Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Belaisvis įtempė raumenis, kad ne taip spaustų grandinės. Valgė dabar net per jėgą, kad tik sargas vėl nenustotų davęs vandens. Geležinėmis valios pastangomis reguliariai kaitaliojo budėjimo ir miego valandas.

Po poros savaičių, vieną niūrią popietę, nerangusis sargas atėjo pas belaisvį anksčiau negu paprastai. Vakarieniauti dar buvo ne laikas, be to, jis nieko su savimi neatsinešė. Atsistojęs priešais dakotą, išsitraukė iš kišenės du raktus ir parodė belaisviui.

— Tau reikia eiti pas komendantą, — tarė jis, — pas kapitoną Ročą. Tik, žiūrėk, elkis padoriai. Nuo to priklausys tavo tolesnis likimas.

Jis atrakino grandines ir nuėmė nuo kojų pančius. Dakotas neparodė, kokį pajuto palengvėjimą.

— Šitaip, — tarė nerangėlis ir išsitraukė pistoletą, — dabar marš, lipk kopėčiomis. Tik nesugalvok kokių kvailysčių. Ten viršuje jau laukia keli vyrai, jie tave priims.

Dakotas be žodžių pakluso. Jis bijojo, kad priešai neapkaltintų jo mėginimu pabėgti ir nenušautų. Bet neklausyti jų įsakymų taip pat negalėjo — tada jie nušautų jį kaip tik dėl to.

Įėjęs į komendanto kambarį, jis pamatė prie rašomojo stalo sėdintį Ročą. Keturi dragūnai su pistoletais rankose saugojo kapitoną, kad paleistas belaisvis iš neapykantos ir nevilties jam ko nepadarytų. Kapitonas kaip paprastai sėdėjo atsilošęs ir laikė tarp gelsvų pirštų cigaretę. Jo veide galėjai išskaityti viską, ką jaučia triumfo akimirką piktas, karjeros trokštantis žmogus. Kai indėnas krauju suskretusiais, dulkėtais drabužiais sustojo priešais, Ročas suraukė nosį.

— Ko čia atvedei man tą berną tokį suskretusį ir pasmirdusį! — suurzgė jis ant sargo. — Galėjai pirma bent užpilti vieną kitą rėčką vandens. Dabar jau tiek to, — pridūrė, — pasistengsime kuo greičiau baigti su juo šneką.

Kapitonas žiūrėjo į dakotą kaip į turguje deramą gyvulį.

— Atrodo, tu smarkiai pasiligojai, džiova ar kažkas panašaus, — tarė jis, neslėpdamas pasitenkinimo. — Felčeris, šiaip ar taip, įtaria džiovą. Vašingtone nebeliko jokios abejonės, kad tave reikia paleisti, jeigu atėjai į protą ir pasirašysi sutinkąs gražiuoju pasitraukti į rezervatą. — Ročas sukiojo rankose kažkokį raštą. — Na, tai kaip? Apsisprendei?

— Kad pats pasitrauksiu į rezervatą?

— Taip, žinoma. Už savo gentį tau nebereikia pasirašyti. Ji jau seniai ten.

— Aš nesipriešindamas pasitrauksiu į rezervatą.

— Puiku. Mat kaip sveika kelis mėnesius pasėdėti rūsyje! Visai kitas žmogus! — Ročas pakišo dakotui raštą. — Štai! Pasirašyk!

Kadaise, ilgą laiką bendraudamas su baltaisiais, indėnas išmoko skaityti. Dabar jis rūpestingai studijavo raštą, kurį turėjo pasirašyti. Ten iš tikrųjų buvo pasakyta tik tai, ką kalbėjo Ročas. Dakotas stačiomis pasirašė.

— Savo ginklų negausi. Dabar tu iš laukinio pasidarysi civilizuotas žmogus. Rytoj anksti iškeliaujate. Tobijas turi nunešti į Robinzono fortą laišką, galės kartu paimti ir tave. Kuiną tau grąžiname, vis tiek nėra ką su tuo žvėrim daryti. Žiūrėk, kad pasiimtum ir kitą plėšrūną, juodąjį vilką, kuris neduoda nė pasisukti apie fortą. Sako, tai tavo šuo?

Dakotas gūžtelėjo pečiais.

Ročas apsidairė.

— O kurgi Tobijas? — paklausė jis. — Juk jam buvo įsakyta čia ateiti.

Durys prasivėrė, įėjo indėnas.

— Aha, Tobijas! Štai tavo globotinis. Jis keliauja į rezervatą. Paimk jį rytoj kartu. Šiąnakt galės pernakvoti su tavim blokhauze.

— Hau.

Netarę daugiau nė žodžio, abu indėnai išėjo iš kambario. Lauke jau buvo prietema. Keli kareiviai ir žvalgai, stovintys kieme, neslėpdami smalsumo pasižiūrėjo į paleistą belaisvį, ir šis išgirdo juos šnekant:

— Dabar jį bepigu ir paleisti. Kiekvienam aišku, kad neilgai bepatrauks.

— Jis išvis nevertas paleisti. Gerai prisimenu, kaip patamsiais nusmeigė leitenantą Vornerį.

Dakotas užkando smaugiantį kosulį.

Tobijas nuvedė jį į blokhauzą, kur miegojo forto įgula. Niūrioje patalpoje spingsojo dvi žibalinės lempos. Delavaras pasirausė savo migyje kambario kampe ir padavė dakotui pemikano. O kai Tokei Ito atgavo savo senąją pypkę, jo veide šmėstelėjo šypsena.

Vakare į blokhauzą susirinko įgulos vyrai. Vieni kalbėjosi, kiti rūkė, treti žaidė. Daugelis net nekreipė dėmesio į abu indėnus, bet viena grupelė senų karių, dar dalyvavusių žiauriose kovose dėl šio forto, svaidė į indėną rūsčius žvilgsnius ir laidė piktas pastabas.

— Ko tai pasmirdusiai kiaulei čia reikia?

— Gal jis papasakos mums, kaip nužudė Džordžą, Maiką ir kitus!

— Atimkit iš jo skiltuvą, jei ne, šiąnakt vėl išlėksime į orą.

Dakotas dėjosi negirdįs tų kalbų. Delavaras, bijodamas, kad nekiltų konfliktas ir kareiviai nenulinčiuotų paleisto belaisvio, pasiūlė:

— Eime prie arklių!

Dakotas greitai pakilo, ir abu indėnai išėjo iš blokhauzo. Sargyba prie vartų juos praleido. Anapus tvoros buvo aptvaras, kuriame keli arkliai pešiojo parudavusią žolę. Tik geltas eržilas stovėjo nukoręs galvą ir neėdė. Dakotas tyliai pašaukė jį. Sulysęs geltis, kurio nugara buvo baisiausiai sučaižyta, pakėlė galvą, pastatė ausis ir šuoliais prilėkė prie tvoros. Jis priglaudė švelnias šnerves prie skruosto raiteliui, kurį vienintelį galėjo pakęsti ant savo nugaros, ir dakotas ėmė glostyti jam kaktą.

Indėnai iš žvilgsnio suprato vienas kitą. Tobijas atšovė aptvaro kartis, ir abu išsivedė savo arklius.

Jie išjojo į prerijas. Pasidairyti po šio krašto platybes buvo pirmas išlaisvinto vado noras.

Nujoję toli nuo forto, kad niekas jų negirdėtų ir nematytų, abu sustojo. Dakotas turėjo stipriai laikyti savo geltį — jis veržte veržėsi į laisvę, norėdamas kuo greičiau ištrūkti į jam pažįstamas prerijas pietvakariuose.

Ore šmėseliavo snaigių kristaliukai, čia blykstelėdami tamsoje, čia vėl pranykdami. Debesų properšose žibėjo žvaigždės, tolimos kaip prieš tūkstančių tūkstančius metų. Pilnas mėnuo, nakties valdovas, kilo dangaus skliautu iškilmingai skrosdamas tamsą ir šviesdamas ją grėsmingu raudoniu. Aplink plytėjo tuščios prerijos. Jų sūnūs, dakotai, buvo išvaryti, o iš naujųjų šeimininkų dar niekas neparodė noro kurtis šiose nederlingose žemėse. Pagaliau žvilgsnis ėmė klaidžioti pilkomis smėlio kalvomis, skurdžia žole apaugusiomis aukštumėlių keteromis ir slėniais. Upės pakrantėje sviro nuskurdę gluosniai.

Vadas paskutinį kartą matė savo didžiąją tėvynę. Rytoj rytą jis išjos į rezervatą.

Jis pravėrė lūpas, ir per tolimas stepes nuaidėjo tyli, dusli rauda. Jos garsai maišėsi su piktu vėjo šniokštimu.

Ilgai rypavo vienišas vadas, nuolat pertraukiamas kosulio, ir benamis delavaras dakoto raudoje girdėjo ir savo skundą.

Bet štai indėno daina tarsi pažadino miegančią žemę. Ant vienos kalvos, apšviestos mėnesienos, pasirodė neaiškus šešėlis. Tai buvo vilkas, bet kitoks negu visi vilkai, — didesnis ir tamsesnis. Tas perkaręs žvėris pražiotais nasrais ir žibančiomis akimis išniro kaip vaiduoklis, kuris norėdamas gali pakilti ir nuskristi oru. Tačiau jis liko ant žemės ir pamažu, žingsnis po žingsnio, ėmė slinkti artyn prie to duslaus balso, pasakojančio vėjui ir vilkams apie dakotų žygius ir likimą.

Vadas pažino, koks čia vilkas, bet nejudėjo iš vietos ir tyliai traukė savo raudą, o jo balsas masino žvėrį kaip galingi burtai. Dar urgzdamas, iššiepęs dantis, slinko juodasis vilkas artyn. Pagaliau ėmė mindžikuoti vietoje, urzgimas virto inkštimu, žvėris atsigulė.