Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Ketė nieko neatsakė. Ji laukė.

— Panele Smit, mūsų kalba bus trumpa. Sėskitės! — Dabar Ročas kalbėjo lyg koks mokytojas su mokinuke.

Ketė nė nekrustelėjo, lyg būtų nenugirdusi kvietimo sėstis.

Ročas sukiojo cigaretę tarp pageltusių pirštų. Iš tolo, truputį nedrąsiai jis pradėjo aiškinti:

— Jūs suprantate...

— Žinoma, — Ketė ramiai ištarė šį žodį. Neatrodė, kad ji jaudintųsi, kalbėdama su savo buvusiu sužadėtiniu.

Ročas stebėjo merginą su panieka ir jam būdingu įžūlumu.

— Jūs suprantate...

— Aš jau prieš metus supratau, Ročai, kad jūs niekšas. Per jūsų intrigas žuvo mano tėvas. — Ketė kalbėjo ramiai, paprastai. — Šiandien aš taip pat žinau, kad jūs mažas... labai vidutiniškas niekšelis. Aš išeinu.

Žodis „vidutiniškas“ pataikė Ročui į jautri vietą. Ir jis rėžė atgal:

— Puiku! Dėl kelionės aš jau pasirūpinau. Po poros savaičių būkite pasiruošusi. Palikimo ar kitokio aprūpinimo jums, kaip Smito dukteriai, nėra ko tikėtis. Galbūt galėsite dirbti skalbėja arba rasite kokį kitą sau tinkamą užsiėmimą...

— Jūsų paslaugų man nereikia, kapitone.

Mergina nusisuko nuo Ročo ir dar kartą apsidairė po kambarį, kur praėjusį pavasarį buvo niekšiškai suimtas indėnų pasiuntinys ir kur jos tėvas, majoras Samuelis Smitas, paskutinį kartą griežtai susikirto su Rudąja Lape, Antoniu Roču ir jo globėju pulkininku Džekmanu.

Tada šiame apytuščiame kambaryje dar nebuvo krėslo. Ročas liepė vienoje ąžuolinio stalo pusėje išardyti suolą, kad galėtų ten pasistatyti krėslą. Visame forte jautėsi Ročo šeimininkavimo pėdsakai, net oras, rodos, buvo užnuodytas jo alsavimo. Mergina išėjo iš kambario.

Audra jau nebe taip siautėjo. Ketė užsigobė ant galvos šalį ir nuėjo per kiemą prie didžiųjų aštriatvorės vartų. Sargybiniai be niekur nieko ją praleido. Jie žinojo, kad Ketė kiekvieną dieną eina anapus tvoros aplankyti tėvo kapo.

Ji nuėjo ten ir šiandien. Tai buvo paprastas, kuklus kapas — be gėlių, be vainiko. Mergina sustojo prie medinio kryžiaus. Ant jos pečių, ant galvos baltavo kelios snaigės. Paskendusi prisiminimuose apie tėvą, ji žiūrėjo į tolį ir nieko aplink nematė.

Kai netikėtai pasirodė Tobijas, ji krūptelėjo ir staiga pajuto, kad jos rankos kaip ledinės ir visas kūnas pašiurpęs nuo šalčio.

— Grįžkite į fortą, mis Kete. — Žvalgas kalbėjo su ja kaip vyresnysis brolis su seserim. — Pasakysiu jums svarbią naujieną. Vakare užeisiu pas jus. Jūs turite mums padėti.

— Gerai, Tobijau.

Ketė vėl grįžo į fortą ir užsidarė savo kambaryje. Tai buvo tas pats kambarys, kuriame mirė jos tėvas. Ji paėmė į rankas siuvinį. Reikia dar šį bei tą pasitvarkyti, jeigu jau ruošiasi visam laikui iš čia iškeliauti.

Šiek tiek padirbėjusi, Ketė pavargo, tad padėjo siuvinį į šalį ir užsižiūrėjo į paveikslą, kuriame buvo nupiešusi tėvo kapą. Paskui išsitraukė gerai paslėptą laišką. Rašysena buvo negrabi, bet aiški. Tas laiškas buvo Adamo, kuris užstojo Samuelį Smitą ir norėjo išlaisvinti išdavikiškai suimtą indėną. Paskui kartu su savo bičiuliais Tomu ir Teo turėjo bėgti nuo Ročo. Laiške buvo rašoma, kad Ketė lauktų tolesnių žinių. Adamas sakėsi padėsiąs, kai tik ji apleis fortą.

Laiškas buvo rašytas prieš kelis mėnesius. Tobijas tada slapta perdavė jį Ketei. Kažin ar ir dabar Adamas apie ją tebegalvoja?

Mergina susirado kitą darbą. Belaukiant labai prailgo diena. Pagaliau šiaip taip atėjo vakaras. Iš apniukusio dangaus į sutemų gaubiamą žemę dar krito dulsvai mirguliuojančios pavienės snaigės. Ketė girdėjo, kaip įgula ėjo valgyti, nugirdo keletą žodžių ir šūksnių, nuaidėjo kažkieno sunkūs žingsniai, paskui viskas nutilo. Mergina nedegė lempos, laukė Tobijo tamsiame kambaryje.

Galiausiai durys prasivėrė, ir į kambarį be garso įslinko Tobijas. Jis prigludo prie sienos atokiau nuo lango. Ketė užtraukė užuolaidą.

— Ką sakė Votsonas dėl dakoto? — paklausė Tobijas. — Jūs turėjote viską girdėti. Rūsio anga buvo atvira. Jūs jau buvote komendanto kambaryje, kai Ročas su Votsonu apžiūrinėjo belaisvį rūsyje.

— Gali manęs neįkalbinėti, Tobijau. Aš pasakysiu tau, ką girdėjau. Ir kodėl turėčiau nuo tavęs slėpti? Jeigu Tokei Ito ir toliau liks surakintas rūsyje, jo dienos suskaitytos. Dabar jie žada duoti jam bent atsigerti.

— Yra atėjęs įsakymas jį paleisti. Tai iškovojo Morisas, dailininkas. Jis pažinojo Tokei Ito dar vaiką, kai šis gyveno savo tėvo palapinėje. Ročas žada pasiųsti raštą ir pasitikrinti, ar čia nėra kokios klaidos. Taip jis nori laimėti laiko, kad galėtų paskleisti melagingas žinias. Aš esu pasiuntinys ir pažįstu baltuosius. Įsakymas yra įsakymas, ir to, kas parašyta juodu ant balto, jie niekada neatšauks. Jie patvirtins, kad įsakymas paleisti yra teisingas, ir Ročas gaus pylos, kad neįvykdė jo laiku.

— Bet ligi tol Tokei Ito numirs.

— Indėnas miršta tik tada, kai nori mirti. Kete, jūsų tėvas garantavo Tokei Ito, kad po derybų jis galės laisvas išjoti iš šio forto. Jūs privalote pasakyti Tokei Ito, kad yra atėjęs įsakymas jį paleisti. Tada jis vėl pajus norą gyventi.

— Aš privalau jam tai pasakyti?

— Taip. Jūs! Jūs vienintelė turite antrąjį komendanto kambario raktą. Be abejo, radote jį tarp tėvo daiktų.

— Taip. Radau. Galiu jį tau atiduoti.

— Ne. Man reikia joti su Ročo laišku į Randalį. Mano mustangas jau stovi kieme. Ir taip daug laiko sugaišau — norėjau pirma su jumis pakalbėti. Nueikite naktį į komendanto kambarį ir nusileiskite į rūsį. Raktas nuo dangčio sieninėje spintelėje — jūs juk matėte. Jeigu kas užklups, pasakykite, kad jus persekioja tėvo dvasia, ji ir atvedė jus čionai. Niekas jūsų nebaus, jeigu kas ir nepasisektų. Blogiausiu atveju išsiųs iš forto, ir viskas, o šito jūs ir taip neišvengsite. Nukentėti gali tik belaisvis, todėl turite būti labai atsargi. Ročas tik ir ieško dingsties nužudyti dakotą, kol jis dar tebėra jo rankose.

— Tobijau! Ne tik Ročas miega kambaryje viršum rūsio. Komendanto kambaryje dar budi sargybinis!

— Bet šiąnakt jo nebus. Aš tam vyrukui pranešiau, kad šiąnakt jis ten nesimaišytų. Sakiau, šitaip pageidauja Ročas — nori prieš jums išvykstant naktį pasimatyti su jumis savo kambaryje.

— Tobijau! Tu iš proto išsikraustei!

— Komendanto kambarys šiąnakt bus tuščias! Galite būti tikra. Jūs turite antrąjį raktą. Niekas jūsų nesulaikys.

Žvalgas negalėjo žinoti, kas dedasi Ketės širdyje, tamsoje jis nematė jos veido.

— Ką gi, sutinku, — tarė ji pagaliau. — Jeigu būtų gyvas mano tėvas, jis irgi tam pritartų.

— Gerai.

Bet Tobijas dar nėjo. Jis ištraukė laišką ir padavė Ketei.

— Jaunasis Adamas laukia, kada jūs paliksite fortą, — tarė jis. — Jis ims jus už žmoną, jeigu sutiksite persikelti kartu su juo į Kanadą. Adamas — doras žmogus. Pasitikėkite juo ir atidžiai perskaitykite laišką. Jūs juk pažįstate Adamą. Jis visada buvo už jūsų tėvą.

— Tikra tiesa, Tobijau. — Ketė atsiduso. — Ar tu dar sutiksi Adamą?

— Galiu perduoti jam jūsų atsakymą.

Kai Ročas ir felčeris uždarė rūsio angą, belaisvis sujudėjo. Jis paliko vietą, iš kur galėjo matyti angą, ir vėl atsistojo prie sienos. Grandinės sužvangėjo. Jam buvo bjauru gultis ant nešvarios aslos, todėl atsirėmė į sieną, pasiruošęs stačias praleisti naktį, kaip buvo pripratęs daryti gresiant pavojams prerijose. Bet dabar šitaip stovėti buvo sunkiau negu pirma. Netekęs daug jėgų, jis vos laikėsi ant kojų.