Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— Sau išsikepiau, — tarė jis kimiu, pragertu balsu, — bet galit ir jūs pasivaišinti.

Visi kibo valgyti. Netrukus mėsa buvo sušveista. Smuklininkas nunešė indus ir grįžo su ąsočiu degtinės. Pripylė pilnas taures ir pastūmė indėnams; savąją išgėrė vienu mauku, ir jo veidas kaipmat atgijo.

— Nagi pasakok, Tobijau!

— Tai kad nieko naujo nežinau, — sumurmėjo sau po nosimi delavaras. — O kaip tau sekasi? Ar gerai uždirbi?

Smuklininkas įsipylė jau trečią kartą ir užsivertęs vėl išsyk išmaukė taurę ligi dugno. Dabar jis susigūžė ir, užsigulęs ant stalo, prisikišo prie svečių: iš burnos tvokstelėjo degtinės tvaikas.

— Uždirbu? Čia tik vienas iš tikrųjų daro gerą biznį, tiekdamas prekes agentūros indėnams, — tai Fredas Rudoji Lapė! Dabar jam nebereikia ieškoti aukso, čia jis, pristatęs vieną partiją prekių, uždirba daugiau negu koks vargšas aukso ieškotojas per metus. Bet man jis dar neišmetė nė vieno dolerio, tas prakeiktas šuo! Manote, ilgai aš taip kentėsiu?

— Pranešk apie tai agentui, — patarė jam delavaras.

— Tam ponaičiui karininkui, kurio niekados čia nebūna? Ne, aš pasistengsiu kol kas laikyti liežuvį už dantų! — Smuklininkas nutaisė labai rimtą miną. — Rudoji Lapė, tarp mūsų kalbant, tikras šunsnukis, jis ir dabar dar galėtų kuo šalčiausiai naktį nusmeigti žmogų. Ne, kol kas tas tipas man per daug pavojingas. Reikia palaukti. Per tą laiką mano piniginė šiek tiek papilnės. Čia kiekvienas mielai užsuka, o kai prasidės šalčiai, reikės dar daugiau degtinės, ir baltiesiems, ir raudonodžiams.

— Bet juk dakotams rezervate griežtai uždrausta gerti.

Smuklininkas griausmingai nusikvatojo.

— Todėl man taip gerai ir moka ponai stovyklos policininkai!

Džonis gėrė toliau. Pamažu jį apėmė snaudulys, galva nusviro ant krūtinės, bet neilgam, greit jis vėl prasiblaivė, atrodo, net nepamiršo, apie ką prieš tai buvo kalbėta.

— Dabar jie kaip tik ten, vyriausiasis vadas Kruvinasis Tomahaukas, dakotai ir Ko, — pasakojo jis. — Nuėjo pas Rudąją Lapę skųstis, kad blogai maitina. Šį sykį jam nepavyks taip greit jų išmesti kaip paskutinį kartą. Matyt, turės išklausyti kelias ilgas kalbas.

— Ar Šonka irgi ten? — paklausė Tobijas.

— O kaipgi, žinoma. Kas kas, o Šonka visada ten dalyvauja. Tuo jau pasirūpina Rudoji Lapė, nes Šonka jo bendras.

— Vadinasi, kol kas neįmanoma patekti pas Fredą?

— Taip, būtų sunku. O ar būtinai tau pas jį? Kokiu gi reikalu?

— Noriu pranešti, kad štai atgabenau savo draugą Harį.

Smuklininkas įdėmiai nužvelgė dakotą.

— Harį? Tą, kuris kadaise užpuolė koloną su šaudmenimis ir paskui išsprogdino fortą prie Najobreros?

— Taip, — patvirtino Tobijas šypsodamas.

— Tą, kuris taip ilgai buvo nelaisvėje? Argi tau taip svarbu kuo greičiau atlikti šį reikalą? Tada turėsi statyti sekretoriui magaryčias. Jis šiandien kaip tik yra čia.

— Galiu duoti jam doleriais. Bet geriau, kad tai būtų galima sutvarkyti per tave.

— Kodėl gi ne, padarysiu tau paslaugą. Duok šen savo popierius!

Tobijas ištraukė raštą.

— Jis turi tik pasirašyti, kad susipažino su šiuo raštu ir sutinka, kad Haris Tokei Ito keliautų pas saviškius, į Lokės giminę.

— Manau, bus nesunku tai padaryti.

Smuklininkas pasiėmė raštą ir išėjo.

Netrukus grįžo atgal.

— Gaila, — tarė jis ir reikšmingai gūžtelėjo pečiais. — Čarlio nėra ten, jo kambaryje. Reikės truputėlį palūkėti.

Kieme pasigirdo balsai. Durys atsidarė, vidun plūstelėjo šalto oro gūsis. Į smuklę įvirto koks pustuzinis gerai apsiginklavusių vyrų — visi odiniais ir kailiniais drabužiais, su ryškiomis margomis kaklaskarėmis. Dakotas atpažino tarp jų kanadietį Luji ir Benosį Pitą.

— Ei, Džoni! — šūkčiojo naujieji svečiai smuklininkui, kuris iš palengvo, oriai kėlėsi nuo suolo. — Greičiau duok išgerti! Ir sakyk, ko turi užvalgyti, tu nupenėtas jauti? — Vyrai griausmingai trypė į lentines grindis. Smuklės šiluma, degtinės ir kepsnio kvapas maloniai veikė, tad jie trypė į taktą kojomis ir juokėsi. — Greičiau, Džoni, greičiau, Džoni! — šaukė jie sutartinai skanduodami. — Brendžio, brendžio, lokio kumpio!

Tačiau smuklininkas nesiskubino. Jis kuo ramiausiai atnešė šešias taures, išrikiavo ant stalo ir pripylė, nenuliedamas nė lašelio. Jo mėsingos letenos buvo daug miklesnės, negu iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyti. Vyrai priėjo, paėmė taures ir išgėrė. Net jauniausias iš jų, gražus kokių šešiolikos metų berniukas, išmetė savo taurę net nemirktelėjęs.

Džonis atitempė keturis didžiulius rūkytus lokio kumpius. Vienus nešė glėbyje kaip mažus vaikus, kitus — rankose, paėmęs už staibikaulių.

— Ei, džentelmenai! Manote, aš pamaitinsiu jus tik taip kaip Fredas savo raudonodžius?

Vyrai dar garsiau nusikvatojo. Luji išmetė į viršų bebrinę kepurę, parodydamas pusilgius juodus plaukus.

— Džoni-Žanai, brolau, — šaukė jis su prancūzišku akcentu, rėžiančiu kitiems ausį, — patariame tau mus gerai šerti. Kitaip mūsų Benosis Pitas paskers ir iškeps tave patį. Būtų gaila tavęs, Žanai!

Vyrai pasidalijo kumpius ir ėmė šveisti. Smuklininkas antrą kartą pripildė taures, paskui atsisėdo šalia kanadiečio ir pats ėmė vaišintis.

— Džoni-Žanai, brolau, — kalbėjo juodaplaukis kramtydamas, — šiandien išleistuvės! Supranti! Tu turi mus vaišinti už dyka! O šiam štai gražiam jaunikaičiui Filipui duosi dvigubą porciją! Jis — mano globotinis, jam reikia dar paūgėti!

Smuklininkas nepatenkintas susiraukė.

— Išleistuvės? Ką tai reiškia?

— Ė, mano mielasis Žanai, mes atleisti. Šėlstantis Žirgas nugalėtas, karas pasibaigė, ir Fredui mes nebereikalingi. Sako, geriau pats pragersiąs savo dolerius. Jis liepia mus iš čia išsiųsti, o mūsų alga dar neišmokėta. O, mano mielas Džoni-Žanai, pasaulis labai blogas. Fredas mano, kad raudonodžiai išdavikai pigiau jam tarnaus, ir organizuoja stovyklos policiją iš indėnų. — Luji atsipjovė dar vieną didelį gabalą kumpio. — Bet aš čia nepasiliksiu. Eisiu ten, kur žmonės ne taip sugedę! — Jis ėmė švilpiniuoti ilgesingą melodiją. — Džoni-Žanai, brolau, ar žinai, kas yra Kanada?

— Ar ten galima daugiau uždirbti negu čia?

— Džoni-Žanai, tu žmogus be polėkio, be jokios poezijos, tu — gera kiaulė prie pilno lovio. O mano tėvas buvo medžiotojas ir komivojažierius. Jis atkeliavo iš Prancūzijos ir apsigyveno Kanadoje. Kanadoje gražu, ten reikia gyventi!

— Taip, — įsiterpė delavaras Tobijas. — Kanada dar tebėra laisva.

Raitelių vadas pakėlė stiklą. Jis apsidžiaugė, suradęs bendramintį.

— Mano raudonodi broli, tu pažįsti Kanadą, mano tėvynę? Mano tėvas buvo komivojažierius Kanadoje, prekiavo daugeliu gerų dalykų. Turėjo didžiulę valtį, su ja buvome perplaukę grands lacques, didžiuosius ežerus, kai aš buvau enfant, dar visai mažas. Mano tėvas dainavo, mano motina dainavo, mes buvome linksmi. Raudonodžiai buvo mūsų cousins, labai draugiški. Kanadoje gražus gyvenimas. Pats nežinau, kodėl iš ten išvažiavau, bet, mon Dieu, blogai padariau, labai blogai. Dabar štai esu čia, bet man čia nepatinka. Gal man vėl grįžti į Kanadą? Oui? Fredas — siaubingas žmogus, tikras beširdis, jis mane atleido, kai nugalėjau dakotus. Bet raudonodžiai — mano cousins, jie myli laisvę kaip ir aš, tai kodėl aš juos šaudžiau?

Malšindamas sielvartą, kanadietis išgėrė dar vieną stiklą. Šios jo išpažinties klausėsi tik jaunasis Filipas. Kiti žvalgai tuo tarpu užsidegė pypkes ir, šūkaudami, trankydami stalą, ėmė lošti kauliukais, pasiruošę prašvilpti paskutinius savo laimės likučius.