Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Tokei Ito nepakluso. Jis ir toliau stovėjo kaip stovėjęs. Delavaras vėl išsigando. Jeigu buvęs belaisvis ims priešintis, jis žuvęs.

Bet dabar vėl įsikišo dičkis Džonis. Jis priėjo prie Šonkos, masyviu kūnu atstūmė jį atgal ir privertė atsisėsti ant artimiausios kėdės. Šonka neprieštaraudamas atsisėdo. Žinojo, kad neverta šokti smuklininkui į akis. Matyt, gana dažnai mėgo pasivaišinti uždrausta degtine, taigi buvo nuo Džonio priklausomas.

— Ko čia siautėji, Šonka! — Pragertas Džonio balsas skambėjo griežtai ir valdingai. — Išgersim dar po vieną ir viską aptarsime! Čia ne vieta muštynėms.

Sulig tais žodžiais Šonkos vieton stojo kitas — Pitas, atleistas žvalgas nukirsta nosimi. Pitas nebuvo nei valdingesnis, nei drąsesnis negu bet kuris kitas kaubojus, bet dabar, be pinigų, be degtinės, palaidojęs visas viltis ir netekęs darbo, pasidarė labai priekabus.

— Ne vieta muštynėms?! — sušuko jis. — Ką čia prasimanai, storpilvi? Nenori mūsų už dyka vaišinti? Nenori net išleistuvėms duoti pavalgyti ir išgerti? Nori uždrausti tai, ką turi teisę daryti kiekvienas laisvas pilietis? Jeigu jau man panižo rankos muštis, aš ir mūšiuos, supranti... nestok man skersai kelio, jeigu nenori paragauti mano peilio... — Jis laikė rankoje durklą.

Džonis išsigandęs atšoko į šalį.

— Užčiaupk snukį, Pitai, — tarė jis, — savo nosį tu jau palydėjai, dabar nori prarasti ir akį?

Pasieniečių muštynės buvo ypatingos. Jose būdavo leidžiama daryti, ką tik nori. Apie jų žiaurumą pasakojo sudirbtos nosys, ištrėkštos akys.

Pito buvo neįmanoma sulaikyti.

— Ak tas įžūlus raudonasis šuo! — šaukė jis. — Tas pasalūnas žudikas, kurį pažįsta visi pasieniečiai tarp Plato, Juodųjų kalnų ir Najobreros! Kaip jis apskritai čia pateko! Galų gale aš jį pamokysiu! Stovyklos policija bijo, tai aš jį sutvarkysiu, tegu Fredas sužinos, kas čia rūpinasi tvarka, — jo prasigėrę policininkai ar atleistas iš darbo žvalgas! Patiesiu tą berną Rudajai Lapei po kojų ir gausiu tarnybą!

Jaunasis vadas, rodos, visai nesiklausė buvusio žvalgo grasinimų; sėdėjo sau abejingas, kažkur įsmeigęs blausų žvilgsnį. Pitas tikėjosi lengvai susidoroti su šiuo sunykusiu žmogumi. Jis šoko su peiliu ant indėno.

Tačiau šis akies mirksniu atrėmė smūgį. Paskui nustvėrė priešininko ranką ir taip užlaužė, kad iškrito peilis. Žaibo greitumu dakotas pakėlė peilį ir numetė delavarui, kuris mikliai jį pagavo. Dakotas vikriai išvengė Pito smūgio ir taip vožė jam, kad striukanosis bildėdamas atsitrenkė į sieną ir pusiau be sąmonės susmuko ant grindų.

Pitas raičiojosi žemėje, niekaip negalėdamas atsikelti. Tokei Ito priėjo ir su panieka bakstelėjo jį koja, nesigriebdamas nė vieno iš tų žiaurumų, kurie paprastai leidžiami tokiose muštynėse nugalėtojui. Savo durklą jis vėl įsikišo į makštis. Pitą partiesė ne ašmenimis, o rankena.

Be žodžių jis vėl atsisėdo į savo senąją vietą ant suolo šalia Tobijo.

— Sacre nom! — sušuko kanadietis Luji. — Kaip staigiai viskas baigėsi. Ar viską perpratai, Filipai?

— Ne visai.

— Tu net galvoti nesugebi taip greitai, kaip šis indsmenas dirba rankomis. Mokytis tau reikia, mokytis!

Jaunuolis nusišypsojo. Jis buvo pripratęs atlaidžiai išklausyti daugelio gerų savo mokytojo patarimų.

Dėl Pito niekas nesuko galvos. Atsigaivelėjęs pats atsikels. Šitokios muštynės buvo grynai asmeninis reikalas, ir striukanosis nesusilaukė net indėnų policijos simpatijų — jis pataikė į pačią jautriausią vietą, užsimindamas apie jų polinkį mėgautis uždraustu alkoholiu.

— Džoni, — kreipėsi į jį delavaras, — betgi tu iš tikrųjų geras nagas. Še, imk dar pusę dolerio. Pavaišink vyrus atsisveikinimo proga!

Smuklininkas greitai atnešė gana nemažai degtinės, ir raiteliai išgėrė į Tobijo sveikatą. Pitas vis dar tebegulėjo pasienyje, stenėdamas ir keikdamas pasaulyje kerojančią neteisybę.

Šonka išmetė dar vieną stiklą.

— Matote, — tarė jis, — Haris vis dėlto atsisėdo, kaip aš jam buvau liepęs.

— Tai iš tikrųjų didelė paguoda ir tau, ir visai agentūrai! — pasišaipė iš jo kanadietis.

Džonis atsisėdo šalia Šonkos.

— Juk prieš tai jūs visi buvote pas Rudąją Lapę? — paklausė jis. — Ar dabar negalite ten nueiti? Gal pas jį yra kas nors kitas? Jei sakai, kad dėl Hario reikia dar kiek palūkėt?

Šonka nieko neatsakė, jis buvo prastai nusiteikęs. Tačiau Kruvinasis Tomahaukas pakėlė apsunkusią galvą ir užburkusiomis, liūdnomis akimis pažvelgė į smuklininką. Jį pagavo išgėrusio žmogaus sielvartingumas.

— Fredas Rudoji Lapė buvo mums labai blogas, mano broli. Aš išdėsčiau jam visą savo skundą, pasakiau apie liesus galvijus, apie smirdančius lašinius, apie alkanus mūsų vyrų, moterų ir vaikų pilvus. Bet jis tartum vilkas, kuris tik pats nori ryti. Aš ilgai ir gerai jam kalbėjau, bet jis parodė mums duris, lyg būtume šunys. Aš daugiau pas jį neisiu, be to, jis mums pasakė, kad ligi ryto nieko daugiau nenori matyti. Jis užtrenkė savo duris, nes buvo labai piktas.

— Tylėk! — griežtai užriko ant savo viršininko Šonka. Jis dar nebuvo taip nusilakęs kaip Kruvinasis Tomahaukas ir, klausantis jo kalbų, jį graužė gėda, kad jie taip be niekur nieko buvo išgrūsti pro duris.

Tobijas įbruko smuklininkui dar vieną pinigą. Džonis šelmiškai žvilgtelėjo ir vėl pripylė pilną ąsotį degtinės.

— Taip, taip, Tobijau, — linktelėjo jis, — tu tapai puikiu žvalgu ir šio to pasiekei gyvenime! Čarlis nenori laikyti Pito, bet tave pats pakvies dirbti čia, agentūroje. Prie Najobreros dabar nebėra kas veikti.

— Kur mano rankpinigiai? — sausai paklausė delavaras.

Džonis ištraukė iš kišenės tris dolerius.

— Iš tikrųjų, buvau visai užmiršęs tau atiduoti!

Tobijas kryptelėjo lūpą, o Džonis išsišiepė ligi ausų.

Smuklininkas per daug nesuko galvos, kad indėnas nutvėrė jį mėginant pasisavinti pinigus. Jis skaitėsi su delavaru, nes šis gerai žinojo baltųjų įpročius.

Visi toliau gėrė ir rūkė. Raiteliai vėl sėdo lošti kortomis ir kauliukais. Dvokė degtine, visa smuklė skendėjo tirštuose pypkių dūmuose.

Raiteliai, vėl gavę išgerti, dainavo ir laidė gerkles, indėnų policininkai irgi neatsiliko nuo kitų. Džonis užrakino duris, kad iš netyčių šitokio vaizdo nepamatytų koks neprašytas svečias. Filipas kvatojosi be paliovos. Kruvinasis Tomahaukas verkė ir netrukus visiškai prarado nuovoką. Dabita Edis apsivėmė ir nuo viršaus ligi apačios apsibjaurojo savo mėlyną uniformą. Šonka laikėsi ilgiausiai, bet Džonis, Tobijo paprašytas, pavaišino jį dvigubai stipresne degtine, tad netrukus ir šis jau knarkė po stalu. Džonis dar žvilgtelėjo į šį miegalių, truputį net susirūpinęs, ar tik nebus, ko gera, jo nunuodijęs, bet paskui numojo ranka ir nubėgo aptarnauti paskutinių svečių, kurie dar valiojo nulaikyti rankoje stiklus. Smuklininkui ant kaktos blizgėjo prakaito karoliukai.

Tobijas mostelėjo jam, kviesdamas prieiti.

— Sakyk, ar neturi kito kambario, kur Haris galėtų permiegoti?

— Turiu, kur neturėsiu. Eime! — Smuklininkas nuvedė abu indėnus į kambariuką, kuriame buvo vienerios vidinės ir vienerios laukujės durys. Ant grindų gulėjo keli šiaudiniai čiužiniai.

— Šis kambarys skirtas ypatingiems atvejams, — paaiškino Džonis. — Jūs galėsite šiąnakt čia pernakvoti.

Tobijas pabandė atidaryti laukujės duris, bet jos buvo užrakintos. Džonis pasirausė savo paslaptingose kišenėse ir iš vienos ištraukė raktą.