Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— Aš tau pasakysiu, Tašunka Vitko, bet pirma papasakok, kaip jie galėjo po jūsų pergalių nugalėti ir pajungti jus. Tai turi išgirsti mano ausys, ir tik tada galės kalbėti mano liežuvis.

— Mūsų buvo apie aštuonis tūkstančius — vyrų, moterų ir vaikų, — prabilo Tašunka Vitko, jis vėl kalbėjo labai pamažu, nes kiekvienas žodis kėlė skaudžius prisiminimus. — Tatanka Jotanka ir aš vadovavome mūsų kariams. Mes nugalėjome ir sumušėme mus užpuolusius Ilguosius Peilius, tačiau jų atėjo nauji būriai, o mes nebeturėjome iš kur gauti šaudmenų. Pasidalijome į dvi dalis, norėdami suskaidyti ir suklaidinti Ilguosius Peilius. Tatanka Jotanka, padegęs prerijas ir taip prisidengęs, patraukė į šiaurę. Aš nežinau kur, nežinau, ar toli jis nukeliavo. Nieko daugiau apie vienas kitą negirdėjome. Aš norėjau apsaugoti savo žmones nuo. Ilgųjų Peilių ir nuvesti į Kanadą. Mūsų buvo du tūkstančiai. Bet aplink buvo pilna išdavikų, ir generolas Milesas su savo kariuomene užklupo mus prie Tonguės upės, toje vietoje, kur ji įteka į Jeloustouną. Jie šaudė iš storų vamzdžių, ugnies ir aštrių skeveldrų lietus žudė mūsų karius ir mustangus. Tačiau mes kovojome. Daugelis iš mūsų turėjo tik kovos kirvius. Kai kurie mūsiškiai pateko į nelaisvę. Jau buvo daug sniego. Gavome palikti savo palapines ir didžiąją dalį mantos. Mūsų mustangai krito, vaikai šalo, mūsų šautuvai nebešaudė. Belaisviai sugrįžo, jie buvo sotūs ir pasakojo, kokie geri baltieji. Nuliūdo mūsų karių širdys, o kiti vadai ragino mane sudėti ginklus, kol dar neišmirė visi vaikai. Mes pasidavėme Ilgiesiems Peiliams.

Tašunka Vitko valandėlę patylėjo, paskui prisivertęs pasakojo toliau:

— Ilgieji Peiliai nusimetė gražųjį veidą ir parodė mums aštrius dantis. Jie atvarė mus čionai per sniegą ir ledą. Čia tu mus ir radai, Tokei Ito. Tu pakankamai daug matei ir viską girdėjai. Ką manai daryti?

— Didžiosios Lokės sūnūs kelsis į šiaurę, anapus Misūrio.

— Tu viską girdėjai.

— Hau. Mūsų palapinėse gyvena ne ką daugiau kaip šimtas vyrų, moterų ir vaikų. Ne taip lengva bus mus surasti, o Ilgieji Peiliai nenaudos pabūklų prieš tokią saujelę. Aš einu.

— Per sniegą?

— Ir per sniegą.

— Ir tu išdrįsi?

— Aš pasakiau, hau.

Tokei Ito atsistojo.

Vyrai dar kartą apsikabino ir iš Tašunkos Vitko akių pabiro ašaros, nes šiandien jis surado tą, kurį norėjo turėti už brolį, bet štai vėl reikia su juo išsiskirti.

Kai abu vadai paskutinį kartą nužvelgė vienas kitą ir paskutinį kartą paspaudė rankas, pajuto savyje jėgą, kuri jungs juos, kad ir kažin kaip toli būtų vienas nuo kito, o jaunesnysis žinojo, ką iš čia išsineša saugoti ir diegti kitų širdyse.

Tašunka Vitko išlydėjo svečią iš palapinės. Leidosi saulė, žemę jau dengė šešėliai, pradėjo švilpauti nakties vėjas. Vadas atidavė Tokei Ito savo signalinį švilpuką, mažą raudoną karo pypkę ir ploną odos skiautelę. Odoje buvo nupieštas jo totemas, kuris atiteks tam, kas taps Tašunkos Vitko broliu ir paveldės jo jėgą.

— Jeigu Ilgieji Peiliai čia mane nužudys, — galų gale tarė vadas, — perduok mūsų vaikams, kad savo tėvų jiems nėra ko gėdytis.

— Tavo vardas nebus užmirštas, Tašunka Vitko, — kimiu balsu tarė jaunasis dakotas. Jo ranka, taip dažnai laikiusi ginklą, mėšlungiškai susigniaužė.

Tokei Ito užsėdo ant sušalusio arklio, gerai iššukuoto, ramaus, ir prisiminė savo geltį, laukiantį jo sugrįžtant. Totemą, signalinį švilpuką ir karo pypkę jis užsikišo už vampumo, kurį kadaise buvo gavęs kaip išduoto vado Oceolos priesaką.

Paskui paragino arklį ir nujojo į fortą, o iš ten į agentūrą. Džonio smuklėje surado delavarą, kuris pranešė, kad viskas vyko taip, kaip spėjo Tokei Ito. Kruvinasis Tomahaukas susigėdęs iškeliavo su savo žmonėmis. Fredas Klarkas — Rudoji Lapė kol kas dar nieko nežino, jam nieko nepranešė net sekretorius Čarlis. Šonka šiaip taip atsigaivelėjo po apsinuodijimo. Jis baisiai siuto, su kitais trim vyrais ketino joti į Lokės giminę ir, suradęs ten Tokei Ito, kuris išjojo negavęs leidimo, vėl nugabenti į fortą arba nudėti vietoje, jeigu tas sumanytų priešintis.

Visa tai sužinojęs, Tokei Ito vėl išsiskyrė su Tobiju.

Jis paspaudė geltį ir greitai dingo delavarui iš akių.

Žemę jau buvo apsiklojusi plona sniego marška. Švilpė vėjas, o buvęs belaisvis vilkėjo tik vasarinį švarką, Tačiau jis visas degė karščiu. Net ir prasčiausias karo gydytojas būtų pasakęs, kad su tokia sveikata leistis į kelią — gryna savižudybė. Tačiau indėnas šią akimirką negalvojo apie mirtį. Jis juto po mustango kanopomis prerijas, priešais dūlavo tolumos, tokios pažįstamos nuo to laiko, kai pirmą kartą pramerkė akis, o galvoje sukosi vienas vardas: Tašunka Vitko.

Geltis skriste skrido prerijomis. Jis išmoko neapkęsti visko, kas priminė baltuosius žmones, aptvarą, arklidę, jam vėl pabudo tas pirmykštis siutas, nuo kurio kadaise jėga ir tyliomis dainomis jį buvo išgydęs Harka Tokei Ito.

Vienišas raitelis žinojo, kad tik su šiuo greitakoju žirgu, su kuriuo jautėsi augte suaugęs, galės pasiekti savo tolimą kelionės tikslą pirmiau už visus persekiotojus. Ilgai jis jojo plačia lyguma Juodųjų kalnų papėdėje, kol pasiekė nederlingas ir nykias prerijas, išraižytas kalvų virtinių ir slėnių. Nuo čia į žiemryčius jau ėjo rezervato teritorija. Žiemos saulė spindėjo virš gelsvai pilkų plotų. Čia augo kieta žolė, juka ir kaktusai. Aptikęs vandens, dakotas leido savo mustangui atsigerti, nes vanduo čia retai pasitaikydavo. Kol arklys gėrė, jis užbėgo ant artimiausios kalvos pasižvalgyti ir pasiklausyti — juk šį rezervato pasienį galėjo kontroliuoti kavalerija.

Bet aplinkui buvo tylu, niekur nesimatė nė gyvos dvasios.

Artėjo vakaras. Papūtė ledinis vėjas. Tokei Ito vėl leidosi į kelią. Kalvos pasidarė statesnės. Vietovė čia buvo smėlėta, išdžiūvusi, išraižyta sudūlėjusių, plikų uolų. Vakaruose nusileido saulė: horizonte dar šmėkšojo miškingi Juodųjų kalnų gūbriai.

Vėlai vakare dakotas vėl sustojo. Vienos uolos papėdėje paliko geltį, kuris ėmė skabyti žolių kuokštus, tvirtai suleidusius šaknis į smėlį ir kietai sušalusį molį. Ohitika atsitūpė šalia mustango ir išsižiojęs iškišo liežuvį.

Tokei Ito įlipo į uolą ir apsidairė.

Tolumoj buvo matyti išsekusios balos žymės; paskutiniai drėgmės likučiai buvo sušalę į ploną ledo grienelę. Ten stovėjo palapinės, rytinėje stovyklos pusėje ganėsi arklių kaimenė. Visiškoje tyloje galėjai girdėti, kaip stovykloje kaukia peralkę šunys, įžiūrėti ir atskirus žmones, moteris ir vaikus, tik neįmanoma buvo jų pažinti. Jie zujo šen ir ten, matyt, dar kartą norėdami gerai apsidairyti prieš naktį.

Tai greičiausiai ir buvo Lokės giminės stovykla. Tarp uolos, nuo kurios dairėsi Tokei Ito, ir palapinių dar ėjo neaukštų kalvų virtinė. Dakotas nusprendė pasinaudoti šia priedanga ir iš arčiau pažvelgti į stovyklą. Jis paliko arklį ir šunį ir nušliaužė ant tos pakilumos. Ten atsigulė ir įsmeigė akis į stovyklą. Dabar matė kiekvieną palapinę, tačiau veltui ieškojo savosios — jos nebuvo. Jis pastebėjo keturis vaikus: du berniukus ir dvi mergaites. Jie žaidė konservų dėžutėmis ir šiaurės vėjas nešė nuo jų pasmirdusios mėsos kvapą. Vaikai statė iš dėžučių tris piramides taip, kad kiekvienas, ateinantis iš agentūros, matytų tas dėžutes ir užuostų jų kvapą. Tai buvo savotiškas pasveikinimas agentūros įgaliotiniams ir Rudajai Lapei.

Šunys riejosi, tąsydami nudvėsusio galvijo likučius. Nebuvo girdėti nei dainų, nei fleitos garsų, niekur nedundėjo būgnas. Visiška tyla viešpatavo šioje bado ir priespaudos stovykloje.