Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Mergaičių ir berniukų būrelis pamažu atsigavo iš sustingimo ir ėmė dairytis į šalis. Jie pamatė pabėgusius vyrus, moteris ir vaikus, kurie, patyliukais šnekėdamiesi, dabar iš palengvo vėl rinkosi į pievą, kur pirma šoko burtininkas.

— Jie tebėra gyvi, — buvo girdėti kartojami žodžiai. Hapeda, apkaltinęs burtininką meluojant, Uinona, nepabūgusi liepsnojančios burtininko lazdos ir ugnies lietaus, Sitopanakė, atstačiusi į užburtą bizoną Didžiosios Lokės palikuonį, — visi tebebuvo gyvi. Tai padarė vyrams ir moterims didžiulį, neišdildomą įspūdį. Niekas nelietė margųjų bizonų.

— Bizono kiaušas guli žolėje, — tarė Četansapa, sugrįžęs prie Uinonos ir vaikų. — Jis ir dabar dar šiek tiek spingsi žalia šviesa.

Četansapa parsinešė, prisirinkęs iš pievos, įvairiausių sudegusių daiktų, kurie visiems atrodė labai mįslingi.

Jis nuėjo pas Adamą, sėdintį pamiškėje, ir parodė savo radinius. Kartu su juo nuėjo ir abu berniukai.

— Gražų fejerverką suruošė jums senis, — tarė Adamas. — Ir iš kur jis gavo raketų? Ar jis ir anksčiau rodydavo jums tokį „ugnies lietų“?

— Ne.

Atėjo Čapa Garbiniuota Galva ir dar kartą išklausinėjo Adamą, kaip čia viskas iš tikrųjų buvo.

— Jei taip, tai Vilko Galva... — Čapa nutilo, suabejojęs, ar dera toliau kalbėti.

— Kalbėk! — trumpai pareikalavo susijaudinęs Četansapa.

— Vilko Galva visą laiką baisiai įtarinėjo Havandšitą, — tarė Čapa Garbiniuota Galva. — Kartą jis pasakė man, kodėl nepasitiki burtininku, bet tada aš atmečiau jo kaltinimus, nes jie pasirodė man neįtikimi. Vilko Galva įtarė, kad Havandšita žaidžia dvejopą žaidimą.

Jis buvo mūsų vyriausiasis ir taikos vadas, jis buvo vačičunų priešas. Bet jis buvo ir burtininkas, kuris norėjo mus valdyti baimėje. Kartą Vilko Galva girdėjo, kaip Rudoji Lapė kalbėjo Tokei Ito palapinėje prie Arklių upelio, kad žadąs duoti Havandšitai ugnies lietaus, norėdamas jį patraukti į savo pusę ir įsigyti sąjungininką kovoje prieš Tokei Ito. Tada iš to nieko neišėjo. Tačiau jūs visi žinote, kad Havandšita mums nepadėjo per aną tarybos susirinkimą rezervate, kai Šonka mus vertė ištremti Tokei Ito iš mūsų palapinių. Havandšita pasitraukė su mumis per Minisosę, nes ten, kur viešpatauja vačičunai, jis negali parodyti savo galios, tačiau nenori, kad mes pradėtume naują gyvenimą, nes žino, kad tada ir čia niekas nebetikės jo galia. Aš manau, kad jis prisibijojo Vilko Galvos, kad visada prisibijojo Tokei Ito, nes tiedu yra gyvenę pas vačičunus ir nebetiki Havandšitos paslaptimis. Dabar Havandšita išginė Vilko Galvą iš mūsų, labai gudriai pasinaudojęs šio kario kalte... Turbūt Šonkai tarpininkaujant jis gavo rezervate iš Rudosios Lapės ugnies lietaus...

Po šių žodžių Četansapa valandėlę patylėjo.

— Havandšita apgavo mus paskutinį kartą, — tarė jis pagaliau.

Pievoje kažkas sujudėjo. Pakilo pargriuvęs burtininkas ir pamažu, svyruodamas ėmė knapinėti aplinkui.

Labiausiai berniukus nustebino tai, kad pavargęs burtininkas klydinėjo toje upelio pusėje, kur buvo gyvulių kaimenė. Jie prisiminė, kad, šokdamas tą savo padūkusį šokį, Havandšita perėjo upelį ir, matyt, pats to nepastebėjo. Ir dabar jis, atrodo, nesusigaudė, kur esąs. Susikūprinęs, svirduliuodamas jis ėjo kaip girtas per nekenčiamą margųjų bizonų kaimenę, ir niekas nežinojo, ką jis ketina daryti. Jis ėjo ne savo palapinės link, kur paprastai pradingdavo, baigęs šokį. Adamas ir visi aplink jį susirinkę žmonės susidomėję sekė, kas bus toliau. Upelio pakrantėje buvo laužavietė, kur neseniai degė ugnis, sukurta pranešti Tokei Ito, kad Lokės giminė laimingai pasiekė kelionės tikslą. Ten Havandšita sustojo.

Prie jo priėjo Četansapa. Nakties tyloje aiškiai buvo girdėti kiekvienas žodis.

— Tu apgavai mus, — tiesiai jam į akis drėbė karys. — Rudoji Lapė davė tau ugnies lietaus.

Beniukai matė, kaip senis nusimetė visą savo gąsdinančią aprangą ir, susibaigęs, išdžiūvęs kaip šešėlis, stovėjo prie laužavietės. Jis vis labiau gūžėsi ir smego.

Četansapa prisidėjo prie lūpų signalinį švilpuką ir sušaukė visą Lokės giminę. Visi atskubėjo prie Četansapos ir didžiuliu ratu apstojo laužavietę. Atbėgo čia ir berniukai su Uinona.

— Visi jūs matėte ugnies lietų, — garsiai apskelbė Četansapa. — Vačičunai žino paslaptį, kaip padaryti tokį lietų. Ją žino ir Adamas. Tačiau Havandšita gavo šią ugnį rezervate iš Rudosios Lapės ir dabar pasinaudojęs ja norėjo mus suklaidinti.

Havandšita tylėjo. Jam buvo baisu, kad savo ilgą gyvenimą turės baigti užsitraukęs šitokią gėdą. Tylėjo ir vyrai, moterys, vaikai, tylėjo pasibaisėję, kad juos išdavė žmogus, kuriuo visi tikėjo.

— Parinkite man malkų, — tarė senis.

Vyrai ir moterys įvykdė jo pageidavimą ir sukrovė naują laužą. Netaręs daugiau nė žodžio, Havandšita užlipo ant laužo, užsidengė veidą bizono odos antklode, ir netrukus jį apgaubė dūmai ir liepsnos. Aplinkui buvo tylu, niekas jo garbei neužtraukė raudos, iš jo lūpų irgi nepasigirdo nė mažiausios dejonės. Jis pats save nuteisė. Visi tylėdami laukė, kol baigs liepsnoti ugnis. Užgesus laužui, senasis burtininkas jau buvo pavirtęs pelenais.

Kai vėl išaušo rytas ir saulė skaisčiais auksiniais spinduliais nušvietė dangų ir žemę, visi stojo prie savo darbų. Tik Četansapos niekur nebuvo matyti.

— Jis ieško Vilko Galvos, — tarė Tomas Lokės Berniukams. — Nuėjo aukštyn į mišką.

Hapeda ir Časkė nuleido galvas. Juos vėl prislėgė nežinomybė dėl Tokei Ito likimo ir sielvartas dėl delavaro kaltės.

Apie pietus sugrįžo Četansapa. Jis pasišaukė abu berniukus ir pasakė:

— Eikite į mišką, tiesiai ir tiesiai prieš kalną. Ten rasite Šunktokečą, delavarą, kuris yra mūsų brolis. Atgailaudamas jis sunkiai save sužalojo. Aš pasakiau jam, kad Havandšita mus apgavo ir kad šis netikrų burtų žmogus susidegino ant laužo. Aš prikalbinau jį neatsisakyti maisto ir gėrimo, kol sužinosime, ar Tokei Ito nugalėjo Rudąją Lapę, ar žuvo. Nueikite pas jį ir nuneškite jam vandens ir mūsų pemikano likučius. Jeigu Tokei Ito gyvas sugrįš pas mus ir atleis jo kaltę, Šunktokečą sutinka gyventi, jei ne, jis pasiryžęs mirti.

DIDIEJI PRIEŠAI

Tą naktį, kai Lokės giminė persikėlė per Misūrį, Tokei Ito pasiliko pietiniame upės krante. Apsistoti jis pasirinko į visas puses atvirą poziciją: virš įlankos, kurioje prieš tai buvo įsikūrusios moterys su vaikais, ant kalvos, toli įsirėžusios į prerijas ir nutįsusios pietvakarių pusėn. Iš čia jis galėjo matyti kiekvieną priešų krustelėjimą, ir priešai jį gerai matė. Kalvos viršūnėje buvo nedidelė įduba, tarsi koks milžinas čia būtų uždėjęs nykštį ir palikęs savo pėdsaką. Ta lomelė buvo molinga, drėgna ir visai plika, be žolės. Vadas ją labai gerai žinojo. Prieš tai jis buvo liepęs ją pagilinti. Jos pakraščiai buvo apaugę gėlėmis ir stambiomis žolėmis, vakariniame pakrašty gulėjo medžio kamienas su keliom dar lapuotom šakom: tą kamieną Lokės giminės vyrai atsinešė čia iš upės pakrantės ir naudojosi kaip priedanga.

Danguje švietė prieš pat vidurnaktį patekėjęs mėnulis; šešėlių kontūrai buvo labai ryškūs. Visas vakarinis kalvos šlaitas ir šiauriniai upės įlankos krantai skendėjo tamsiame šešėlyje. Tačiau besitraukianti vilkstinė anapus didžiojo slėnio buvo apšviesta švelnios mėnesienos, ir Tokei Ito galėjo viską matyti, kol pagaliau ji pradingo iš akių.