties tamsoje. Net ir žiaurūs Rudosios Lapės bendrai žiūrėjo į ją su pagarba.

Slinko valanda po valandos. Mėnulis toliau keliavo sau dangumi, žvaigždės šiek tiek išblėso. Paryčiais pasidarė baisiai šalta. Pro šalį be garso praskriejo pelėda su grobiu naguose.

Tokei Ito išvertė Rudosios Lapės kišenes ir iš vienos, krūtininės, ištraukė Matotaupos skalpą su žilstelėjusiais plaukais. Jis pamažu perbraukė ranka per plaukus ir pasiėmė skalpą. Pasiėmė ir peilį, kuriuo Rudoji Lapė nužudė jo tėvą. Tai buvo ne platus skalpinis peilis, o durklas. Paskui vadas vėl atsigulė ir toliau budėjo sargyboje.

Apačioje, priešų stovykloje, buvo ramu.

Žvaigždės danguje pranyko, ryto prieblandos pilkuma išsisklaidė. Viską nugalėjo saulės šviesa. Dakotas šildėsi ryto saulės spinduliuose ir atidžiai stebėjo įlanką. Staiga jis vėl pastebėjo ten du sargybinius. Jie buvo labai rūpestingai užsimaskavę. Tik vienoje vietoje Tokei Ito matė rudų odinių batų lopinėlį, bet ir tą buvo sunku atskirti nuo šlapių krūmų. Kitą sargybinį išdavė šautuvo vamzdis, kyšantis iš žilvičio kero. Indėnas iškišo pro įdubos kraštą šautuvo vamzdį.

Ryto tyloje pokštelėjo šūvis. Paukščiai išsigandę pakilo ir spruko šalin. Šautuvo vamzdis žilvičio kere pradingo. Nematomas šaulys garsiai nusikeikė. Antrasis sargybinis šovė į indėną, bet kulka prašvilpė pro šalį.

Tokei Ito irgi atsakė šūviu. Rudasis batas sujudėjo ir geriau pasislėpė šakose. Dakotas tučtuojau iššovė antrą kartą. Iš slėptuvės įlankoje pasigirdo tyli dejonė, nuaidėjo keli padriki šūviai.

Nors ir tie du medžiotojai turėjo palyginti gerą priedangą, dakoto padėtis buvo daug patogesnė. Iš viršaus jam buvo lengviau juos stebėti negu jiems jį iš apačios. Dabar tų dviejų nebuvo girdėti nė balso. Dieną jie negalėjo pajudėti iš vietos. Tokei Ito žinojo, kad jie čia slepiasi, ir jeigu tik mėgintų pasitraukti, tuoj kristų nuo jo kulkų. Lygiai taip pat ir prie jų niekas negalėjo prieiti ir suteikti pagalbą. Taigi jų padėtis buvo nepavydėtina.

Jaunasis vadas laukė. Atėjo vidurdienis. Jo priešai, atrodo, visai nebuvo nusiteikę dienos metu toliau galynėtis su snaiperiu, užimančiu tokią patogią poziciją. O Tokei Ito vykdė savo planą: jis nedavė priešams nė pajudėti. Nepasakytum, kad dėl to jis būtų labai džiūgavęs, bet buvo patenkintas, kad baltiesiems skalpų medžiotojams ir išdavikams indėnams taip sunkiai sekasi „užmušti raudonąjį šunį“.

Vadas nusisuko į pietų pusę ir įsmeigė akis į begalines prerijas, tolumoje susiliejančias su dangaus skliautu. Dar ir dabar jis matė tamsų dryžį, nusidriekusį žolėje. Tą pėdsaką čia paliko jo gentainių vilkstinė, praėjusi prieš keliolika dienų. Ji atėjo čionai iš migloje paskendusių tolių, nuo Arklių upelio, nuo Juodųjų kalnų ir nuo Geltonųjų Akmenų upės. Ji atėjo čionai iš akimis neaprėpiamo krašto, priklausiusio dakotų vyrams. Paskui persikėlė per Dumblinuosius Vandenis ir nuėjo į svetimą kraštą. Tą kraštą Tokei Ito pažinojo. Praslinks dar viena naktis, viena diena ir dar viena naktis, tada nepavargstantys arkliai ir kratus valkčiai pereis per sieną ir atsidurs laisvose prerijose ir saugiame miške. Ligi tol vadas turi ištverti čia ir laikyti prikaustęs visų priešų dėmesį. Paskui galės iš čia pasitraukti.