Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Kai vadas nutilo, vilkas viauktelėjo ir jautria nosim vis uostinėjo orą.

— Ohitika!

Šuo šoko ant dakoto, ir tas turėjo gerai įsispirti, kad neparvirstų. Žvėris garsiai sustūgo. Geltis irgi pažino juodąjį vilkinį šunį. Jis suprunkštė ir ėmė rupšnoti sausą žolę.

— Pagaliau jis vėl čia, — tarė delavaras.

Vėlai sugrįžo indėnai iš prerijų. Jie nejojo į fortą, o apsistojo aptvare prie arklių. Sargyba jais nesirūpino. Delavaras grąžino dakotui dviašmenį durklą išpjaustinėta rankena.

— Štai, — tarė jis, — tai vienintelis ginklas, kurį tau leidžiama turėti. Aš ištraukiau jį iš pulkininko Džekmano lagamino jam išvažiuojant. Jis pasigedo jo tik grįžęs į savo įgulą ir negalėjo patikrinti, kur dingo.

Dakotas įsikišo gerai pažįstamą ginklą į makštis.

Kitą rytą, kai forto įgula dar nebuvo sukilusi, abu indėnai jau stovėjo paupy ir ruošėsi maudytis. Prie jų priėjo vienas iš sargybinių, saugojusių arklius. Tai buvo pagyvenęs žmogus didele tankia barzda.

— Ką tu darai, — tarė jis paleistam belaisviui. — Vanduo upėje šaltas kaip ledas, o tu sergi. Nori pakratyti kojas vos išėjęs į laisvę? Užeik į blokhauzą. Duosiu tau šilto vandens.

Vadas nieko jam neatsakė ir, nepaisydamas perspėjimo, šoko į upę.

— Kur tai matyta! Šitokia beprotybė! — Barzdyla apgailestaudamas palingavo galvą. — Tie laukiniai neturi nė krislelio proto.

— Dakotai kitaip nė neįsivaizduoja maudymosi, — paaiškino Tobijas. — Tiesa, jie mėgsta išsigarinti, bet galas visada būna vienodas — šoka upėn.

— Taip, galas, teisingai pasakyta! — Geraširdis seniokas vėl nuėjo prie arklių.

Tobijas taip pat šoko į seklų vandenį. Paskui abu išlipo ant kranto ir įsitrynė smėliu. Karščiuojantis dakoto kūnas virpėjo it epušės lapas, širdis daužėsi krūtinėje, bet kai jis nusigramdė visą purvą — daiktais, kur kitaip negalėjo, net su visa oda, — pasijuto kaip žmogus, paleistas iš kankinimų.

Delavaras davė dakotui naujus indėniškus ledžingus, mokasinus ir šlaunų prijuostę. Jaunasis vadas viską priėmė, tačiau iš senosios aprangos pasiliko vampumą ir krauju apskretusį šventinį švarką.

Kadangi abu indėnai dabar buvo vieni, dakotas paklausė savo gimtąja kalba:

— Kaip mano vardas galėjo pasiekti Vašingtoną?

— Dailininkas Morisas, dakotų vadinamas Toli Skraidančiu Paukščiu Paslaptingąja Lazdele, tave užtarė. Jis visada buvo dakotų draugas ir, kadangi niekuo daugiau jums negalėjo padėti, tai norėjo bent tave išgelbėti.

— Kaip gyvuoja Ketė Smit?

— Prieš dešimt dienų ji pasinaudojo proga ir išjojo kartu su viena prekeivių šeima. Ročas ją išleido: džiaugėsi, galėdamas atsikratyti. Pakeliui ją pasitiks Adamas ir paglobos. Man rodos, jis žada imti ją už žmoną.

Kai išaušo rytas ir sukruto forto įgula, indėnai jau jojo į rezervatą. Juodasis vilkinis šuo bėgo kartu. Tobijas nurodė, kuria kryptimi reikės keliauti, priekyje jojo dakotas, kad geltis kaip paprastai būtų pirmas. Kaip gerai raitelis ir arklys pažinojo šias vietas! Tai buvo tos pačios pievos ir smėlynai, aukštumėlės ir kalvų virtinės, kuriomis Lokės giminės karo vadas daugiau kaip dvejus metus sėkmingai vedė savo vyrus į kovą prieš grobikus, apsistojusius prie Najobreros.

Delavaras, kurio keršis net nevaldomas klusniai sekė paskui priekinį arklį, žiūrėjo į priešais jojantį raitelį ir jo geltą mustangą. Jis matė tik juodą dakoto plaukų kupetą, plaikstomą vėjo, kraujo ir purvo prisigėrusį švarką, liesą, raumeningą ranką, kartkarčiais tramdančią geltį, kad per daug neatsiliktų keršis. Koks likimas laukia šio žmogaus? Ką jis dabar galvoja? Ar jam užteks kantrybės sėdėti rezervato palapinėse ir laukti, kol kas duos pavalgyti?

„Visagalė Paslaptis sukūrė mane indėnu, bet ne agentūros indėnu“, — pasakė Tatanka Jotanka per derybas su Ilgaisiais Peiliais jų generolams. Tie žodžiai tiko ir Tokei Ito.

Kai apie pietus raiteliai valandėlę sustojo pailsinti arklių, dakotas atsigulė ant kailinio patiesalo šalia Tobijo, ir dabar žvalgas pasakė tai, ką, jo nuomone, turėjo pasakyti:

— Jei nori pabėgti, Tokei Ito, kol dar nepasiekėme rezervato, aš tau netrukdysiu.

— Ar tu manai, kad iš rezervato aš nebegalėsiu pabėgti?

Delavaras pamėgino įskaityti dakoto žvilgsnį. Jame buvo justi kažkokia jėga, kažkoks tikrumas, bet ką visa tai reiškia, jis negalėjo suprasti. Todėl tiek tepasakė:

— Pabėgti daug kas gali. Tik nežino kur.

— Kur stovi mano brolių palapinės? Ar žinai?

— Rezervato šiaurės vakaruose, Blogosiose Žemėse.

— Vadinasi, rezervato pakraštyje, Juodųjų kalnų pusėję?

— Taip.

Dakotas valandėlę užmerkė akis. Po to, ką išgirdo, nenorėjo daugiau nieko klausinėti nei būti klausinėjamas.

SUGRĮŽIMAS PAS SAVIŠKIUS

Buvo popietė, kai abu raiteliai pasiekė rezervatą. Jau iš tolo jie pamatė agentūros pastatą. Daugelis baigtų ir pusiau baigtų medinių namų, tvora, arkliai, aplink zujantys žmonės — visa tai rodė, kad čia dar verda darbas, kad kūrimosi laikotarpis dar nesibaigė. Priešais svarbiausią agentūros pastatą stovėjo dengti vežimai, mulais pakinkyti brikai. Žmonės krovė maišus, dėžes, statines ir viską nešė į vidų. Visus tuos darbus prižiūrėjo vyras, kurio nepaprastas ūgis ir apkūnumas net iš tolo krito į akis.

Dakotas pažino, kad tas storulis — prekiautojas ir lažybų makleris Džonis, su kuriuo jam kartą per kovas teko susidurti Randalio forte.

Iškrauti vežimai nudardėjo prie ilgo žemo pastato, mulai čia buvo iškinkyti, o vežimai sustumti į krūvą. Dičkis Džonis žiūrėjo, kad ir čia būtų tvarka, paskui iš lėto sugrįžo prie pagrindinio pastato ir pradingo jame.

Abu indėnai prijojo prie agentūros. Juodasis šuo visą laiką sekė jiems iš paskos. Sargybiniai pažinojo Tobiją, todėl nekreipė į raitelius dėmesio. Indėnai paleido savo mustangus į aptvarą, kur ganėsi ir kiti arkliai. Tobijas nėjo tiesiai prie centrinių pagrindinio pastato durų, kur buvo didelis subruzdimas, bet pasuko prie nedidelių šoninių durelių. Pro jas abu indėnai įžengė į tamsią priemenę, o iš čia pro kitas duris — į netikėtai erdvią svetainę. Ant vieno iš dviejų negrabiai sukaltų medinių stalų spingsojo žibalinė lempa. Lauke temo, o vienintelis šios patalpos langas buvo labai mažas, be to, dar užleistas, tad iš lauko čia ėjo menka šviesa. Lentynose, išsirikiavusiose pasieniais, stovėjo ąsočiai, dubenys, bokalai ir puodai. Kitame gale, dešinėje pusėje, buvo įtaisyta viryklė. Dabar ten kažką veikė milžinas Džonis, atsukęs nugarą į duris. Jis neatsigręžė ir tada, kai abu indėnai įėję vėl uždarė duris. Šalia viryklės, atremtas į sieną, stovėjo didžiulis, prieštvaninis jo šautuvas.

Indėnai nuėjo prie suolo pasienyje priešais viryklę ir atsisėdo. Ohitika palindo po suolu ir atsigulė prie šeimininko kojų.

Džoniui, atrodo, patiko toks tylus svečių elgesys. Pakabinęs šaukštu, jis vėl įmetė į keptuvę didžiulį kekulą taukų. Taukai ėmė tirpti ir čirškėdami apsėmė kepamą mėsą. Indėnai galėjo neskubėdami apžiūrinėti Džonį. Pirmiausia į akis krito nutukęs jo veidas ir gumbuota nosis. Reti plaukai ant apvalaus kiaušo buvo rūpestingai perskirti sklastymu ir, kad geriau gulėtų, tirštai ištepti pomada. Jis buvo vienmarškinis, pasiraitojęs rankoves, tad matėsi stiprios kaip rąstigaliai rankos.

Kai iškepė šoninės gabalai, Džonis atsigręžė į abu indėnus, kurie tylėdami sėdėjo ir rūkė pypkes, pasiėmė nuo sienos tris išmazgotas medines lėkštes ir atsinešė jas kartu su keptuve prie stalo, kur sėdėjo indėnai. Čia išdalijo lėkštes, padėjo aprūkusią keptuvę ant lentelės vidury stalo ir atsisėdo ant taburetės, kuri atrodė gerokai per maža jo masyviai figūrai. Paskui išsitraukė peilį ir iš keturių mėsos gabalų, esančių keptuvėje, po vieną įdėjo į abiejų svečių lėkštes.