Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Здесь есть возможность читать онлайн «Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Приключения про индейцев, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Anapus Misūrio: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Anapus Misūrio»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Garsiosios vokiečių rašytojos ir mokslininkės Lizelotės Velskopf-Henrich šešių romanų ciklas „Didžiosios Lokės sūnūs" – indėniškosios literatūros klasika tapęs kūrinys, kupinas kvapą gniaužiančių nuotykių ir kartu istoriškai bei etnologiškai tiksliai vaizduojantis Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą prerijose, jų problemas ir kovą su baltaveidžiais, norinčiais išstumti juos iš gimtųjų žemių.Visų šešių knygų centre – tragiškai ištremto Lokės giminės vado Matotaupos ir permainingas jo sūnaus Harkos likimas.
„Anapus Misūrio" – šeštoji, paskutinė ciklo knyga. Po ilgų kančių ir vargų Tokei Ito pagaliau pasiseka ištrūkti iš baltųjų nelaisvės. Bet ką jam daryti toliau? Jo genties žmonės jau išstumti iš gimtųjų žemių ir suvaryti į rezervatą. Kai kurie gentainiai jau eina išvien su baltaisiais. Tačiau jaunasis vadas nesudeda ginklų ir, nepaisydamas sunkumų, išveda savo žmones anapus Misūrio pradėti naujo gyvenimo
(Die Söhne der Großen Bärin #6)
Iš vokiečių kalbos vertė - Adomas Druktenis

Anapus Misūrio — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Anapus Misūrio», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Netoli nuo vaikų stovėjo vienišas raišas žmogus.

Tokei Ito pažino šį žmogų; jo plaukai buvo garbiniuoti, ir tuo jis skyrėsi iš kitų dakotų. Sugrįžėlis pažino ir vaikus; tai buvo abu Jaunųjų Šunų sąjungos vadai, Hapeda ir Časkė, ir dvi draugės, Blykčiojanti Audra ir Driežo Galva, tačiau Tokei Ito vis dar laukė. Kai praslinko nemažai laiko, o prie palapinių niekas daugiau nesirodė, jis kranktelėjo mėgdžiodamas varną. Čapa Garbiniuota Galva pakėlė akis ir apsidairė, iš kur pasigirdo šis kranktelėjimas; užvertė galvas ir vaikai. Jie, be abejo, nustebo, niekur nepamatę paukščio, bet, atrodo, nesusigaudė, kad tas balsas buvo tik mėgdžiojimas. Gyvendami laisvi, kaip kadaise, jie tikriausiai būtų buvę apdairesni. Bet dabar jų dėmesys buvo atbukęs.

Prasiskleidė palapinė, ir iš jos išėjo mergina. Jos plaukai buvo nukirpti ir siekė tik ligi pečių. Ji įsiklausė. Ar girdėjo tą mėgdžiojamą garsą? Atrodo, taip — girdėjo ir suprato. Lyg šiaip sau, neturėdama jokio tikslo, patraukė prie kalvos, kur gulėjo Tokei Ito. Jis pažino savo seserį Uinoną ir aiškiai matė jos veido bruožus. Uinonos akys įkritusiame veide atrodė dar didesnės negu paprastai.

Ji pasiekė pačią kalvos viršūnę ir sustojo, gairinama vėjo.

Tokei Ito kitu kalvos šlaitu buvo šiek tiek nusileidęs žemyn. Dabar jis atsistojo, ir iš stovyklos niekas jo negalėjo matyti. Sesuo priėjo prie brolio.

Uinonai atrodė, kad jos širdis neištvers šitokio džiaugsmo. Juk visi manė, kad Tokei Ito jau negyvas, tik ji nenorėjo tuo patikėti, ir štai jis stovi priešais ją, gyvas ir sveikas! Jie nepratarė vienas kitam nė žodžio — jų susitikimas buvo nebylus, kaip ir kadaise atsisveikinimas.

Praslinkus tai tylos valandėlei, Tokei Ito prislopintu balsu trumpai paklausė:

— Ar jūsų stovykloje yra išdavikų?

— Išdavikai išjojo, jie tarnauja Ilgiesiems Peiliams. Yra Hiacintą, Šonkos žmona, bet jos liežuvis nepratars nė žodžio.

— Tai eime!

Brolis su seseria pakilo į kalvą ir kitu jos šlaitu leidosi stovyklos link. Palapinės buvo čia pat, bet jie ėjo labai pamažu. Sulig kiekvienu žingsniu jaunasis vadas jautė širdyje šventę — sugrįžimo pas savuosius šventę. Uinona taip pat žingsniavo šalia brolio nesitverdama džiaugsmu.

Galų gale jie pasiekė Čapą Garbiniuotą Galvą, kuris jau iš tolo pasitiko juos žvilgsniu.

— Tai tu! — Vyriškis persibraukė ranka akis, norėdamas įsitikinti, kad iš tikrųjų taip yra, kaip jam pasirodė. — Eikš, mano vade... eime į Četansapos palapinę.

Keturi vaikai palydėjo akimis grupelę žmonių, kurie pradingo palapinėje. Berniukams ir mergaitėms pasirodė, kad atsitiko stebuklas. Tai buvo stebuklas, kurio visą laiką laukė Uinona. Sugrįžo jos brolis. Tai buvo neapsakomai didi akimirka.

Kai jaunasis vadas su Garbiniuota Galva ir Uinona įžengė į didįjį tipį, jo akys tuoj pat ėmė prieblandoje ieškoti palapinės šeimininko. Četansapos namie nebuvo. Palapinėje sėdėjo tik Mongšongša, jo žmona, ir be perstojo glostė lopšį.

Prie lankelio, pritaisyto viršuje apsaugoti vaiko galvutei, tarp juodų siūlų dar kabėjo žaisliukai, su kuriais kadaise žaidė mažos rankutės.

Tokei Ito ir Čapa Garbiniuota Galva susėdo prie ugniakuro, Uinona nuėjo prie Mongšongšos ir atsisėdo šalia.

— Štai tu ir sugrįžai. — Čapa giliai atsiduso. — Atėjai pas mus čionai.

Sesuo atnešė broliui maišelį uogų. Tokei Ito ėmė valgyti.

— Visų mustangų dar neišpjovėte, — pagaliau tarė jaunasis vadas, ir tie, kurie dabar girdėjo šiuos žodžius, negalėjo suprasti, kodėl jis pradėjo kalbą nuo mustangų.

— Havandšita, burtininkas, neleido. Sako, pirma patys mirsime badu, o paskui mustangai, — paaiškino Čapa Garbiniuota Galva.

— Jūs žadate čia mirti iš bado? — Vadas dabar kalbėjo trumpai ir griežtai, lyg prieš mūšį. Jis sėdėjo priešais savo jaunystės draugą, bet jautėsi apsuptas žmonių, sugriovusių jo palapinę, kol jis buvo nelaisvėje.

— Mirti iš bado? — atsakė Čapa, truputį sutrikęs, nežinodamas, ar džiaugtis, ar protestuoti. — Iš bado? O kas gi mus šito klausia? Tik tu vienas. Ilgiesiems Peiliams miręs dakotas — geriausias dakotas.

— Bet jūs norite gyventi?

Čapa pagaliau įveikė susijaudinimą ir atsakinėjo taip pat, kaip klausinėjo sugrįžęs vadas:

— Reikės mėginti. Kai ateis pavasaris, galės šiek tiek pasiganyti galvijai... galėsime kai ką ir pasėti...

— Šioje žemėje?

— Kitokios mes neturime.

— Jūs nutarėte sugriauti mano palapinę ir nebepriimti manęs į savo giminę?

Čapa nuleido akis.

— Atėjo išdavikai ir sugriovė palapinę. Paskui tarybos susirinkime kalbėjo Šonka. Jo rankoje buvo ginklai. Mūsų tarybos vyrai tylėjo. Mano broli ir vade... Mes manėme, kad tavęs jau seniai nebėra tarp gyvųjų.

— Visi tylėjo?

— Ne, Četansapa užstojo tave. Jis kovojo. Nuo jo peilio žuvo Raudonasis Sparnas. Četansapa turėjo bėgti ir slapstosi dabar uolose.

— Eik pas senąjį burtininką Havandšitą ir paprašyk, kad tuoj pat sušauktų tarybos susirinkimą. Aš noriu Lokės giminės vyrams pranešti, ką mums dabar reikia daryti.

— Tuojau pat? Dabar naktis.

— Tuojau pat, — įsakmiai ir griežtai pakartojo sugrįžėlis.

— Hau. Tu sugrįžai pas mus. Aš įvykdysiu pirmąjį tavo pageidavimą. — Čapa pakilo ir iššlubavo iš palapinės. Praeities kovose jam buvo sužeista koja, ir po to jis liko raišas.

Jaunasis vadas tyliai sėdėjo prie ugnies. Jis apsidairė, susidomėjęs, kaip atrodo palapinės vidus. Čia viskas tebebuvo taip kaip kadaise. Lokės giminė nedalyvavo pragaištingose kovose į šiaurę nuo Juodųjų kalnų, ir žmonės išsaugojo visą savo turtą, neteko tik ginklų. Tokei Ito slapčia stebėjo seserį ir stengėsi tramdyti susijaudinimą. Uinona siuvo bizono odos švarką kailiu į vidų, kaip buvo įpratę nešioti dakotai žiemos metu. Jos rankos laisvai ir mitriai bedžiojo kaulinę ylą, ir ji atrodė labai įsigilinusi į savo darbą. Dabar ji kaip tik dūrė paskutinius dygsnius, paslėpė galą gyslos, kurią vartojo vietoj siūlo, ištraukė ylą ir įsimetė į išsiuvinėtą kišenę prie diržo. Paėmusi abiem rankomis gatavą švarką, pakėlė į viršų ir įdėmiai apžiūrėjo. Viskas atrodė gerai. Ji atsistojo, praskleidė milžinišką lokio kailį, gulintį žemėje, ir ištraukė porą kailiais pamuštų mokasinų. Paskui nunešė švarką ir apavą broliui, pridėjo dar indelį lokio taukų ir odinį lopinį, kad jis galėtų, kaip įprasta, įsitrinti ir apsirengti. Tokei Ito žvilgsniu padėkojo ir persirengė. Tuo tarpu Uinona susirado medinį rėmelį ir ėmė ant jo toliau skersai ir išilgai narstyti jau pradėtą gyslų tinklą. Kai būdavo giliai sniego, dakotai, kad neklimptų, naudodavo riestanosius sniegbridžius. Uinonai jau laikas buvo baigti darbą, nes dangus apsiniaukė, oras pasidarė sunkus ir drėgnas — atrodė, tuoj pradės snigti.

Mongšongša, arba Lanksčioji Vytelė, nedirbo. Nebyli, lyg skausmas jai būtų aptemdęs protą, sėdėjo savo tamsioje vietoje ir be perstojo glostė tuščią lopšį.

Uinona užbaigė sniegbridžius, o Čapa vis dar negrįžo.

Tokei Ito priėjo prie lokio kailio ir paprašė seserį parodyti, kas ten dar yra. Uinona atvertė dar vieną odinę antklodę ir parodė broliui lopinėlį velėnos, kurią buvo galima pakelti. Po velėna gulėjo suvynioti ginklai, kuriuos jaunasis vadas, prieš metus išjodamas kaip parlamentaras į fortą, paliko stovykloje: jo baltas kaulinis lankas, elastinga kuoka ir kovos kirvis. Tokius ginklus rezervate buvo draudžiama laikyti. Uinona juos rūpestingai slėpė.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Anapus Misūrio»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Anapus Misūrio» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Лизелотта Вельскопф-Генрих - Харка — сын вождя
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Топ и Гарри
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Токей Ито
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Ночь над прерией
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Токей Ито. Роман
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Харка - сын вождя. Роман
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лізелотта Вельскопф-Генріх - Сини Великої Ведмедиці
Лізелотта Вельскопф-Генріх
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Изгнанники, или Топ и Харри
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Отзывы о книге «Anapus Misūrio»

Обсуждение, отзывы о книге «Anapus Misūrio» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x