Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Pradėjo smarkiau snigti. Snaigės sūkuriavo ir leidosi žemėn kaip begalinis, bekraštis šydas. Jos krito žmonėms ant galvų, ant pečių, blizgėjo arklių karčiuose, ant palapinių ir netirpo.

Artimiausias raitelio tikslas buvo odinis tipis.

Jis pririšo savo bėrį ir įsmuko į palapinę.

Viduje ugnis nesikūreno, buvo prieblanda. Tik pro plyšius iš lauko skverbėsi blausi šviesa. Palapinės kertėje kartu su kokių devynerių metų berniuku sėdėjo jaunoji moteris, kurią Tokei Ito jau anksčiau buvo matęs.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos jaunasis vadas vėl atsidūrė palapinėje. Jis sustojo ir, pagavęs tos suvargusios, bet rimtos moters žvilgsnį, paklausė:

— Kur Tašunka Vitko?

Moteris nė nekrustelėjo, sėdėjo kaip sėdėjusi ir ničnieko neatsakė.

Dakotas nejučiom apžvelgė palapinės vidų. Asla buvo plika, ničniekuo neišklota. Ant karčių — jokių trofėjų.

Jaunoji moteris užmerkė akis, tuo parodydama, kad neketina kalbėti. Berniukas piktomis akimis varstė nepažįstamą vyriškį su revolveriu prie šono.

Tokei Ito nusprendė nedrumsti šių žmonių ramybės ir išėjo iš palapinės.

Jis atsirišo arklį, užsėdo ir pamažu vėl nujojo forto link. Vieni indėnai dar laukė savo davinio, kiti, apsirūpinę maistu, traukė atgal. Bet jis nepamatė daugiau nė vieno pažįstamo veido. Ten, kur buvo dalijamas maistas, Duglo Finlio jau nebebuvo. Indėnas kreipėsi į reikalų tvarkytoją, su kuriuo pirma kalbėjosi Finlis.

— Kur galėčiau rasti Tašunką Vitko?

— Ką tokį?

— Šėlstantį Žirgą, — pasitaisė dakotas.

— Ak tą? Netoli nuo čia, pora mylių į vakarus. Bet jis ne su bet kuo leidžiasi į kalbas. Nebent įvyktų stebuklas.

— Gal ir įvyks.

— Keistas tu bernas, — sumurmėjo sau panosėje reikalų tvarkytojas. — Jeigu tau pavyktų ką vertinga sumedžioti tam Finliui, nepamiršk ir manęs.

Tokei Ito vėl išjojo iš agentūros. Jis buvo neįpratęs jodinėti su balnu ir kilpomis, nors kadaise, kai gyveno tremtyje, dirbdamas Majerio cirke ir atlikinėdamas numerį „Lordo sūnus“, šio meno buvo gerai išmokęs. Šiaip ar taip, jis jodinėjo su balnu ne blogiau kaip dragūnas. Bėris bėgo risčia, ir indėnas greitai prisitaikė prie neįprasto ritmo. Jodamas su balnu, raitelis atrodė lyg agentūros atstovas; tai buvo tartum savotiškas ženklas, kad jis priklauso baltųjų pasauliui, o tas Tokei Ito dabar buvo kaip tik paranku.

Dakotas paleido bėrį lengvais šuoliais. Ten, kur pralėkė jo arklys, žemėje liko kaustytų kanopų žymės, kurios niekam negalėjo sukelti įtarimo. Indėno širdis plakė kaip pašėlusi, varinėdama karščiuojantį kraują. Jo smilkiniai kaito, rankos buvo šaltos kaip ledas. Tačiau kiekviena laimėta minutė buvo brangi, ir jis negalvojo apie savo sveikatą.

Žemėje buvo pilna pėdų — tas rodė, kad netoli rezervato ir forto nuolat sukiojasi dragūnų būriai. Dakotas dabar nenorėjo susitikti su kareiviais. Jis apdairiai jų vengė, nors slapstytis nesislapstė.

Po poros valandų Tokei Ito sustojo, pamatęs tolumoje palapinių stovyklą. Aplinkui plytėjo plikos lygumos. Tad nepastebėtam patekti į šią stovyklą buvo sunku. Dakotas valandėlę galvojo.

Paskui vėl leidosi joti. Jis pamatė tris plonas dūmų sruogas, kylančias iš palapinių ir besidraikančias tarp sūkuriuojančių snaigių. Jodamas toliau, aptiko nekaustytų arklių pėdų, taip pat žymių, rodančių, kad šiuo keliu indėnai iškeliavo į agentūrą pasiimti maisto. Galų gale pasiekė smailiaviršūnius tipius. Keli vaikiūkščiai išdžiūvusiais veidais valandėlę spoksojo į jį, bet paskui ir tie greitai dingo savo palapinėse. Nesirodė joks suaugęs žmogus. Tačiau pro palapinės plyšius, be abejo, ne vienas slapčia stebėjo nepažįstamą raitelį.

Dakotas ilgai išbuvo nelaisvėje, ir dabar jam atrodė, kad artėja prie kažkieno kito kalėjimo. Jis jautėsi labai nesmagiai, nes buvo taip arti tikslo ir kartu nežinojo, ar ras Tašunką Vitko ir ar galės su juo vienu pasikalbėti. Laiko buvo nedaug — per tas kelias valandas jis turi įgyvendinti savo sumanymą, o paskui vėl grįžti į agentūrą.

Sniegas truputį aprimo. Snaigės leidosi žemėn lėčiau. Iš debesų šydo išniro saulė, ir sniego apklotai suspindo kaip tūkstančiai dulsvai nušviestų kristalų.

Jaunasis vadas nuo seno pažinojo Tašunkos Vitko palapinę. Jis pririšo priešais ją savo arklį ir, nieko nelaukdamas, įėjo vidun. Palapinė buvo neįprastai tuščia. Asla — kietai suplūkta. Viduje sėdėjo sena indėnė ir taisė dubenyje jukos šaknis. Dabar ji liovėsi dirbusi. Be jos, palapinėje daugiau nieko nebuvo.

— Kur Tašunka Vitko? — griežtai lyg policijos pareigūnas paklausė atvykėlis, nes žinojo, kad gražiuoju čia neišpeši nė žodžio. — Aš atvykau iš forto. — Kad jis nemeluoja, moteris galėjo įsitikinti, matydama pakaustytą arklį ir revolverį prie šono.

Tokei Ito truputėlį pažinojo šią moterį. Tai buvo Tašunkos Vitko motina, prieš penkerius metus, per vieną didelę šventę, jis buvo matęs ją Tašunkos Vitko palapinėje. Dabar, išbadėjusi ir patyrusi šitiek sielvarto, ji buvo gerokai pasikeitusi, bet ne tiek kaip susibaigęs Tokei Ito, ir jaunajam vadui atrodė, kad moteris jo nepažino.

Senoji indėnė nerangiai atsikėlė ir nusišluostė rankas.

— Aš pašauksiu vadą, — tarė ji. — Jis čia pat, — dar pridūrė, lyg pasiteisindama, kad agentūros žmogus nerado palapinėje baltųjų nekenčiamo ir įtarinėjamo vado.

Ji šmurkštelėjo pro nepažįstamą svečią iš palapinės. Tokei Ito pažiūrėjo jai iš paskos.

Kai moteris nuėjo prie kitų palapinių, jaunasis vadas atsinešė abu maišus su konservais bei mėsa ir padėjo palapinėje. Valandėlę jis užmerkė akis, nes buvo pavargęs, jam svaigo galva, mušė prakaitas.

Tačiau jo klausa liko jautri, ir netrukus jis išgirdo žingsnius, artėjančius prie palapinės. Sniegas tyliai girgždėjo po mokasinais.

Tokei Ito atsistojo vidury palapinės, šalia ugniakuro, ir laukė, atsisukęs veidu į angą.

Pasirodė Tašunka Vitko.

Jis irgi buvo labai sukritęs. Veide galėjai išskaityti visus patirtus vargus ir sielvartus. Raukšlės buvo įsirėžusios dar giliau, smilkiniai ir skruostai įdubę. Vadas buvo nuleidęs blakstienas ir nežiūrėjo Tokei Ito į veidą. Bet revolverį už diržo, be abejo, matė.

Vyriausiasis vadas įėjo į palapinę, užleido angą ir sustojo lyg įbestas.

— Kas yra? — paklausė jis dusliu balsu ir labai trumpai, kaip mėgsta kalbėti tūkstančiai dakotų karių.

Tokei Ito atsakė ne iš karto. Jis laukė, kol Tašunka Vitko susikaups ir atpažins jį. Paskui tarė:

— Tu pažįsti mane, Tašunka Vitko. Ar žinai, kad aš buvau išduotas ir ligi šiol sėdėjau kalėjime?

Tašunka Vitko iš lėto pakėlė blakstienas ir pažvelgė jaunesniajam kariui į akis.

— Ką tu davei ir pažadėjai, kad jie tave vėl paleido?

Nors Tokei Ito suprato, kad su revolveriu už diržo ir dar taip griežtai užrikęs ant senos moters jis teisėtai nusipelnė įtarimo, tačiau Tašunkos žodžiai jį taip užgavo, kad jis net pabalo iš pykčio.

— Pasirašiau, kad sutinku eiti į rezervatą... vade Tašunka Vitko.

— Kaip Ilgųjų Peilių žvalgas ir policininkas?

— Tu šitaip nekalbėtum, vade, jeigu nepasitikėtum manimi.

— Tokei Ito!

Abu vyrai nieko daugiau nesakė, tik ilgai stovėjo vienas priešais kitą tylėdami. Jų mintys ir jausmai kovojo tarpusavy, prieštaravo, taikėsi, kol galiausiai visiškai sutapo. Abu velka tą patį jungą, kuris jiems sunkiai slegia sprandą.

Pagaliau Tašunka Vitko pajudėjo iš vietos. Dviem žingsniais priėjo prie Tokei Ito, dviem lėtais, mažne atsargiais žingsniais priėjo prie tokio pat narsaus, lygiai taip pat išduoto ir nugalėto, išsekusio, ligos kamuojamo ir vis dėlto dar nesugniužusio vyriškio. Jis išskėtė rankas ir prispaudė jaunąjį vadą prie krūtinės.