Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Lauke dejavo ir kaukė vėjas.

Tamsoje kažkas pleveno ir blizgėjo. Kelios paklydusios snaigės įskriejo pro angą ir pamažu nusileido į rūsį. Belaisvis lydėjo jas akimis, kol jos ištirpo, nukritusios ant žemės.

Nors indėnas buvo visai nusilpęs, tačiau nemiegojo. Nukarusiais pečiais stovėjo atsišliejęs į sieną ir pusiausnūda leidosi nešamas minčių ir karštligiškų vaizdų srauto. Galvojo apie savo palapinę, apie motiną ir seserį. Galvojo apie savo mustangą ir plačiąsias prerijas. Galvojo apie savo draugus, bet nesitikėjo jų daugiau pamatyti. Belaisvis girdėjo, kad jo gentis sumušta, išvaryta iš gimtųjų vietų ir visiškai pavergta. Visa tai piktdžiugiaudamas pranešė jam sargas. Jis girdėjo, kad ir pats jau yra pasiligojęs ir neilgai bepatrauks. Kai prieš kelias dienas belaisvis liovėsi valgęs, nes nuo grandinių svorio visiškai sutriko jo vidaus organų veikla, ir kai nė žodžiu neužsiminė, kad jam duotų atsigerti vandens, tada ir pats patikėjo, kad jo gyvenimas baigtas ir kad jis ne tik dedasi abejingas jį supančiai priešiškai aplinkai, bet dabar jau iš tikrųjų nebesirūpina, kas bus toliau. Bet kai atėjo Ročas su felčeriu, kalinys įsitikino, kad dar ne viskas jame mirę, kad kažkas yra dar gyva, ir tai jam pačiam buvo naujiena. Barzdotajam felčeriui jis apskritai nejautė jokio priešiškumo. Tačiau kai šis, kapitono Ročo palieptas, ėmė jį apžiūrinėti, belaisvis būtų įmanęs užmušti Antonį Ročą. Vadinasi, indėnas dar nebuvo visiškai palaužtas, jei kapitono Ročo balsas jį taip siutino.

Kai praėjo pirmosios nakties valandos, belaisvis pajuto, kad šiąnakt viršuje kažkas ne taip kaip visada. Ročas anksti nuėjo gulti; dakotas girdėjo, kaip subildėjo jo žingsniai ir girgžtelėjo durys; šitie garsai jam buvo gerai pažįstami. Kapitonas pradėjo knarkti, ir belaisvis vargais negalais užkando kosulį, nes viršuje išgirdo kažką įtartina ir norėjo gerai įsiklausyti. Sargybinis, kuris kiekvieną naktį budėdavo komendanto kambaryje, taip pat išėjo. Dakotas girdėjo, kaip jis uždarė duris. Slinko laikas, o sargybinis vis negrįžo.

Belaisviui kilo įtarimas, kuris, tiesą sakant, neapleido jo nei dieną, nei naktį. Jis manė, kad Ročas ruošiasi jį nužudyti, ir kiekvienu momentu laukė žudiko. Kodėl dabar išėjo sargybinis? Gal komendantas tyčia jį išsiuntė, kad paskui galėtų pasakyti, jog viskas atsitiko be jo žinios?

Galėjo būti jau apie vidurnaktį. Ročas vis dar tebeknarkė. Durys į komendanto kambarį vėl prasivėrė. Kažkas įėjo vidun ir uždarė duris. Pasigirdo žingsniai, lengvi, atsargūs. Ne, čia ne sargybinis. Sugirgždėjo lenta. Paskui ir vėl viskas nutilo, lyg kažkas būtų bijojęs išsiduoti.

Dakotas pajudino galvą. Savaites ir mėnesius kamuojamas skausmų, jis pasidarė nebe toks pastabus, tačiau šią akimirką sukaupė visą valią ir įsiklausė — pasigirdo kitas atsargus žingsnis.

Belaisvio būgštavimai išsisklaidė, nuotaika pagerėjo. Jeigu žudikas kapitono pavedimu ruoštųsi jį pribaigti, kam tada būtų reikalingas toks atsargumas. Dakotui vėl pabudo viltys, kurias jau seniai buvo palaidojęs.

Kas ten viršuje? Ko jam reikia? Ar pakels rūsio dangtį?

Viršuje buvo girdėti krebždesys. Dangtis truputėlį pakilo, bet tuoj ir vėl nusileido, lyg būtų per sunkus silpnoms rankoms, paskui dar sykį pajudėjo ir atsivožė visai. Belaisvis stovėjo kiek atokiau nuo angos ir negalėjo pažvelgti, kas dedasi viršuje, tik išgirdo, kaip subarškėjo kopėčios, o paskui pamatė, kaip jos pamažu nusileido į rūsį. Pasirodė dvi mažos kojos ilgais jojimo batais, atsargiai, pakopa po pakopos besileidžiančios žemyn.

Rūsio tamsą praskaidrino blausi mėnulio šviesa, ir dakotas pamatė merginą. Ji nusileido į rūsį, apsidairė ir priėjo prie belaisvio.

— Tu mane pažįsti, Tokei Ito, — tarė ji paprastai. — Aš — Ketė, Samuelio Smito duktė. Mano tėvas mirė. Aš taip pat iš čia išvykstu. Tobijas man pavedė prieš tai tau kai ką pasakyti.

— Taip? — Tai buvo daugiau lūpų krustelėjimas negu garsas.

— Karas pasibaigė. Atėjo įsakymas tave paleisti. Ne vėliau kaip po dviejų savaičių Ročas gaus į savo užklausimą atsakymą, kad įsakymas turi būti įvykdytas. Jį parneš Tobijas. Tu būsi laisvas.

Žodis „laisvas“ nuskambėjo kaliniui kaip kovos šūksnis, kurį išgirdęs vyras pašoka iš miegų. Vadas kaipmat atgavo valios stiprybę ir, neleisdamas pasireikšti jausmams, sutelkė visas savo mintis. Jis turi išklausinėti, gali išklausinėti. Tai buvo pirmasis jo ginklas, kurio dabar galėjo stvertis.

— Kaip baigėsi karas?

— Jūsų pralaimėjimu, vade. Tiesa, iš pradžių jūs laimėjote stambių pergalių. Jūsų vadai Sėdintis Jautis ir Šėlstantis Žirgas sumušė generolo Kusterio kariuomenę, žuvo ir pats Kusteris. Liko gyvas tik vienas vienintelis skautas ir vienas mulas. Jūs nugalėjote ir generolus Kruką, Bentiną ir Reno, jie buvo priversti trauktis. Bet paskui jūsų vyrams baigėsi šaudmenys. Jie turėjo sudėti ginklus.

— Kur Rudoji Lapė?

— Išjojo į agentūrą. Dirbs ten vertėju.

— Kaip sekasi Adamui?

— Jis pabėgo, kai jie aptiko pas tave jo dildę. Žada keltis į Kanadą. Nebenori likti valstijose, kur buvo nužudytas jo tėvas.

— Nužudytas tėvas? Kaipgi tai atsitiko?

— Senukas negalėjo ir nenorėjo antrą kartą mokėti už žemę, kurią nupirko iš dakotų ir pavertė dirbamais laukais. Todėl jie atėmė iš jo fermą. Jis sakė, kad tai neteisybė. Kai buvo išvaryti dakotai ir atėjo Ilgieji Peiliai, senis pakėlė prieš juos ginklą. Paskui pabėgo. Jie pagavo jį ir pagal savo paprotį apipylė karšta derva, paskui plunksnomis ir pjudė, kol žmogus krito negyvas. Baltieji irgi moka kankinti.

— Žinau. O iš ko gi Adamas mano gyventi Kanadoje?

— Žada iš kailių bendrovės pasiskolinti spąstus ir kartu su Tomu ir Teo gaudyti bebrus. Jeigu pavyks vėl gauti žemės, augins gyvulius ir versis žemdirbyste. Jo likimas panašus į raudonodžių — stumdomas iš vietos į vietą ir nelaikomas visateisiu žmogumi.

— Bet vis dėlto jis nenori būti indėnu. Kartą jis man tai sakė.

Ketė pagalvojo.

— Adamo oda balta, o akys mėlynos, tačiau šiandien jis būtų jūsų brolis, jeigu galėtų kartu su jumis gyventi. Bet negali. Į rezervatą mums, baltiesiems, nevalia kelti kojos.

— Ar jis dar tebėra kur netoliese?

— Taip. Kartu su Teo ir Tomu laukia manęs.

— Adamas kalbėjo tokius žodžius kaip dabar tu man, bet vis dėlto jis mus niekino, kad neauginame gyvulių ir nedirbame žemės.

— Jūs šito išmoktumėte, — atsakė Ketė. — Adamas šiandien mielai jus pamokytų, jeigu tik kas jam leistų.

Kieme pasigirdo žingsniai. Mergina pasitraukė atgal prie kopėčių. Žingsniai nutolo.

— Dabar eik! — paragino Ketę belaisvis. — Tavęs niekas neturi pastebėti. Tu ir taip parodei didelę drąsą.

— Einu. Tu esi mūsų brolis. Kai būsi laisvas, atvyk į Kanadą. Ten tavęs niekas nepersekios. Mes būsime pasienyje netoli miškingųjų kalnų.

— Pasakyk Tobijui: aš stengsiuosi išlikti gyvas. Hau... O dabar eik.

— Lik sveikas!

Ketė greitai užlipo kopėčiomis ir ištraukė jas iš rūsio. Tada nuleido dangtį. Belaisvio ausis pasiekė jos lengvi, atsargūs žingsniai. Galiausiai jis išgirdo, kaip ji atidarė ir vėl uždarė laukujės duris. Paskui viskas nutilo.

Dakotas įsidėjo galvon, ką jam sakė Ketė Smit. Dabar jam tik dvidešimt ketveri metai, ir štai prieš akis vėl iškilo uždavinys.

Nuo šios dienos jis pradeda kovoti, kad ištvertų dar dvi savaites, nepalūžtų per tas dienas ir naktis, kol Ročas turės jį paleisti.